Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Toksikologas Robertas Badaras yra taikliai pastebėjęs, kad žmogaus organizmui visiškai tas pats, ar jį veikianti medžiaga yra legali ar nelegali, todėl ir riba tarp legalių vaistų bei nelegalių narkotikų iš tiesų labai trapi. Tuo labiau, kad nemaža dalis narkotikų, prieš kuriuos šiuo metu griežtai kovojame, dar visai neseniai buvo vertinami kaip nekenksmingi ar net buvo išrasti kaip vaistai.

XIX a. buvo labai išplitęs kokainas ir jis reklamuotas pačių medikų. Kokaino paklausa buvo milžiniška, jo buvo dedama į cigaretes, nealkoholinius gėrimus, kramtomąją gumą, nosies purškiklius ir niekas neįžvelgė pavojaus. Beje, vieno populiariausių pasaulio gėrimų „Coca-Cola“ etiketėje XIX a. buvo nurodoma, kad jį dera gerti tik paskyrus gydytojui. Tiesa, kokaino į šį gėrimą buvo dedama tik iki 1903 m.

Gerai žinoma, kad Zigmundas Froidas entuziastingai eksperimentavo su kokainu. Ilgą laiką jis buvo įsitikinęs, kad ši medžiaga labai naudinga įvairių ligų gydymui, kol pats tapo priklausomas nuo šio preparato ir tik sunki kova su priklausomybe privertė Froidą pakeisti požiūrį į kokainą.

1906 m. solidi farmacinė bendrovė „Bayer“, praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo patentuotas aspirinas, užpatentavo heroiną. Buvo tikimasi, kad opioidas heroinas padės veiksmingai kovoti su tuo metu labai išplitusiu morfinizmu – priklausomybe nuo morfijaus.

Morfijus – tai opioidas, kuris buvo sukurtas kaip vaistas nuo nemigos. Tai, kad opijus, kurio veiklioji medžiaga morfijus, gali numalšinti skausmą, buvo žinoma seniai. Taip pat opijus svaigino, tačiau nebuvo manoma, kad tai gali „pririšti“ žmogų. Morfijus, kuris XIX a. buvo vienintelė cheminė medžiaga, išskiriama iš augalų ir naudojama medicinoje, itin išpopuliarėjo po to, kai 1853 m. gydytojas Aleksanderis Vudas sukūrė medicininį švirkštą. Pasak Roberto Badaro, būtent Vudo žmona, kuriai sutuoktinis sušvirkštė morfino, malšindamas jos galvos skausmą, ilgainiui tapo pirmąja nuo opioidų priklausoma narkomane. Netrukus garsiai pradėta kalbėti apie gąsdinantį morfinizmo reiškinį. Beje, dažnu atveju jo aukomis buvo patys gydytojai, kurie morfinu bandė malšinti buitinių traumų sukeltą skausmą ir stresą.

XX a. pradžioje morfiną išstūmė heroinas. To meto medicina tvirtino, kad, skirtingai nuo morfino, priklausomybė nuo heroino mažai tikėtina. Deja, bet heroinas tapo populiariausiu XX a. narkotiku, pražudžiusiu daugybę žmonių.

Amfetaminas, vienas iš populiariausių ir pavojingiausių narkotikų šiandien, buvo susintetintas farmacininkų kaip preparatas, skirtas gydyti astmą, taip pat jį siūlyta vartoti nuo narkolepsijos. Jis skirtas net vaikams, jei juos kamavo tikas. Amfetaminas yra psichostimuliatorius, kuris sukelia motorinį susijaudinimą, mažina apetitą, kuriam laikui padeda geriau sutelkti dėmesį. Amfetaminu labai domėjosi karo pramonė ir jis buvo naudojamas antrojo pasaulinio karo metu, siekiant padidinti karių ištvermę. Tik gerokai vėliau buvo paskelbti solidūs tyrimai, kurie parodė, kad amfetaminas ardo smegenų ląsteles.

1940 m. per keletą mėnesių vokiečių karo medikai išdalijo savo kariams daugiau nei 35 milijonus tablečių, kurių veiklioji medžiaga buvo metamfetaminas. Vartojimo pradinėje stadijoje ši medžiaga slopina nuovargį, padeda žvaliau jaustis, tačiau ji turi daug šalutinių poveikių ir sukelia priklausomybę. Ši medžiaga neatstatomai nualina žmogaus smegenų sistemą ir padariniai būna net tragiškesni nei, pavyzdžiui, nuo opioidų.

Atskirai dera paminėti ir dar vieną narkotinių medžiagų grupę – haliucinogenus. Iki šiol populiariausias iš jų – LSD (lizergino rūgšties dietimidas). Šią medžiagą 1938 m. susintetino šveicarų chemikas Albertas Hofmanas, bendradarbiaudamas su viena iš farmacijos bendrovių. LSD buvo kuriamas kaip medikamentas, kurį galima vartoti itin mažomis dozėmis. Preparatas veikia nuo kelių valandų iki pusės paros. Unikalu tai, kad jis turi bumerango efektą – net 90 proc. žmonių, vartojusių LSD, po kurio laiko patiria tą patį poveikį, kaip ir pavartojus preparatą – su visais maloniais ir skausmingais potyriais.

Humanistinė psichologija, kovodama prieš psichoanalizės moksliškumą, net buvo pradėjusi naudoti LSD terapijoje. Tačiau nepavykus įrodyti pozityvaus terapinio efekto, medžiagos naudojimas buvo oficialiai uždraustas. LSD buvo itin paplitęs tarp hipių judėjimo narių. Šis haliucinogenas buvo tapęs net savotišku šio judėjimo simboliu.

Dar anksčiau nei LSD, 1914 m. Vokietijoje, buvo susintetintas ekstazis. Jis buvo traktuojamas kaip medikamentas, skirtas mažinti apetitui. Vėliau jis paplito ir psichofarmakologijoje. Tik prabėgus 60 metų buvo konstatuota, kad šios medžiagos nauda kur kas mažesnė nei žala. Beje, ekstazis atgimė XX a. pabaigoje ir buvo pramintas „šokių narkotiku“, nes suteikia energijos ir pakilią nuotaiką. Deja, tyrimai parodė, kad yra ir stiprus šalutinis poveikis – ekstazis yra neurotoksiškas, skatina Parkinsono ligą.

Pasak Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenų, Europoje populiariausios narkotinės medžiagos išlieka kokainas, amfetaminas ir metamfetaminas. Tačiau galima kalbėti ir apie dar vieną nerimą keliančią tendenciją – spartų naujų psichoaktyvių medžiagų, kurios dažniausiai net nėra vertinamos kaip narkotikai, plitimą. Paprastai tai medžiagos, kurios pristatomos ir reklamuojamos kaip natūralūs ir legalūs produktai, skirti, pavyzdžiui, buities darbams, augalų auginimui ar įvairūs maisto papildai. Šias medžiagas galima legaliai įsigyti specializuotose parduotuvėse ar internete. Iš šių medžiagų nesunkiai pagaminami ar išskiriami stiprų poveikį psichikai turintys preparatai. Naujas psichoaktyvias medžiagas, ypač globalėjant pasaulinei rinkai, yra sunku kontroliuoti, jas lengva užmaskuoti, slėpti, nes stipriam poveikiui pakanka labai mažų dozių. Blogiausia, kad šių naujųjų sintetinių narkotikų poveikis žmogaus smegenims paprastai būna toks destruktyvus, jog, net jei paskui žmogus ir pradeda ieškoti pagalbos, jam padėti labai sunku.

Situacija Lietuvoje nedaug kuo skiriasi nuo bendros situacijos visoje Europoje. Iš apklausų matyti, kad bent kartą gyvenime pabandę narkotinių medžiagų prisipažįsta daugiau nei 11 procentų Lietuvos gyventojų. Tikėtina, kad dalis žmonių nedrįsta prisipažinti ir realus „ragavusiųjų“ skaičius yra gerokai didesnis. Populiariausia narkotinė medžiaga Lietuvoje išlieka kanapės. Jų vartojimas labiausiai paplitęs 25–34 m. amžiaus grupėje.

Antroje vietoje pagal narkotikų populiarumą Lietuvoje yra ekstazis. Tiesa, pastaraisiais metais ekstazio vartojimas, lyginant su prieš beveik dešimtmetį išgyventu „ekstazio bumu“, kai jo populiarumas Lietuvoje paaugo bent kelis kartus, mažėja. Deja, dažniausiai tai susiję tik su tuo, kad jauni žmonės pereina prie dar pavojingesnių naujųjų sintetinių narkotikų.

Kiekviena narkotinė medžiaga turi specifinį savo poveikį, tačiau retai, išsivysčius priklausomybei nuo narkotikų, žmogus vartoja tik vieną medžiagą. Paprastai eksperimentuojama derinant kelis narkotikus, siekiant didesnio poveikio, arba, gelbėjantis iš abstinencijos būsenos siaubo, vartojamas tas narkotikas, kuris lengviausiai prieinamas. Narkomanai paprastai degraduoja kur kas greičiau nei alkoholikai ir dažniausiai į gydymo įstaigą kreipiasi dar gana jauni. Kita vertus, narkotikų vartojimas dažnai susijęs su visa eile pavojingų lėtinių ligų, pradedant hepatitu, baigiant AIDS. Neretai stiprių narkotikų poveikis sukelia įvairių psichinių sutrikimų.

Paradoksalu, bet pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau kalbama apie tai, kad ne tik alkoholis, narkotikai, bet ir gydytojų skiriami medikamentai gali tapti priklausomybės priežastimi. Pasak toksikologo R. Badaro, didelė problema tai, kad didelė dalis Lietuvos žmonių turi iškreiptą supratimą, kas yra vaistai. Tai, kas legalu, suvokiama, kaip tai, kas neabejotinai gerai. Tokio požiūrio padarinys – vis daugiau žmonių kenčia nuo priklausomybės nuo vaistų.

R. Badaras knygoje „Toksikologo užrašai“ teigia: „Aš neneigiu vaistų poreikio, pats juos, kaip gydytojas, išrašinėju. Tačiau visada pasisakau už atsargų vartojimą, atidžiai klausantis medikų rekomendacijų. Yra sakoma, kad tuo pačiu peiliu galima raikyti duoną ir persipjauti venas, todėl peilį galima duoti tik tam, kas moka su juo elgtis. Tą patį galima pasakyti ir apie vaistus. Visos bėdos prasideda, kai žmonės imasi gydytis patys, vadovaudamiesi informacija, gauta iš nepatikimų šaltinių.“

Deja, tenka konstatuoti ir tai, kad Lietuvoje medikamentinė psichiatrija vis dar akivaizdžiai dominuoja prieš nemedikamentinius psichinių sutrikimų gydymo būdus. Daugelis raminamųjų vaistų siekia neutralizuoti sutrikimo simptomus, bet ne jų priežastį. Todėl neretai ilgainiui jie tampa dar didesne problema nei ta, kurią bando spręsti. Nors farmacijos pramonė iš tiesų bando mažinti šalutinius vaistų poveikius, tačiau jų išvengti praktiškai neįmanoma. Kiekvieno vaisto vartojimas turi savo „kainą“: veikia kepenis, inkstus, imunitetą ir t.t.

Dažniausiai pripratimas, kuris ilgainiui gali peraugti į priklausomybę, susiformuoja vartojant raminamuosius ar nuskausminamuosius vaistus. Kaip ir nelegalių cheminių medžiagų atveju, pradeda didėti tolerancija ir vaistų tam pačiam poveikiui pasiekti reikia vis daugiau. Taip pat formuojasi sudėtingas abstinencijos sindromas, kai, nutraukus vaistų vartojimą, prasideda būsena, kuri paprastai sunkiau pakeliama nei ta, kurią bandant palengvinti vaistas buvo pradėtas vartoti.

Mūsų laikais vaistų vartojimas primena polinkį į greituosius kreditus. Pakanka žmogui pasijusti prasčiau, susidurti su stresu, išgyventi liūdesį ar skausmą ir iš karto bandoma pabėgti į „komforto zoną“, nesirūpinant dėl ilgalaikių padarinių, nebandant įsigilinti į priežastis, kurios atvedė prie nemalonios savijautos. Kai pirminės dozės pradeda nepakakti, imamas kitas „kreditas“ – didinama dozė.

Vaistai yra vertinami, kaip vienas iš svarbių moderniosios epochos atradimų, padedančių įveikti ligas, kurios seniau buvo mirtinos. Tačiau vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Praktiškai nėra skirtumo tarp narkomano ir farmakomano (žmogaus, priklausomo nuo legalių vaistų). Problemą dar paaštrina tai, kad žmogus, vartojantis vaistus, atsiduria paradoksaliame rate: jis jaučiasi kovojantis su tikra ar menama liga, tačiau pats kovos būdas jau yra tapęs liga. Kuo intensyviau žmogus stengiasi sau „padėti“, tuo situacija tampa vis labiau komplikuota.

Kada žmogui ir jo aplinkiniams dera susirūpinti dėl priklausomybės nuo vaistų? Kai pradeda nebeužtekti tos vaistų dozes, kurią paskyrė gydytojas. Dažnai žmonės skundžiasi, kad gydytojas per mažai išrašė vaistų, todėl pacientas nusprendė pats pasididinti dozę. Tai jau nesveiko santykio su vaistais išraiška ir priklausomybės simptomas.

BUS DAUGIAU

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *