Šiandien žmonija kenčia nuo koronaviruso pandemijos. Ji jau nusinešė daugybę aukų ir visiškai neaišku, kaip viskas klostysi toliau. Gera proga įdėmiau pažvelgti į istoriją ir giliau paanalizuoti didžiausias praeities katastrofas. Ypač tas, kurios radikaliai perkeitė Europos istoriją.

Pradėsime nuo antrosios istoriškai dokumentuotos pandemijos, kuri dar žinoma Juodosios mirties vardu. Tiesa, trumpai verta priminti ir tai, kad pirmoji pandemija siautė VI amžiuje ir daugiausia buvo susijusi su Bizantija, jos pirmuoju židiniu buvo Konstantinopolis. Tąsyk susirgo ir stebuklingai pagijo net ir pats imperatorius Justinianas I. Pandemija siautė keletą metų ir, įvairiais paskaičiavimais, visos jos bangos pareikalavo iki penkiasdešimt milijonų gyvybių.

Tačiau Vakarų civilizacijai ir tai kultūrinei-politinei erdvei, kurią šiandien esame įpratę vadinti Europa, kur kas didesnį smūgių sudavė ne VI a., bet XIV a. maras.

Mirtis atkeliauja iš Rytų

Kaip ir dabartinis koronavirusas, maro pandemija, pavadinta Juodąja mirtimi, į Europą taip pat atkeliavo iš Centrinės Azijos. Veikiausiai, iš Vakarų Kinijos, kurią tuo metu buvo užkariavę mongolai. Yra išlikęs svarbus istorinis dokumentas, kuriame pasakojama, kaip mongolų aukso orda XIV a. pirmoje pusėje karo žygio metu kenčia nuo maro. Tuo metu Europoje daugiausia mirčių pareikalaudavo karai. Tiesa, net ir didžiausiame mūšyje žuvusių karių skaičius buvo labai menkas, lyginant su tuo, kas jau netrukus prasidėjo, kai pirklių laivai, keliaudavę Šilko keliu, į Europą parvežė „dovanėlę“.

Dar vienas stulbinantis sutapimas – kaip ir koronovirusas, XIV a. maras pirmiausia atkeliavo į dabartinę Italijos teritoriją. 1347 m rudenį dvylika Genujos respublikai priklausančių laivų įplaukė į Sicilijos uostą. Juose tebuvo keli išlikę gyvi jūrininkai ir krūva lavonų. Daug mirusių buvo ir už kelių mėnesių į Veneciją atplaukusiose Genujos laivuose.

Na, o pirmuoju galingu ligos plitimo židiniu tapo Pizos miestas Šiaurės Italijoje. Beje, taip nutiko todėl, kad pietiniai uostai paskelbė karantiną ir nebepriėmė iš Kinijos atplaukiančių laivų ir jie plaukė į šiaurės Italiją, kuri dar nesiėmė griežtų atsargumo priemonių. Dalis laivų suko į Marselį, kuris tapo maro „vartais“ Prancūzijos teritorijoje.

Juodoji mirtis

XIV amžiuje europiečiai dažniausiai epidemiją vadindavo lotynišku žodžiu „perstilentia“. Jau vėliau, daugiausia dėka istorikų, įsitvirtino „atra mors“ ar „mors nigra“ pavadinimas. Jis labiausiai susijęs su tuo, kad didelė dalis mirusiųjų nuo epidemijos kūnų po kurio laiko pajuoduodavo ir tai kėlė dar didesnę baimę amžininkams.

Epidemija plito labai sparčiai ir per keletą metų apėmė didžiąją Europos teritoriją. Tiesa, LDK, Lenkijai ar kalnuotam baskų kraštui labai pasisekė dėl to, kad su jais prekyba, gabenant prekes laivais, buvo menkai išvystyta ir tai apsaugojo nuo pagrindinės maro bangos.

Susimąstykime bent trumpai apie šiuos skaičius: per Juodosios mirties protrūkį Europa neteko trečdalio gyventojų (įvairiais skaičiavimais, nuo dvidešimt iki dvidešimt penkių milijonų). Ypač nukentėjo Anglija, kuri neteko net pusės gyventojų, taip pat Islandija bei Skandinavija, o Paryžius ir Venecija neteko trijų ketvirtadalių gyventojų.

Maras ir žiurkės

Tik XIX amžiuje mokslininkas Aleksandras Yersinas identifikavo Juodosios mirties sukėlėją, kuris buvo pavadintas – Y.pestis. Paaiškėjo, kad tai bakterija, kurią perneša blusos, gyvenančios daugiausia žiurkių kailyje. Tiesa, ne bet kurių žiurkių, bet tų, kurios paprastai gyvena Vidurio Azijoje. Beje, būtent ši aplinkybė leido mokslininkams daryti išvadą, kad maras taip ir netapo endeminis (įsišaknijęs) Europoje, bet pasitraukė, sunykus užkratui, o vėlesnės bangos yra susijusios su naujomis užkrato „siuntomis“.

Beje, dera nepamiršti, kad XIV amžiuje Europoje būta daug svarbių permainų. Pirmiausia keitėsi klimatas – orai gerokai atšalo. Beje, epidemiologai atkreipia dėmesį į svarbią detalę, kad paprastai prieš kiekvieną didesnę epidemiją vyksta klimato pokyčiai. Jie svarbūs pirmiausia todėl, kad sukelia graužikų, vabzdžių migraciją ir įvairias bakterijų mutacijas.

Juodoji mirtis plito tiek per sąlytį su užkrėstais gyvūnais ar žmonėmis, per žaizdas, taip pat ir oro keliu, kaip įprasta įvairiems virusams. Epidemijai palanku buvo ir tai, kad tuo metu, ypač kalbant apie paprastus žmones, praktiškai nebuvo laikomasi asmeninės higienos, daug kur žmonės gyveno didelėmis grupėmis, labai glaudžiai.

Juodoji mirtis paprastai pasireikšdavo dviem pavidalais. Kaip buboninis maras, kuris dažniau sklisdavo per tiesioginį kontaktą su užkrato nešiotojais, taip pat dažnai patekdavo per žaizdas ar net blusų įkandimus. Pirmasis jo simptomas būdavo ištinę limfmazgiai. Jau kitoje ligos stadijoje pradėdavo kankinti sunkus plaučių uždegimas. Teigiama, kad nuo buboninio maro mirdavo kiek mažiau nei keturi iš penkių sergančių žmonių.

Kita maro atmaina – plaučių maras. Jis daugiausia buvo perduodamas oro keliu ir pasireikšdavo kaip plaučių uždegimas, kurio pagrindiniai simptomai: didžiulis karščiavimas, galvos skausmas ir atsikosėjimas krauju. Nuo šios maro atmainos mirdavo devyni iš dešimties ligonių.

Maro daktarai

XIV a. medicina Europoje buvo stagnacijoje. Ji buvo tapusi pernelyg teorinė ir ignoravo eksperimentų, klinikinių tyrimų svarbą. Aišku, gydytojų darbą labai apsunkino ir jau mūsų minėtas itin menkas žmonių supratimas apie higienos svarbą. Dažnai valstiečiai gyvendavo toje pat patalpoje, kaip ir gyvuliai, aplink šmirinėjo žiurkės,

Nepamirškime, kad net ir miestuose išmatos dažniausiai buvo išpilamos gatvėse, laukiant lietaus. Visur tvyrojo bjaurus kvapas ir viena iš svarbiausių hipotezių tapo tai, kad svarbiausia maro priežastis – „prastas oras“. Todėl pagrindine rekomendacija tapo išvežti sergančius į vietą, kur švaresnis oras, dėti ligoniams prie nosies gėlių ar specialius kvapus.

Jau netrukus iškilo dar viena problema – ką daryti su vis gausėjančiu skaičiumi mirusiųjų kūnų. Veiksmingiausia buvo juos deginti, bet kai kuriuose regionuose tam griežtai priešinosi dvasininkai, kurie reikalavo, kad kūnai turi būti laidojami, nes tai esą reikalauja Bažnyčios mokymas.

Vienas iš atsakų į epidemiją tapo maro daktaro figūra. Kiekvienas miestelis ar net nedidelė bendruomenė išrinkdavo savo maro daktarą. Beje, tai neretai būdavo žmogus, kuris neturėjo jokio medicininio parengimo. Jis perimdavo vadovavimą visai kovai su pandemija konkrečios bendruomenės ar vietovės viduje. Nors pacientams nedaug šie daktarai galėdavo padėti – dažniausiai, taikydavo kraujo nuleidimo procedūrą, tačiau jie atliko svarbias socialines funkcijas – rūpindavosi paciento izoliavimu, o vėliau tuo, kad būtų pasirūpinta ir mirusiojo palaikais. Paprastai maro daktarai buvo labai gerbiami, nors ir kažkiek demonizuojami. Ši pareigybė Europoje egzistavo ne vieną amžių, nes maro bangos vis pasikartodavo. Nuo XVII a. tapo įprasta, kad maro daktaras dėvi specialią apsauginę aprangą, kuri vėliau savo ruožtu tapo vienu iš maro laikų simbolių.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *