Per pastaruosius šimtmečius individualizmo raidoje sociologai išskiria du svarbius etapus. Pirmasis truko nuo XIX a. pabaigos iki 1960-ųjų vidurio, kuomet paklusnumas vyresniems buvo laikomas centrine, reikšmingiausia savybe. Vaikui svarbiausia – tėvų autoritetas, kurio tikslas – išmokyti paklusti sveikam protui ir įsisavinti gyvenimo bei elgsenos visuomenėje taisykles.

Vis dėlto paklusnumas netenka savo reikšmės šiuolaikinės visuomenės vertybių sistemoje. Jį pakeičia tokios sąvokos kaip „tolerancija“ ir „dėmesys socialinėms problemoms“. 2003 m. didžiulėje apklausoje, atliktoje JAV, į klausimą „Kokias svarbiausias vertybes įgijote iš savo tėvų?“ 54 proc. apklaustųjų atsakė „pagarbą kitiems žmonėms“, ir tik 14 proc. – „pagarbą autoritetui“.

Na, o nuo 1960-ųjų fiksuojamas antrasis individualizmo raidos etapas, kuris apibūdinamas kaip jaunosios kartos kultūros raida ir atspindi kūdikio pasaulio svarbą, pripažįstamą suaugusiųjų. Svarbiausia – ne kitiems patikti, o ugdyti savo asmenybę. Šiuo principu besiremiančiame auklėjime tėvų vaidmuo nebėra tik vaikus išmokyti laikytis elementarių taisyklių ir nustatyti ribas. Tėvai taip pat privalo sukurti sąlygas, kad vaikas, dar nė nesubrendęs, išmoktų savarankiškai atrasti savo vidinį potencialą. Tačiau ar tai nėra pernelyg sudėtingas uždavinys vaikui? Ar iš tiesų šiuolaikinėse šeimose niekas nebeprivalo būti šeimos galva? Ar tai nesukuria atskirų – tėvų ir vaikų – visatų, už kurias niekas nebėra atsakingas? Koks tėvų autoriteto vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje ir ar mums apskritai dar reikalingi autoritetai? Galbūt autoritetas nuvertėjo, nes jį statome ant melagingo, netikro pagrindo?

Auklėjimo modelių ir sistemų gausa, daugybė skirtingų ankstyvojo ugdymo programų ir būrelių, nepaprastai didelis tėvų užimtumas ir dažnai siauri jų interesai nukreipia dėmesį nuo pagrindinio dalyko – būtent šeima yra ir turi būti svarbiausia vieta vaiko asmenybei formuotis. Visa kita gali: padėti, atskleisti, stiprinti, nukreipti, drąsinti ir t.t. Tačiau būtent šeimos gyvenimo būdas ir bendravimas labiausiai formuoja vaiką. Ne mažiau užmirštama, jog asmenybės formavimasis – itin sudėtingas, kasdienių pastangų, bendravimo, dėmesio, domėjimosi, supratimo, atsakomybės prisiėmimo, pagarbos reikalaujantis procesas. Tai nėra lengva, o rezultato tenka kantriai laukti. Augindami vaiką sukuriame unikalią santykių, auklėjimo ir bendravimo kultūrą. Vaiką veikia, kaip auklėjame jį netiesiogiai, pvz., savo elgesiu ir pasirinkimais. Ir jei maži vaikai dar galbūt negeba to įvertinti (dažniausiai tik stebi, kopijuoja), tai paauglystėje vertinimas tampa nepaprastai svarbus ir sukelia tam tikras pasekmes.

Kaip tėvams įgyti autoritetą savo vaikų akyse? Visų pirma, pradėkime nuo to, kad šiandien nebėra savaiminių autoritetų. Jie nebeveikia taip, kaip veikė ankstesnėse visuomenėse arba veikia tik ribotą laiką. Jei norime būti išties svarbūs savo vaikams, prireiks nemažai kantrybės. Galų gale, svarbu nepamiršti, jog nugyventi gyvenimo be klaidų neįmanoma, ir jei sugebėtume savo vaikams įskiepyti gebėjimą kalbėtis ne tik apie pasiekimus, bet ir apie nesėkmes, klaidas, jas pripažinti, galbūt susikalbėti taptų lengviau. Juk šiandien tėvų autoriteto pagrindas – ne bausti, o pasiekti, kad vaikas suprastų savo poelgių svorį ne tik santykiuose su kitais, bet ir su savimi pačiu.

Dera prisiminti, kad išvertus iš lotynų kalbos, žodis „autoritetas“ reiškia „valdžia“, „įtaka“. Tačiau tėvų autoriteto sąvoka gerokai platesnė. Žinoma, kad tai ir pavaldumas, tačiau ne bekompromisis, o įgyjamas per moralinį, psichologinį, elgsenos poveikį asmenybei. Teisingo autoriteto rezultatas – susiformavusi vaiko pagarba savo tėvams. Ji susiformuoja, kai esame teisingi bei reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau.

Kokie yra netikri, apgaulingi autoriteto pagrindimai?

Štai kad ir šis – „spausk savo vaiką“. Jei esate nuolatos įpykę, griebiatės grasinimų ar fizinių veiksmų, į kiekvieną vaiko klausimą atsakinėjate grubiai, kiekvieną vaiko „klaidą“ palydite bausme, tai pats laikas pripažinti, kad bandote savo vaikui primesti priespaudos autoritetą. Toks autoritetas verčia vaiką bijoti ir meluoti, o tuo pačiu metu ugdo jo žiaurumą bei agresyvumą.

Pedantizmo autoritetas nukreiptas į silpnavališką vaiko paklusnumo įpročių formavimą. Beje, dera pridurti, kad dažnai tėvai šiuo autoritetu remiasi nesąmoningai. Tokiu atveju tėvai dažniausiai nevertina vaiko nuomonės ir norų kaip rimtų, mano, kad vaikas nesipriešindamas privalo paklusti tam tikriems tėvų nurodymams. Motyvų taip elgtis gali būti pačių įvairiausių: kartais tėvai tiesiog bijo, kad vaikas nesugebės priimti teisingų sprendimų, todėl įduoda jam „veiksmų algoritmą“, net neišklausę jo nuomonės konkrečiu atveju. O kartais tėvams tiesiog svarbu parodyti valdžią prieš vaiką. Tačiau nepriklausomai nuo motyvacijos, rezultatas tas pats – tėvai neįgyja tikro autoriteto vaikų akyse, kuris remtųsi pagarba ir meile, jie tiesiog primeta savo valią, augindami nesavarankišką ir infantilų žmogų, įpratusį tik paklusti.

Dar vienas melagingas autoritetas – moralizavimas. Šiuo atveju tėvai tiesiog „užėda“ vaiką nuolatiniais, nesibaigiančiais pamokymais ir moralizavimais. Vietoj to, kad pasakytų konkrečiai, gal net pasitelkę juoką, tėvai pasisodina vaiką priešais save ir pradeda nuobodžią ir erzinančią prakalbą. Tokie tėvai paprastai būna įsitikinę, kad išmintis slypi pedagoginiuose monologuose. Dar vienas šio autoriteto požymis – tėvai bet kokia kaina siekia prieš vaikus atrodyti geravaliais ir be nuodėmės šešėlio. Svarbiausia, jog tėvai pamiršta, kad vaikai – ne suaugusieji, jie turi savo gyvenimą, kurį kiti privalo gerbti. Be to, vaiko gyvenimo pagrindas – emocijos. Vaikai linkę reaguoti, veikti, išreikšti, o ne diskutuoti ar svarstyti apie tai. Įprotis mąstyti formuojasi gana lėtai ir palaipsniui, o nuolatiniai tėvų „moralizavimai“ dažniausiai neužima jokios vietos formuojantis asmenybei ir nepalieka pėdsako jo kelyje į sąmoningumą.

Labiausiai paplitęs melagingas autoritetas – demonstratyvi meilė. Nemažai tėvų vis dar įsitikinę: kad vaikai klausytų, reikia, kad jie mylėtų savo tėvus, o kad užsitarnautų šią meilę, tėvai privalo kiekviename žingsnyje ją rodyti savo vaikui. Švelnūs žodelyčiai, nesibaigiantys apkabinimai ir bučiniai demonstruojami vaikams nuolatos. O jei vaikas neklauso, jo tuoj pat klausiama: „Vadinasi, tu manęs nemyli?“ Tėvai neadekvačiai reaguoja į bet kokį vaiko „akių vartymą“ ir reikalauja iš jo nuolatinio švelnumo ir meilės. Tokia šeima skęsta sentimentų ir jausmų jūroje ir dėl to nepastebi nieko kito aplink. Tėvų dėmesio nesulaukia daugybė svarbių kasdienio auklėjimo smulkmenų. Viskas, ką vaikas daro, turi daryti iš meilės tėvams. Šiuose santykiuose esama daug pavojų. Visų pirma, išauga šeimyninis egoizmas. Vaikams, paprastai, tiesiog neužtenka jėgų taip mylėti. Labai griet jie ima pastebėti, kad mamą ir tėtį galima tiesiog apgaudinėti, tik reikia tai daryti švelniai ir meiliai. Tėvus netgi galima išgąsdinti – pavaizduojant, kad meilė jiems baigėsi. Veikiamas tokių santykių, vaikas nuo mažų dienų ima suprasti, kad su žmonėmis galima žaisti, apsimetinėti. Užaugęs jis nesugeba stipriai mylėti jau ne tik savo tėvų, bet ir kitų žmonių, dažnai santykius užmezga iš išskaičiavimo. Tai itin pavojinga autoriteto išraiška, išauginanti melagius ir egoistus. Ir labai dažnai pirmąja tokio egoizmo auka tampa patys tėvai.

Dar vienas – gerumo autoritetas taip pat remiasi vaiko meile, tačiau ji sukeliama ne apkabinimais ir švelnybėmis, o nuolaidžiavimu vaikui. Tėvai jaučiasi esantys savo vaikui gerieji angelai. Jie viską leidžia, jiems nieko negaila, viską vaikui perka – nuostabūs tėvai. Jie bijo bet kokių konfliktų, svarbiausia šeimoje – taika ir ramybė. Labai greitai tokioje šeimoje vaikai tiesiog ima vadovauti savo tėvams, atsiranda nepaprastai daug erdvės vaikų norams, kaprizams bei reikalavimams.

Būtina dar paminėti ir draugystės autoritetą. Šiandien labai dažnai dar vaikui negimus tėvai sutaria, kad savo vaikams jie bus draugai. Iš esmės, žinoma, tai nėra blogai. Tėvai turi draugauti su savo vaikais, tačiau visgi tėvai yra suaugusieji, o vaikai – tie, kurie privalo tokiais tapti, tėvams juos auklėjant. Jei draugystė tampa svarbiausia bendravimo su vaikais forma, vietos auklėjimui, ugdymui nebelieka. Kartais net prasideda priešingas procesas: vaikai ima auklėti savo tėvus. Tokiose šeimose tėvai vaikų dažnai vadinami vardais (o ne mama ar tėčiu), vaikai nurodinėja ir aiškina, ir negali būti jokios kalbos apie klausymąsi.

Tad kuo turėtų remtis tikrasis tėvų autoritetas?

  1. Atminkite, kad tėvų autoriteto dedamųjų yra nepaprastai daug: tarpusavio santykiai šeimoje, tėvų nuomonė vienas apie kitą, tėvų nuomonė apie giminaičius ir draugus, tėvų elgesys, požiūris į žmoniją apskritai ir artimus žmones konkrečiai, tėvų santykiai su savo vaiku ir jo draugais.
  2. Neapgaudinėkite savo vaikų – jie jaučia, kada jiems meluojama.
  3. Būkite atviri su vaiku ir juo pasitikėkite (net smulkmenose) – tada ir vaikas jumis pasitikės. Būtent pasitikėjimas yra viena svarbiausių autoriteto sudedamųjų dalių.
  4. Nereikalaukite iš vaiko būti idealiu. Geriau padėkite jam suprasti, kad visi darome klaidų, visi turime teisę suklysti. Net ir tėvai. Tada vaikas nebijos jums papasakoti apie tai, kas jam nepavyko.
  5. Nebauskite vaiko, nepriklausomai nuo to, kokią klaidą jis padarė, – siekite, kad jis pats suvoktų savo klaidos dydį, svarbą. Kartu išanalizuokite situaciją: tegul jis pats pagalvoja, kur buvo neteisus, ką būtų galima padaryti dabartinėje situacijoje ir kaip klaidą ištaisyti.
  6. Elkitės taip, kaip kalbate. Tarkime, jei kalbate apie skaitymo naudą – ir patys turite skaityti. Tačiau jei kalbate apie rūkymo žalą, o patys rūkote, vaikas ims netikėti jūsų žodžiais.
  7. Išmokite atsiprašyti ir kitiems atleisti už klaidas. Jei vaikas matys, kad pasielgę netinkamai prašote atleidimo, jam bus paprasčiau ir pačiam atsiprašyti, kai tai bus reikalinga.
  8. Nebijokite sulaukti kritikos iš vaikų – taip parodysite, kad ne tik suaugusieji turi teisę turėti savo nuomonę ir kritikuoti kitus.
  9. Neapkalbinėkite savo vaiko draugų ir nešiepkite jų. Taip prarasite vaiko pasitikėjimą. Jeigu abejojate, ar tai tinkama kompanija jūsų vaikui – patys pabendraukite su jo draugais. Jei jūsų abejonės pasitvirtina, galite neįkyriai jam tai pasakyti, tačiau spręsti vis tiek palikite jam. Jei jūsų abejonės turi pagrindo, anksčiau ar vėliau tai išlįs, tokios draugystės paprastai ilgai nesitęsia ir išyra ir be jūsų įsikišimo.
  10. Domėkitės vaiko gyvenimu ir nekritikuokite jo gyvenimo būdo. Jeigu jums nepatinka muzika, kurios klausosi jūsų vaikas, galite pasakyti kažką panašaus į: „Man tai neįprasta. O kas tau patinka šioje muzikoje?“ Kalbėkitės su vaiku, prašykite jo paaiškinti savo pasirinkimus.
  11. Negrasinkite savo vaikui ir jo nežeminkite – tai neduoda nieko gero.
  12. Įtraukite vaikus į svarbių šeimyninių klausimų sprendimą – jie turi jausti, kad jų nuomonė svarbi. Ir išvis – praleiskite su jais kaip galima daugiau laiko. Jie tai įvertins!
  13. Nepamirškite: tai, ar kažkas mums autoritetas, galime suprasti tik nuėję tam tikrą kelią ir atsigręžę atgal. Šiandienos bendravimas ir elgesys – tik pamatas, kuris slypi giliai po žeme. Ar ant jo išaugs tvirtas namas pamatysime tik po tam tikro laiko.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *