Atėjau į vienuolyną, nes valgydamas įvairų maistą nesijaučiau sotus, o geriant niekur nedingdavo mano troškulys. Tad nusekiau paskui savo alkį, troškulį ir pirmosios meilės pažadintą intuiciją. Šią pirmąją meilę patyriau gan paprastai – močiutės atvestas į Bažnyčią, prie medinių altorių ir šventų paveikslų. Čia, prie to, kas vadinama „dvasinės ištikimybės medžiaga“, „materijolu“, konkretizavosi vaikiški religiniai jausmai. Nusekiau paskui šiuos jausmus, nepasitikėdamas naujomis meilėmis.

Nuogąstavau, kad mano alkio ir troškulio nenumalšintų surogatai. Baiminausi apgaulingo sotumo jausmo, kurį, kaip Kaune sakė Šventasis Tėvas, gali teikti „apsvaiginantis ir atpalaiduojantis, tačiau nepripildantis niekis“. Nuogąstavimus kurstė apgaulingas pasirodymų, atrodymų, įvaizdžių pasaulis. Netvarių emocijų ir jaudulio pasaulis. Man vis norėjosi pro apgaulingus paviršius skverbtis gilyn. Juo labiau patraukia ir įkvepia gražiausi šio pasaulio dalykai, tuo labiau dėl savo praeinamumo jie rodo ir kreipia mus Dievop.

Bet vienuolyne nebuvo paprasta. Troškulys ir alkis dar agresyviau vargino. Lankydavo apgaulingi miražai bei apleistumo jausmas. Reikėjo vedimo. Dievas nukreipia pas ką nors, teikia nuorodas, jei tik godžiai ieškai.

Vienuolyne, kaip apkasuose, ramybė nėra lengvai surandama. Kelias į ją eina per sunkumus, raunant vidines piktžoles. A. Tarkovskis pastebėjo, kad vos tik menininkas meną ima naudoti savo tikslams, savo interesams, menas degraduoja. Režisierius prisipažino, kad kuo daugiau pats kūrė, tuo mažiau įdomus sau darėsi. Vienuolyne yra panašiai.

Sielai svarbu išsaugoti širdies neramumą ir vidinę dejonę. Troškulį ir alkį, atvedusius į vienuolyną, žmogus mokosi romiai ir reguliariai tarsi gėlę prižiūrėti ir niekam, kas negali jų pasotinti, nepatikėti. Kiek pavyksta, jis saugo nerimastingą sielą nuo žodžių, garsų, vaizdų, įspūdžių, prisiminimų, fantazijų tuštumos. Pamažu jis tampa jautrus dirbtiniams pakaitalams ir išmoksta juos atpažinti. Vienuolinis pašaukimas yra duotas Neišsemiamojo ir sukurtas taip, kad pamažu įgautų natūralų ir vis didesnį Jo stygių ir ilgesį.

Siela išmoksta eiti šiuo stygiaus keliu dėmesingai ir laikydamasi pusiausvyros. Kartais svyra rankos, o kartais būni apdovanojamas atokvėpio momentais bei ramybe. Siela tik seka paskui, mokydamasi pasitikėjimo.

Vienuolio siela – tai vienas iš tų keturių Evangelijoje aprašytų nešikų su neštuvais. Vis ieškai, vis svarstai, kaip čia prasibrauti prie Viešpaties: gal stoge pavyktų padaryti skylę ir taip nuleisti Jam savo naštą. O kai prasibrauti nelengva, gali ir nusiminti, gal net nusivilti. Ypač jei buvai pratęs gerą savijautą palaikyti pabėginėdamas nuo savęs paviršutiniškais prasiblaškymais. Tam juk savo paslaugas siūlo visa pramogų industrija. Tačiau šiame Kelyje tenka mokytis nenusiminti. Nevengti troškulio, bet išmokti jo nebijoti, nes troškulys mus ir gena Jo link.

Viešpatie, kaip gerai, kad palieki man troškulį ir alkį, kaip gerai kad su neštuvais vis turiu ieškoti, kaip prasibrauti prie tavęs. Kaip kitaip galėčiau galutinai už tave apsispręsti? Kaip kitaip išmokčiau branginti tavo dovanas? Tavo pranašai moko, kad nevertinti, paniekinti Dievo dovanas yra didelis blogis ir sunkus Viešpaties įžeidimas. Ne, geriau ilgiau ir sunkiau eisiu, bet kad tik išmokčiau branginti Tavo malones.

Į jai tenkančius sunkumus siela mokoma žvelgti kaip į mylinčio Tėvo priežiūrą. Ji auginama Dievo baimingume ir budrume. Todėl varginantis troškulys ir alkis neatitolina nuo Dievo, bet ugdo sielą dėmesingumui, atkaklumui ir vis uolesniam atsidavimui. Toks yra jos ištikimybės meilei kelias. Ilgų distancijų kelias. Ilgainiui ji taip auginama, kad gautų ir pajėgtų priimti Dievo malones. Taip ji yra mokoma Dievo akivaizdoje būti tuščiomis, laukiančiomis rankomis.

O šiame kelyje Marija laiko už rankos. Ir jeigu paleidžia ją, tai tik tam, kad paimtų visą ant rankų.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *