Prieš keletą metų viename interviu Gintautas Sakalauskas – socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentas – teigė, jog augančioje demokratinėje visuomenėje pradžioje imama rūpintis globos namais, psichiatrinėmis ligoninėmis ir tik tada ateina laikas nuteistiesiems.

Ne taip seniai Lietuvoje išties susirūpinta vaikų, augančių valstybinėse globos įstaigose padėtimi ir pereita prie šeimyninio modelio. Vadinasi, tam mums prireikė dvidešimt su viršum metų. Rūpinimasis senoliais pamažu taip pat keičiasi – atsiranda privačių globos namų bei labdaros organizacijų, kurios teikia jiems pagalbą. Psichiatrinės ligoninės ir požiūris į psichinių sutrikimų turinčius žmones – tai atskiro pokalbio reikalaujanti tema, nors pokyčio ženklų čia taip pat esama.

O ar jau subrendome rūpesčiui nuteistaisiais? Su G. Sakalausku kalbamės apie Lietuvos įkalinimo sistemą bei požiūrį į nusikaltimą padariusį žmogų. Kodėl iki šiol manome, kad geriausias būdas nusikalstamumui mažinti yra griežtos bausmės, o įkalinimas – pati veiksmingiausia priemonė. Ar įkalinimo įstaigose veikia žmogaus integracijos procesas, suteikiantis galimybę išėjus į laisvę gyventi nenusikalstant, o gal priešingai – už grotų praleistas laikas tampa nusikaltimų mokykla? Ar išties moralu rūpintis nusikaltėliais, o ne jų aukomis? Ar egzistuoja gyvenimas po nusikaltimo?

Gintautą Sakalauską kalbina Gediminas Kajėnas.

Gintauto Sakalausko nuotraukos autorius Gediminas Kajėnas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *