„Humanistinės studijos natūraliai vyksta pagal kultūros, o ne rinkos logiką. Kur silpsta humanistika, stiprėja barbarybė“. – teigė profesorius Aleksandras Fiutas, iš vienos Mindaugo Kvietkausko esė. Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje politikai bei verslininkai nuolatos kalba apie valstybės būtinybę finansuoti tas technines, tiksliųjų mokslų specialybes, kurios, visų pirma, būtinos mūsų ateičiai. Šia prasme pragmatizmas ima viršų daugelyje mūsų gyvenimo sričių, o žmogaus gyvenimas sutalpinamas į labai konkretų funkcionalumą, efektyvumą bei naudos siekį. Tokiu būdu humanitariniai bei socialiniai mokslai lieka nuošaly kaip neefektyvūs, neturintys perspektyvų.

Pasak prof. Viktorijos Daujotytės, Nepriklausomybės aušroje bei vėlesniu dešimtmečiu ypatingas susidomėjimas humanitarinėmis specialybėmis parodė, kad atsakymų į esminius gyvenimo klausimus jauni žmonės ieškojo būtent humanistikoje – literatūroje, istorijoje, filosofijoje, kurios skatino žmonių mąstymą.

Tad kas per 30 metų nutiko su mūsų humanistika ir už jos slypinčiais idealais, vertybėmis, idėjomis?

Comments are closed.