Pasirodė pirmasis šių metų žurnalo „Kelionė“ numeris. Šį kartą žurnalo leitmotyvas – dėkingumas. Piligrimystėje į kelionės tikslą dažnai keliaujama nužymėtais takais. Geltonos rodyklės veda į Santiagą de Kompostelą, mėlynos – į Fatimą… O kokiais ženklais sekdami nukeliausim į Dangaus Karalystę? Kokios spalvos rodyklių ieškoti? Kieno kelio klausti? Metropolitas Antonijus Surožietis išduoda paslaptį – taką į Karalystę nutiesia dėkingumas. „Jei būtume tikrai dėmesingi tam, kas vyksta mūsų gyvenime, iš kiekvieno įvykio, kaip bitės, galėtume susirinkti dėkingumo nektarą“, – sako Surožietis. Dėkojimas, pasak jo, yra Dievo Karalystės ženklas, čia ir dabar keičiantis pasaulį. O Karalystė ateina nepastebimai… Ji jau yra tarp mūsų ir dar ne.

Tekste „Dvi tikrovės: vienuoliai ir partizanai“ netikėtai sugretinami du, rodos, visiškai skirtingi gyvenimo keliai. Šio teksto mintis gimė iš popiežiaus Pranciškaus, kuris, lankydamasis Lietuvoje, Kauno arkikatedroje spontaniškai aplankė koplyčioje susirinkusius kontempletyviuosius vienuolius, kuriems pasakė trumpą kalbą, juos įvardijęs Bažnyčios partizanais. Džiugu, kad vieno kontempliatyvaus vienuolyno seserys užrašė Popiežiaus kalbą ir šiandien ją perskaityti galime ir mes. Negana to, šios seserys buvo taip paliestos Ganytojo žodžių, kad kontempliatyvieji yra Bažnyčios partizanai, jog nusprendė atlikti tyrimą, kuo panašus ir kuo skirtingas vienuolių ir partizanų gyvenimas.

„Apie Dievo sodą“ – taip pavadintas pokalbis su Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktore, seserimi kazimieriete Edita Lidija Šicaite. „Malonė yra matyti laimingas, degančias mokytojo akis. Tada ramu – vaiko akys irgi degs“ – sako sesuo, šioje gimnazijoje pati daugelį metų dėsčiusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Pokalbis su ja – apie vaikystę kaime, tai, ko galima išmokti melžiant karvę, tikėjimo ir pašaukimo kelią, evangelizaciją per teatrą ir literatūrą, vadovavimo tarnystę ir katalikiškos gimnazijos rūpesčius ir dovanas.

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Micevičiūtė savo tekste „Visiškas atvirumas: didi ir pavojinga žmonijos svajonė“, remdamasi Bažnyčios istorijos pavyzdžiais, šventųjų išmintimi, literatūros kūriniais bei vis labiau į internetinę erdvę persikeliančiu mūsų gyvenimu, kelia klausimus apie tiesos žodžio laikymąsi ir melą, apie padorų elgesį ir slapčiausių minčių atskleidimą virtualioje erdvėje.

„Tik vienas dalykas gyvenime yra tikrai garantuotas“ – taip pavadintas pokalbis su Vilniuje veikiančiu Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso administracijos darbuotoja Aneta Gurnevič. 2013 metais savo veiklą pradėjęs hospisas Lietuvoje įtvirtino ne tik naują žodį, bet ir suvokimą, jog gyvenimo pilnatvę gali patirti ir tas žmogus, kuriam gydytojai nebetaiko aktyvaus gydymo. Ką reiškia kasdien būti su žmonėmis, kurių gyvybė senka akyse? Kaip įmanoma priimti mirtį, kaip natūralią gyvenimo dalį? Kaip mirtis gali tapti gyvenimą teigiančiu, o ne jį numarinančiu dalyku? Pasak Anetos Gurnevič, „gyvenimas yra iki galo su visomis savo spalvomis, o mirtis – viena iš jų“.

Tekste „Tiltas tarp savižudybės ir gyvenimo“ buvęs Amerikos patrulis Kevinas Briggsas dalijasi savo ilgamete patirtimi darbe, kur teko susidurti su daugybe viltį praradusių žmonių, norėjusių atimti sau gyvybę. Tokios sudėtingos patirtys parodė, kaip svarbu pastebėti ir išklausyti kitą. Nes kartais tai – viskas, ko reikia.

„Tavo veidas – mano vidudienis“ – taip pavadinta septintoji šviesaus atminimo teologo Valdo Mackelos straipsnių ciklo skirto „Giesmių giesmei“ dalis. Šį kartą autorius kalba apie mylimąją, kuri klausia Mylimojo: „Kur ganai savo kaimenę?“, apie vidudienio valandą, laukiančią mūsų būties pilnatvėje, ir Viešpaties veidą, kurio esame kviečiami nepaliaujamai ieškoti. „dabar mes nematome Dievo aiškiai veidas į veidą, bet ateis metas, kai liks vienintelis svarbus dalykas – meilė ir tai, kiek mylėjome“ – teigia teksto autorius.

Rubrikoje „Šeima“ klausiame – „Kas auklėja mūsų vaikus?“ Kodėl mūsų šitaip mylimi vaikai, augdami, taip sunkiai randa savo kelią, o neretai – iš jo ir išsimuša? Gal ne taip mylime? O gal visgi tai, ką vadiname meile savo vaikams, yra visai ne meilė? Gal tikrai galime kelti klausimą – ar tėvams reikia mokytis teisingai mylėti savo vaiką? Kitame „Šeimos“ rubrikos tekste – „10 šiuolaikinių mitų apie santuoką“ Dave Willis kviečia aiškiau pažvelgti į kai kuriuos sutuoktinių santykių įvaizdžius ir juos permąstyti. Pasak autoriaus, „esame unikalūs ir vieno geros santuokos šablono tiesiog negali būti. Tačiau kai kurie universalūs principai gali tapti kompasu mūsų šeimyniniuose santykiuose. Svarbiausia jų nesupainioti su melagingomis nuostatomis, kurios daugelį mūsų glumina.“

Rubrikoje „Ugdymas“ – pažintis su Motinos kalbos arba Talentų lavinimo metodu, kurį sukūrė japonų smuikininkas dr. Šiniči Suzuki, sulaukęs prašymo pamokyti groti smuiku ketverių metų berniuką. Pasak Suzuki, „talentas yra išugdomas, o ne įgimtas. Jei žmogus tai tvirtai žino, viltis jį nuolat lydės, nors kelias būtų pilnas kliūčių ir sunkumų“. Tai, kad groti gali visi, – vienas iš šio metodo principų. Na, o svarbiausias muzikos, kaip ir bet kokio lavinimo, tikslas, kaip teigia Suzuki, yra tapti kilniu žmogumi. Daugiau apie mokymą ir mokymąsi groti, muzikos svarbą vaiko lavinimuisi ir šio metodo esmę pokalbis su fortepijono mokytoja Sabina Kalibataite (g. 1974). Ji Suzuki mokyklą atrado tuomet, kai ieškojo būdų lavinti savo pačios sūnų, turintį raidos sutrikimą. Grojimas ne tik vaikui atvėrė pilnatviškesnį būdą gyventi, bet ir pačios Sabinos gyvenimą pakreipė netikėta linkme.

„Išryškintas gyvenimo kontrastų negatyvas“ – taip pavadintas 1920 metais Vokietijos žydų šeimoje gimusio Eddie Jaku liudijimas apie trauminę Holokausto patirtį – pažeminimus, skausmą, netektis, laiką koncentracijos stovyklose. Sunkumai ir kančios palieka daugybę pėdsakų, bet tai gali būti ne tik randai, simbolizuojantys praeities mūšius, bet ir pagrindas, nuo kurio galima atsispirti, siekiant pokyčių. Teksto autorius teigia, kad kartais tik didžiausi sukrėtimai gali parodyti gyvenimo kontrastus ir išmokyti vertinti tai, ką turime.

Toliau tęsiame dailininkės Rimos Sadauskienės pasakojimą apie gyvenimą po diagnozės „Vėžys“. Penktasis pasakojimas pavadintas „Šešėlis“. Tarp vilties ir nerimo, praeities apmąstymų bei laimingų dabarties akimirkų, autentiškų įžvalgų ir naujų iššūkių.

„Pokalbiuose apie kultūrą“ – susitikimas su Stasiu Daugirdu, vienu Lietuvos roko muzikos pionierių, prieš pusšimtį metų sovietiniame Vilniuje įkurtos grupės „Gėlių vaikai“ gitaristu bei dainininku. Anuomet alternatyvioji kultūra čia gyvavo visiškai kitokiomis sąlygomis nei vakaruose: elektrinius instrumentus tekdavo pasidaryti savo rankomis, bent kiek padoresnė aparatūra kainavo milžiniškus pinigus, koncertinė programa turėjo atitikti cenzūros reikalavimus, o koncertai – akylai stebimi saugumo pareigūnų. Nepaisant to, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų visuomenę užliejusi roko muzikos banga nuvilnijo ir per Lietuvos žemę, o jaunajai kartai atvėrė muzikos ritmą, sutapusį su jų pačių, laisvės ilgesio kupinu, širdies ritmu.

Dar vienas pokalbis – su fotografu Artūru Morozovu. Vaizdai iš karo Ukrainoje, Krymo regiono bei Palestinos, pasakojimai apie pabėgėlių krizę ar gyvenimą Rusijos regionuose, Lietuvoje gyvenančių Rusijos politinių emigrantų bei žmonių, kurie niekados nepateks į istorijos puslapius, portretai – taip trumpai galima nusakyti pastarųjų metų fotožurnalisto A. Morozovo darbo lauką. Šio pašnekesio, pavadinto „Fotografija man – būdas suprasti žmogų“ pagrindu tapo viena naujausių jo kuriamų temų – apie skurdžiai gyvenančius Lietuvos žmones bei jų kasdienybę.

Jau ne vienus metus žurnalo puslapiuose tenka skelbti atsisveikinimo su žemiškąją kelionę baigusiais tekstus. Su žmonėmis, sugebėjusiais išskleisti savo talentą bei dalintis kūrybos džiaugsmu. Šį kartą – in memoriam praėjusių metų pabaigoje iškeliavusiam filosofui Arvydui Šliogeriui. „Nežinau kito Lietuvos mąstytojo, kuris būtų tiek supanašėjęs su Sokratu. Filosofija Šliogeriui buvo ne profesija, bet gyvenimo būdas.“ – teigia buvęs profesoriaus studentas Andrius Navickas, pateikiantis įžvalgų apie A. Šliogerio apsisprendimą visą gyvenimą grumtis net ir su didžiausiais autoritetais, nes filosofijos lygmenyje tiesa ir laisvė sutampa.

Rubrikoje „Tikėjimo vartai“ – kun. Declano Marmiono tekstas „Nuo priešo prie draugo: Martynas Liuteris ir Katalikų Bažnyčia“. Teksto autorius atsigręžia į Martyno Liuterio istoriją, jo laikmetį bei to meto Bažnyčios mokymą, kuriam savo 95 tezėmis prieštaravo Liuteris, taip, net sau netikėtai, pradėjęs didžiausią skylimą Bažnyčios istorijoje. Kokie buvo Liuterio siekiai, kokią reformos viziją jis deklaravo, kaip į tai reagavo Bažnyčios hierarchai ir kaip ji pati pasikeitė po II Vatikano susirinkimo, kuriame oficialiai buvo priimta nemažai Reformacijos principų.

Savo tekste „Ar tikrai Biblija buvo perrašyta?“ Gabrielius E. Klimenka OPs pažvelgia į įvairių ezoterinio pobūdžio grupių bei konspiracijų teorijų gerbėjų požiūrį, jog Biblija buvo perrašyta ir dabartinis variantas neatitinka to, kuris buvo naudotas pačioje pradžioje. Pasak autoriaus, „Tai viešojoje erdvėje egzistuojantis paradoksas: kuo mažiau asmuo yra susipažinęs su Biblija, tuo labiau jis yra linkęs ginčytis ir įrodinėti, kas joje yra, buvo, ar turėjo būti parašyta“. Šiame tekste atskleidžiamos įvairios Biblijos „netikrumo“ teorijos ir jos aptariamos.

Rubrikoje „Sveikas, Gyvenime“, kun. Kęstutis Dvareckas dalijasi mintimis apie 5-ąjį žingsnį kelyje į išsilaisvinimą nuo priklausomybių pančių.

Lygiai prieš 30 metų, 1990 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus vos 24 dienoms nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tuometinį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį pasiekė sveikinimo telegrama nuo Tibeto politinio bei dvasinio lyderio, Nobelio Taikos premijos laureato Dalai Lamos XIV, kuriame jis išreiškė didžiulė pagarbą lietuvių tautos drąsa ir apsisprendimu už savo tieses kovoti nesmurtiniu būdu. Šią proga skaitytojams pateikiame tekstą „Atjautos šventyklos mūsų širdyse“, kuris liudija tvirtą Dalai Lamos tikėjimą, jog šioje žemėje visi tarpusavyje esame susiję, o ugdydami atjaučiančias širdis prisidedame prie laimingesnio pasaulio kūrimo.

Žurnalas baigiamas poeto, muzikanto, aktoriaus Piotro Mamonovo, labiausiai išgarsėjusio režisieriaus Pavelo Lungino filme „Sala“ atliktu vienuolio tėvo Anatolijaus vaidmeniu, kasdienių minčių mozaika. Štai viena jų: „Jei mes žengėme devynis tūkstančius šimtą žingsnių nuo Dievo ir vieną – Jo pusėn, vadinasi, mes turime kryptį.“

Daugiau apie žurnalą ČIA.

Įsigyti šį žurnalą galite mūsų el. knygyne ČIA arba pardavimo vietose Lietuvoje ČIA

Geros Jums Kelionės.

Comments are closed.