Yra daug reikšmingų knygų, kurios padeda geriau suprasti įvairius psichinius sutrikimus, „kitokio“ žmogaus pasaulį. Tačiau šis tekstas ne tiek apie jas, kiek apie knygų personažus, kurių vardai įėjo į mediciną kaip sutrikimų įvardijimai. Pirmoje dalyje pristatėme Miunchauzeno, Alisos stebuklų šalyje ir ponios Bovari sindromus, o šiame tekstų jūsų dėmesiui dar du sindromai.

Pliuškino sindromas

Ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis gyveno XIX amžiuje. Svarbiausiu jo kūriniu vadinamas 1842 m. paskelbtas romanas „Mirusios sielos“. Jame vaizduojama absurdiška situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas. Vienu iš įspūdingiausių knygos herojų yra patologiškai šykštus Pliuškinas. Būtent jo vardu ir buvo pavadintas kompulsyvus įkyrus elgesys, kurio esmė – rinkimas ir saugojimas daiktų, net ir tų, kurie negali būti niekaip naudingi, jų niekur nepanaudosi.

Kaip atskiras psichinis sutrikimas šis sindromas buvo išskirtas tik XX a. antroje pusėje ir turi daug vardų (pavyzdžiui, dar vadinamas Diogeno sindromu).

Gali kilti natūralus klausimas – kaip atskirti ligotą ir sveiką, sveikintiną taupumą? Nepamirškime, kad net ir labai rimtai nuo Pliuškino sindromo kenčiantis žmogus yra linkęs racionalizuoti savo pasirinkimą, tvirtai įsitikinęs, kad viso to, ką kaupia, būtinai prireiks ateityje.

JAV veikiantis Sveikatos tyrimų biuras yra sukūręs testą, kuris penkiabalėje schemoje bando įvertinti, kiek žmogus kenčia nuo priverstinio kaupimo (Pliuškino) sindromo. Apie pradinį sutrikimo lygmenį galima kalbėti tada, kai namuose atsiranda menkaverčių daiktų krūvos, kurios pradeda užimti vis daugiau erdvės, tačiau dar galima netrukdomai prieiti prie durų ir balkono, namuose dar nėra įsismelkusi gendančių daiktų smarvė, o pats žmogus dar palaiko socialinius santykius.

Na, o sunkiausias sutrikimo lygmuo – kai gyvenamojoje patalpoje dėl prikauptų daiktų sunku net judėti. Jie pripildė net ir tualetą bei vonią ir šios patalpos nebegali būti naudojamos pagal paskirtį. Daiktai dvokia ir jų tiek, kad žmogus nebegali atrasti vietos nakvynei ir eina miegoti į laiptinę ar lauką.

Dažniausiai šis sindromas išsivysto vyresniame amžiuje, taip pat – po sudėtingų sukrėtimų: atleidimo iš darbo, skyrybų, artimo žmogaus mirties, sunkios persirgtos ligos.

Galima išskirti šiuos Pliuškino sindromo simptomus:

Praktiškai visą gyvenamojo ploto teritoriją užima daiktai. Jei yra garažas, tai ir jis pilnai prigrūstas senų daiktų. Į namus nešami kitų išmesti ar pigiai įsigyti daiktai, net negalvojant apie praktinį jų pritaikymą. Užsifiksuoja mintis, kad kiekvienas daiktas, nepriklausomai nuo jo funkcijos ir panaudojimo galimybių, yra vertingas savaime.

„Pliuškinas“ praktiškai nieko neišmeta. Senas sugedęs magnetofonas saugomas, nes kažkada esą bus suremontuotas, suplėšyta knyga bus suklijuota, o plastikinių maišelių neabejotinai prireiks ateityje. Nereaguojama arba labai piktai reaguojama į aplinkinių žmonių prašymus peržiūrėti daiktus ir nereikalingų daiktų atsisakyti. „Pliuškinas“ niekaip nesupranta tokių prašymų, nes tvirtai įsitikinęs, kad reikia visko.

Ilgainiui „Pliuškinas“ pradeda riboti kontaktus su aplinkiniais, nustoja rūpintis savo asmens higiena. Visas gyvenimas tampa kaupimu.

„Pliuškinas“ paprastai depresyvus ir kartu vis labiau agresyvus. Panašu, kad jis pradeda nekęsti savęs, net smerkia už tai, jog negali atrasti konstruktyvaus santykio su daiktais, bet pyktį dažniausiai išlieja ant aplinkinių.

Seni daiktai suversti į krūvą ir nėra kaip nors tvarkingai tvarkomi. „Pliuškinas“ gali juos perdėlioti iš vietos į vietą, iš vienos krūvelės į kitą, bet tai veikiau ne racionali sistema, o noras jausti, liesti sukauptus daiktus.

„Pliuškinas“, tarsi drakonas lobį, saugo visus sukauptus daiktus. Jaučia stiprią fizinę kančią, jei kas nors bando sunaikinti kad ir nedidelę dalį nereikalingų daiktų. Labai skaudžiai reaguoja į kiekvieno laikraščio ar plastikinio maišelio „netektį“.

Teigiama, kad psichoterapija gali padėti kompulsyviam kaupėjui, tačiau jis pats privalo pripažinti, kad jam reikalinga pagalba. Bėda ta, kad dažnai „pliuškinai“ izoliuojasi nuo kitų, agresyviai reaguoja į bet ką, kas nori padėti. Net jei per prievartą išvalomi jų namai, jie vėl kantriai ir atkakliai pradeda kaupti iš naujo.

Martino Ideno sindromas

Rašytojas Jack‘as London‘as yra sukūręs įspūdingą Martino Ideno personažą (knyga pasirodė 1909 metais.). Tai jūreivis, skurdžioje aplinkoje gyvenantis jaunuolis, kuris susipažįsta su turtinga ir kilminga mergina ir ją įsimyli. Jaunuolis svajoja tapti žymiu rašytoju ir pelnyti šlovę, tapti vertas merginos, kurią pamilo. Kai įveikia visus sunkumus, regis, pasiekia gyvenimo tikslą, jį netikėtai apima nusivylimas ir depresija. Jį kankina tuštuma ir beprasmybė. Regis, svajonės išsipildymas jam tapo didžiausiu pralaimėjimu, o ne pergale.

Apie Martino Ideno sindromą pirmieji prabilo rusų psichologai Vadimas Rotenbergas ir Viktoras Aršavskis. Jie atkreipė dėmesį į pacientus, kurie puikiai sugebėjo įveikti sunkias ligas, išgyveno didžiules gyvenimo negandas, tačiau palūžo, kai … pasiekė sėkmę.

Psichologai tvirtina, kad žmogui ypač svarbu siekti tikslo, tai suteikia prasmės visam gyvenimui ir labai sunku, kai viskas sutelkiama į kokį nors konkretų tikslą, kuris suvokiamas ne kaip priemonė padaryti gyvenimą prasmingesnį, bet kaip „tikslas savaime“. Kai žmogus tikslą pradeda suvokti kaip egzistenciškai trūkstamą grandį, kaip būdą „save pataisyti“, paprastai, jei tik pasiseka pasiekti tikslą, neišvengiamai apima ne tiek džiaugsmas, kiek nusivylimas, nes su tikslu būna susieti per dideli lūkesčiai ir žmogus nebežino, kaip toliau gyventi.

Švelnesni pavyzdžiai – mokslinio darbo rašymas ar sudėtingo projekto įgyvendinimas. Sutelkiama visa energija ir atrodo, kad nieko gyvenime nėra svarbiau, nei pasiekti konkretų tikslą. Jį pasiekus, studentas ar darbuotojas prisipažįsta jaučiantis ne tik pasitenkinimą, bet ir tuštumą. Tiesa, pailsėjus, atradus naują tikslą, tuštuma turėtų dingti. Tačiau Martino Ideno sindromo atveju į tikslą tiek investuota, jis tiek sureikšminamas, kad jį pasiekęs žmogus jaučiasi visiškai sutrikęs ir netekęs gairių. Atrodytų, kad tokiam žmogui nėra sunku padėti – tereikia padėti atrasti naują tikslą, tačiau praktikoje tai labai sudėtinga užduotis, nes reikia atstatyti sveiką balansą tarp savivertės, prasmės ir tikslo siekio.

Martino Ideno sindromas dar vadinamas profesionalų sutrikimu, artimu „perdegimo“ sindromui ir dažnai su juo painiojamas. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, Martino Ideno sindromui mažai gali padėti paprasčiausias poilsis, fizinių ir emocinių jėgų atstatymas, nes labai svarbu, jog žmogui kiltų noras sustiprėti, grįžti į visavertį gyvenimą.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *