Prieš 150 metų gimė Enzys Jagomastas, spaustuvininkas ir leidėjas, spaudos bendradarbis, bibliofilas, Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjas, Tilžės akto signataras.

Enzys Jagomastas gimė 1870 m. kovo 22 d. Lumpėnuose (Tilžės aps.) gausioje ūkininkų Martyno ir Marės (g. Pėčaitytės) Jagomastų šeimoje. Kai Enziui buvo vos šešeri, tragiškai žuvo tėvas. Našlei su šešiais vaikais teko verstis iš 16 ha žemės.

Enzys Jagomastas

1876–1883 m. Enzys Jagomastas lankė gimtųjų Lumpėnų pradžios mokyklą. Ją baigęs, paskatintas bitėniškio Martyno Jankaus (1858–1946), išvyko į Tilžę ir 1884–1888 m. mokėsi spaustuvininko amato Oto fon Mauderodės (1852–1909) spaustuvėje, susipažino su knygnešiais. 1889–1890 m. Enzys Jagomastas buvo dvisavaitinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ redaktorius. Iki pašaukiamas atlikti karinę tarnybą 1890 m., su bendraminčiais ėmėsi leisti laikraštį „Nauja lietuviška ceitunga“, kuriame bendradarbiavo iki 1896 m. Savo lėšomis 1895 m. pirmasis išleido Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“.

Enzys Jagomastas aktyviai dalyvavo plačioje visuomeninėje lietuvininkų veikloje, nuo 1894 m. buvo „Birutės“ draugijos sekretorius, priklausė Tilžės giedotojų draugijai, 1913–1914 m. buvo K. Donelaičio paminklo statymo komiteto sekretorius, 1914 m. – Tilžės-Pakalnės apskrities lietuvių rinkimo draugijos valdybos narys.

1918–1919 m. Enzys Jagomastas priklausė Prūsų Lietuvos tautinei tarybai, kuri 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje paskelbė aktą dėl Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos. Manoma, kad dokumentas buvo pasirašytas Enzio Jagomasto namuose Aukštojoje gatvėje.

1924–1941 m. Enzys Jagomastas buvo nuo 1913 m. Tilžėje veikusios, lietuviškas knygas ir laikraščius leidusios lietuvių ,,Spaudos“ draugijos pirmininkas, 1931–1935 m. – Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas. 1935 m. vasarą dalyvavo Kaune surengto Pasaulio lietuvių pirmojo kongreso spaudos parodoje.

Enzys Jagomastas visuomenės ir kultūros temomis rašė spaudoje, sukaupė unikalų lietuviškų leidinių rinkinį, bendradarbiavo rengiant Lietuvių kalbos žodyną. Lietuvybės veikloje aktyviai reiškėsi ir kiti Jagomastų šeimos nariai, ypač vyriausioji dukra Anita Vilmantienė (1900–1941), „Naujojo Tilžės keleivio“ redaktorė.

1896 m. Enzys Jagomastas vedė Prūselių kaimo, buvusio dešinėje Nemuno pusėje priešais Tilžę, ūkininkaitę Martą Jurgelaitytę (1874–1941), šeima susilauks dukters Anitos (Onos), sūnų Dovo, Emilio ir Jurgio. Sudėjęs savo santaupas ir jaunosios kraitį,  Enzys Jagomastas įsigijo spaustuvę Tilžėje, joje buvo ir leidykla, knygrišykla, knygynėlis. Čia, Aukštojoje gatvėje Nr.78, 1896 m. spalio 1 d. pradėjo veikti Enzio Jagomasto spaustuvė, 1912 m. pavadinta „Lituania“.

Svečiuose pas Martyną Jankų Bitėnuose. Iš kairės: Elzė Jankutė, mokytojas A. Krausas, Enzys Jagomastas, Martynas Jankus, Edė Jankutė.

Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje buvo spausdinamos knygos Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, leidžiami laikraščiai („Laukininkas“, „Svečias“, „Naujasis Tilžės keleivis“ ir kt.; keletą jų redagavo pats Enzys Jagomastas), kalendoriai bei kiti periodiniai leidiniai. „Lituanios“ savininkas pirmasis iš lietuvių spaustuvininkų įsigijo litografijos įrenginius, todėl leidiniai buvo gražiai iliustruoti. Nuo 1918 m. „Lituania“ suklestėjo, nes pradėjo leisti daugiau knygų Lietuvos Respublikai, įvairių jos bendrovių užsakymu. 1925 m. spaustuvėje dirbo 22 darbininkai, veikė 17 mašinų. Vis dėlto apie 1930 m. spaustuvė patiria vis daugiau sunkumų, ją ima ignoruoti vokiečiai užsakovai, nedaug palaikymo sulaukiama ir iš Lietuvos. 1932 m. laiške senam šeimos draugui, kunigui dr. Viliui Gaigalaičiui (1870–1945) Anita Vilmantienė rašo: „Mes prapuldėme čia viską, dirbdami už idėją, ir nematome, kad mūsų būvis kada nors galėtų pagerėti. Tai dvigubai skaudu, kad mūsų reikalais varomas tiktai gešeftas ir mes tiesiog skriaudžiami, nes ne visi lietuviai yra tautininkai, suprantą mūsų atneštas aukas, bet yra tik valdininkai, kuriems vis tiek kito padėtis „bile tik jiems gerai.“

Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, 1933 m. lietuvininkų veikla buvo visiškai suvaržyta, sumenko ir spaustuvės darbas, nuo 1935 m. joje dirbo tik Jagomastų šeimos nariai. Lietuvos Respublikos konsulato Tilžėje dėka, finansinę paramą spaustuvei teikė Lietuvos valstybė. Tačiau dėl lietuviško nusistatymo ir veiklos Jagomastams teko patirti įvairių Vokietijos valdžios represijų. Galiausiai 1940 m. rudenį spaustuvė buvo uždaryta, 1941 pradžioje nutraukta ir visa komercinė jos veikla, o 1941 m. kovą Jagomastams nelegaliai išsikėlus į Vilnių, spaustuvės įranga nusavinta. Per beveik 45-erius spaustuvės gyvavimo metus joje buvo išleista apie 380 knygų ir 25 periodiniai leidiniai.

Dar iki 1940 m. Jagomastams buvo daromas spaudimas, siekiant juos priversti palikti Tilžę, o 1941 m. jau atvirai pareikalauta išsikelti į Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos užimtus kraštus. Galop ketindamas vykdyti šį valdžios reikalavimą, Enzys Jagomastas vyko apsižiūrėti į Sudetus, tačiau pakeliui jį sukrėtė okupuotos Čekijos sostinės Prahos vaizdai. Šitaip 1941 m. kovą, užuot paklusę valdžios nurodymui, Jagomastai išvyko į jau sovietų okupuotą Lietuvą. Tai, matyt, ir nulems tolesnį tragišką jų likimą.

Atsikraustęs Vilnių, kur jau anksčiau buvo įsikūręs Lietuvoje studijavęs ir Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbęs sūnus Jurgis (1917–1941), Enzys Jagomastas iš Tilžės atsivežė ir savo biblioteką – retų XVI-XX a. spaudinių bei asmeninį archyvą. Netrukus, kartu su sūnum Dovu (1904–1941), įsidarbino vienoje Vilniaus spaustuvių.

Po to, kai 1941 m. birželį sovietinius okupantus išstūmė vokiečiai, Jagomastų gyvenimas kurį laiką ramiai tekėjo sava vaga. Vis dėlto Jagomastų ilgametės veiklos ir nepaklusimo valdžios reikalavimams gestapas nepamiršo.

Po karo Kanadoje įsikūręs kalbininkas, Jurgio Jagomasto studijų draugas, kartu dalyvavęs Mažosios Lietuvos studentų draugijos veikloje, Vilius Pėteraitis (1914–2008), viešėdamas Vilniuje 1996 m. Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidybos reikalais, su bendradarbiu Vytautu Gocentu pasidalino prisiminimais apie Jagomastų areštą: „Ties Tilto gatvės namais, kuriuose 1939 metais iš Klaipėdos buvo atkelta Raudonojo kryžiaus ligoninė, Vilius sustojo ir ėmė pasakoti, kad 1941 m. rugpjūtį studijų ir veiklos bendražygis Jurgis Jagomastas čia kaktomuša susidūrė su Tilžės gestapininku. Jurgis šiam lemtingam susitikimui neteikė didelės reikšmės ir nepasinaudojo bičiulio patarimu skubiai įsidėjus drabužių bei pasiėmus maisto lauknešėlį pasitraukti į užmiestį. Kas netrukus įvyko – visi šiandien žinome, atmename ir gedime. Prie namo Tilto gatvėje privažiavo karinis sunkvežimis su SS automatininkais, kurie stojo į sargybą abipus tako į namą. Netikėtai iš patalo ištrauktą jauną studenčioką Jurgį areštavo kaip didžiausią galvažudį, išvedė iš nuomojamo buto į gatvę ir surištą įmetė į sunkvežimį. Tas pat tą rytą nutiko ir broliui Dovui bei tėvams Klaipėdos gatvėje, o prieš porą dienų sesers Anitos šeimai Z. Sierakausko gatvėje…“ (Vytautas A. Gocentas. Lietuvininko Enzio Jagomasto šeimos žūties 75-mečio paminėjimas Panerių memoriale// Lietuvos evangelikų kelias, 2016, Nr.9, p.3).

Jagomastų memorialas Aukštuosiuose Paneriuose, 2019 m. Nuotrauka Kęstučio Puloko

Iškilaus lietuvininko Enzio Jagomasto gyvybė nutrūko 1941 m. rugpjūčio 23 d. Aukštuosiuose Paneriuose, buvusios aviacijos bazės teritorijoje, šalia jos kuro sandėlių už geležinkelio. Čia be teismo gestapo sušaudyti ir kiti šeimos nariai: žmona Marta, dukra Anita su vyru Emiliu Vilmantu-Mecklenburgu, sūnūs Dovas ir Jurgis. Išliko tik vidurinysis sūnus Emilis, kuris spaustuvininko amato mokėsi Leipcige ir sukūręs šeimą gyveno Drezdeno priemiestyje Lošvice, Vokietijoje. Apie jo tolesnį likimą Lietuvoje ganėtinai atsitiktinai sužinota tik atkūrus Nepriklausomybę. Vytautas Gocentas prisimena: „Apie pirmąjį Enzio Jagomasto atminimo pagerbimą Panerių memoriale Atgimimo laiku teko rašyti „Ramuvos“ almanacho numeryje, o straipsnį „Ąžuolų vainikas Jagomastams Paneriuose“ parodžiau į Lietuvą atvykusiam liuteronų kunigui, poetui, vertėjui Alfredui Franckaičiui (1921–2013), gimusiam Karaliaučiuje, ankstyvuosius jaunystės metus gyvenusiam Kaune. Jis netikėtai atsilošė ir prakalbo, kad krikšto sutvirtinimui buvo parengęs ir įžegnojęs jaunuolį Volfgangą Jagomastą. Vėliau kun. A. Franckaitis, 1952–1984 m. kunigavęs Freištate, Žemutinėje Saksonijoje, atsiuntė ir 1964 m. fotografiją, kurioje su kunigu ir kitais – kiek uždaro būdo, gerokai jau kitus praaugęs Volfgangas. Tai Elli ir Emilio Jagomastų sūnus, matyt, ir vienintelis Enzio Jagomasto vaikaitis.“ (Vytautas A. Gocentas. Lietuvininko Enzio Jagomasto šeimos žūties 75-mečio paminėjimas Panerių memoriale// Lietuvos evangelikų kelias, 2016, Nr.9, p.3).

Vertingiausios Enzio Jagomasto knygos buvo išvežtos į Vokietiją, kitos pateko į Lietuvos bibliotekas. Spaustuvės ,,Lituania“ archyvas bei Enzio Jagomasto dienoraštis, pradėtas rašyti 1892 m. Berlyne, saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniuje.

Kenotafas Tilžės Akto signataro Enzio Jogomasto ir jo šeimos atminimui Bitėnų kapinėse, 2019 m. Nuotrauka Ernesto Lukoševičiaus.

Numanomą Jagomastų žūties vietą, remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė muziejininkas Algis Karosas, Panerių memorialo muziejaus vedėjas, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narys. 1996 m., minint Jagomastų žūties 55-ąsias metines, numanomą kapavietę paženklino ant supiltos aukštumėlės užkeltas pilkas Lietuvos laukų akmuo su užrašu: „Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui“. Paminklo autorius – architektas Julius Masalskas (1930–2013). Paminklinį akmenį 1996 m. rugpjūčio 23 d. 12.00 val. pašventino tuometinis Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos antrasis kunigas Valdas Aušra, dalyvaujant Arkikatedros monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. 2001 m. Jagomastų atminimo vieta sutvarkyta pagal architektės Živilės Mačionienės projektą. Prižiūrėti kapavietę yra pažadėjusi Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos taryba. Kasmet rugpjūčio 23 d., Jagomastų žūties bei Juodojo kaspino dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, drauge su kitomis institucijomis bei organizacijomis, prie paminklinio akmens surengia Jagomastų atminimo minėjimą.

2007 m. rugpjūčio 25 d. prie Lumpėnų pagrindinės mokyklos (Pagėgių sav.) buvo atidengta Enzio Jagomasto atminimo lenta, o 2008 m. vasarą Lumpėnų kaimo evangelikų liuteronų kapinėse, kuriose palaidotas Enzio Jagomasto brolis Jurgis ir tėvai, buvo pastatyti simboliniai kenotafai Enzio Jagomasto tėvams bei Paneriuose sušaudytai Enzio Jagomasto šeimai atminti. Enzio Jagomasto bei jo šeimos kenotafas yra pastatytas ir Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose Bitėnų evangelikų liuteronų kapinėse.

2011 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekos Jagomastų žūties 70-osioms metinėms parengė virtualią parodą „Lietuviška knyga – visas mano gyvenimas“.

Pagrindinėje nuotraukoje Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 30 metų sukaktuvių šventė 1925 m., centre sėdi draugijos įkūrėjas ir vadovas Vilius Storosta-Vydūnas, abipus jo – Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, spaustuvininkai Martynas Jankus ir Enzys Jagomastas.

One Comment

  1. Tragiškas Jagomastų šeimos likimas tarsi atspindys visų Mažosios Lietuvos lietuvininkų likimo, kuris atskleidžiamas vis detaliau. Iki šiol žinojome, kad žuvo visa šeima, o jūs atradote, kad vienas sūnus išliko gyvas Vokietijoje. Įdomus faktas, kad yra išlikęs Enzio Jagomasto dienoraštis, kuris atskleis dar daugiau paslapčių…

Komentuoti: Edita Cancel

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *