Kas nutinka, kai nuo pat mažumės esi mokoma nereikšti pykčio? Tau sako, kad pikta moteris atrodo bjauriai, o bjaurios moterys niekam nereikalingos. Kitaip tariant, kas atsitinka, kai esi pasmerkta kaupti visą agresiją savyje ir neišleisti jos į išorę? Tiesiog nuryji gumulą gerklėje, nusišypsai ir palaikai švelnios bei malonios moters įvaizdį?

Taip jau veikia psichika, kad gniaužiant įgimtą balsą, jis galiausiai prabyla pats, dažniausiai tapdamas vidiniu aršiu kritiku ir dėvėdamas kontrolieriaus uniformą. Paradoksalu, bet užgniaužtą pyktį paverčiame dar didesniu, kad ir pasyvesniu pykčiu sau ir nesiliaunančiu nerimo, nepakankamumo jausmu.

Nesvarbu, ar šeima bei artimieji taip pat prisidėjo prie santykių modelio, kuriame negalima jausti pykčio statybos, bet mūsų visuomenė tikrai uždėjo kultūrinius rėmus ir nurodė gaires, kaip dera ar nedera elgtis. Ir ji tai darė nepaisydama mūsų emocijų, troškimų ar savijautos.

Nuotraukos autorius: Volodymyr Hryshchenko (Unsplash)

Rašytoja Rebecca Traister, išleidusi knygą apie moterų pyktį (Good And Mad: The Revolutionary Power of Women’s Anger), teigia, kad vyriškos lyties politikams pyktis yra veržlumo, jėgos įrodymas, padedantis dominuoti rinkimų metu. Tuo tarpu moterims politikėms pykčio demonstravimas daro neigiamą poveikį ir mažina potencialių rinkėjų skaičių. Vyrams ne tik suteikiama teisė jausti pyktį, bet jie dar ir giriami už jo demonstravimą.

Vyrams ne tik suteikiama teisė jausti pyktį, bet jie dar ir giriami už jo demonstravimą.

„Visuomenė užčiaupia piktas moteris, tikindama, kad jų jaučiamas pyktis yra nemandagus, nepatrauklus ar net kenkiantis sveikatai.“ – teigia rašytoja.

Daugybė atliktų tyrimų ir studijų parodė praktiškai tą patį – vyrai, reiškiantys pyktį, daugumai atrodo stiprūs, patikimi, galingi ir gebantys apsispręsti, o moterys, reiškiančios identišką emociją, sudaro sudėtingo charakterio, atstumiantį įvaizdį.

Pyktis bei įsiūtis nesiderina su moterims priskirtais idealais ir joms keliamais lūkesčiais. Kultūrinis naratyvas mums pasakoja apie švelnią, jautrią ir mokančią prikąsti liežuvį būtybę, o pyktis tokią medaus statinę tartum užkrečia degutu.

„Amerikos mokyklose mes nesimokėme apie ryžtingas, atkaklias ir neatitinkančias standartų moteris, kurios prisidėjo prie svarbių visuomenei pokyčių, inicijavo permainas ir keitė mūsų istoriją bei pasaulį, kuriame gyvename šiandien. O tikrai turėtumėme.“ – sako Rebecca Traister.
Pyktis, agresyvus elgesys supresuojamas, nes nesiderina su moteriškumo kultūriniais idealais. Toks dvigubas standartas paliečia ne tik mūsų asmeninius santykius, bet ir politinę sferą, kur stipriai dominuoja vyrai.
Nuotraukos autorius: Lindsey LaMont (Unsplash)

Nieko keisto, kad tyrėjai pastebėjo, jog gebėjimas patikti (likeability) labiausiai nulemia kandidato sėkmę. O moterims politikėms užsitarnauti visuomenės palankumą gerokai sunkiau nei vyrams. Juk lyderiaujančios moterys atrodo tartum sėdėtų ne savo rogėse.

Mes tikimės, kad moteris bus maloni ir bendruomeniška. Jaučiame jai mažiau prielankumo, jei ji pasirodo esanti kategoriška, mėgstanti nurodinėti. O į tokias savybes turinčius vyrus reaguojame priešingai, labiau jais pasitikime ir gerbiame jų lyderystę.

Prezidento ar kito šalies vadovo aukštos politinės pareigos reikalauja labai daug atsakomybės ir ryžto, gebėjimo lyderiauti. Tinkamas kandidatas turi būti pakankamai ambicingas, ryžtingas ir mokantis priimti sprendimus. O tokias savybes mes veikiau priskiriame vyrams, nes moterims jos tartum mažiau pritinka.

Viena iš buvusių demokratų partijos kandidatų į JAV prezidentus Elizabeth Warren viešame laiške rašė: „Mums nuolat kartoja, jog moterims negalima būti piktoms. Mes esą tampam nebepatrauklios galingiems vyrams, kurie nori, kad nekeltume triukšmo.  Bet aš neatsiprašinėsiu už savo pyktį, aš išdidžiai pasirenku jį jausti.“

Kultūrinis bei socialinis naratyvas pasakoja, kad pykti moterims nepritinka. Tokia nuostata taip gyliai įsišaknijusi į mūsų kolektyvinę pasąmonę, kad egzistuoja ne tik vyrų, bet ir pačių moterų tarpe. Tyrimai rodo, kad seksizmas ir neapykanta moterims  yra svarbus faktorius, neleidžiantis moteriai užimti svarbaus posto politikoje.
„Jėga pakeisti pasaulį atsiranda moterų rūstybėje.“ – Rebecca Traister.
Labai svarbu sau leisti pykti, neužgniaužti šio natūraliai kylančio jausmo, kuris supresuotas niekur nedingsta, o tik nuodija vidų. Jei pyktį nukreipiame konstruktyviu keliu, jis turi potencialą ne tik gydyti, bet ir sustiprinti. Ne tik santykiuose, bet ir socialinėje, politinėje veikloje. Norint, kad tavo balsas būtų išgirstas, pirmiausia reikia bent jau netylėti.
Tokie istoriniai moterų judėjimai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip kad dėl balsavimo, kitų pilietinių teisių, taip pat Moterų Eitynės Vašingtone 2016 metais, kurios buvo vienas didžiausių protestų JAV istorijoje, yra be galo svarbūs įvykiai, atnešę daug reikalingų pokyčių visuomenei. Gebėjimas išsakyti savo nepasitenkinimą, aršiai kovoti už dalykus, kuriais tikime, sugebėti konstruktyviai išnaudoti pyktį leidžia elgtis kūrybiškai, pasiekti užsibrėžtų tikslų ir skatina naujoves.
Nereikia mojuoti kumščiais, bet ir negalima pykčio supresuoti ar nukreipti į save. Sublimacija yra prisitaikantis gynybos mechanizmas, kuris biologinių impulsų energiją, pyktį, perkeičia į moraliai ir socialiai priimtinas išraiškas. Ir sublimuotas, o ne supresuotas pyktis yra sveikas ne tik mums patiems, bet ir mūsų visų visuomenei.

Parengta pagal: Allison Abrams tekstą psychologytoday.com
Viršelio nuotraukos autorius: Dmitriy Kolesnikov (Unsplash)

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *