Jei reikėtų išskirti didžiausią poveikį turėjusį XVIII amžiaus įvykį, veikiausiai, konkuruotų dvi datos – Didžioji Prancūzijos revoliucija, radikaliai pakeitusi visą Vakarų civilizaciją, ir didžiausias visų laikų žemės drebėjimas Europos žemyne, kuris ne tik sugriovė Lisaboną, per kelias minutes pakeitė pasaulio geopolitiką, išbraukdamas iš galingiausių valstybių sąrašo Portugaliją, bet taip pat davė stiprų impulsą teologinėms ir filosofinėms diskusijoms apie Dievo ir gamtos santykį.
Apie Prancūzijos revoliuciją parašyta neabejotinai kur kas daugiau knygų nei apie žemės drebėjimą Lisabonoje, tačiau pastarasis buvo itin didžiulis išbandymas, kurį dera aptarti išsamiau.
XVIII amžiaus pasaulis
Apšvietos epocha, kurioje mokslas tampa visuotinai pripažintu autoritetu ir iš daugelio sričių išstumia religiją, tai epocha, kuriai pagrindus padėjo dar Izaokas Niutonas ir jo gamtamokslinė paradigma. Dar vienas ypač svarbus ir įtakingas to meto mąstytojas – Gotfridas Leibnicas. Kuris, be kita ko, paskelbė, kad mes gyvename pačiame geriausiame iš visų galimų pasauliu.
XVIII a. pirmoje pusėje pradedamas plačiau naudoti termometras ir švedų mokslininkas Andreas Celsijus pasiūlo matavimo skalę, naudojamą iki šiol. Tiesa, vienas svarbiausių techninių atradimų – garo mašina – buvo išrasta jau keliolika metų po Lisabonos katastrofos, kaip ir karšto oro balionas ar pradėti eksperimentai su vakcinavimu.
Portugalija XVII a. antroje pusėje pagaliau formaliai išsivadavo iš nemielos sąjungos su Ispanija ir vis labiau pelnosi iš didžiulės Brazilijos kolonijos. Portugalai aktyviai kovoja dėl įtakos su kitomis Europos galybėmis. Vienas iš svarbiausių portugalų kozirių – ypatingai palankioje geografinėje padėtyje esantis ir puikią infrastruktūrą turintis Lisabonos uostas. Pastarasis tampa vienu svarbiausių tarptautinės prekybos centru. Taip pat Portugalija pretenduoja būti vienas galingiausių Katalikų Bažnyčios bastionų pasaulyje ir svarbi atsvara išplitusiam protestantizmui.
Kai tik pradeda atrodyti, kad pagaliau žmonija viską kontroliuoja ir valdo savo likimą, įvyksta kas nors visiškai netikėto ir įsitikiname, kokia trapi būtybė yra žmogus ir kaip lengvai gali būti nušluotas nuo žemės paviršiaus mūsų paveldas.
Siaubo diena
1755 m. lapkričio 1 dieną, t.y. portugalams švenčiant jiems labai svarbią Visų Šventųjų šventę, kelios minutės po pusės dešimtos ryte, kai praktiškai visose Lisabonos bažnyčiose vyko šv. Mišios, prasidėjo kiek daugiau nei penkias minutes trukęs tikras pragaras. (Tai iki šiol yra didžiausias žemės drebėjimas Europos istorijoje, kurio stiprumas siekė 8,7 balų pagal Richterio skalę.)
Viskas susvyravo, žemėje atsivėrė penkių metrų bedugnes, į kurias nugarmėjo didingi pastatai bei minios žmonių. Tuo metu Lisabonoje buvo keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių, iš kurių trisdešimt buvo sunaikintos su visais viduje esančiais tikinčiaisiais. Kai jau atrodė, kad bent daliai Lisabonos gyventojų pavyko išsigelbėti nuo žemės drebėjimo, uostui smogė cunamio banga.
Tuo metu Lisabonoje gyveno 275 tūkstančiai žmonių. Žuvo net devyniasdešimt nuošimčių gyventojų. Taip pat buvo sugriauti 85 nuošimčių miesto statinių, įskaitant puošnius dvarus, turtingas bibliotekas, nuostabius architektūrinius šedevrus. Nuo žemės paviršiaus buvo nušluotas Lisabonos operos teatras, pradėjęs veiklą vos prieš pusmetį ir vadintas moderniausiu Europoje. Žuvo daugybė vertingų senovės rankraščių, taip pat Rubenso, Ticiano ir kitų žymių dailininkų kūriniai. Geografai ir istorikai ypač gaili Vasko de Gamos ir kitų iškilių jūros keliautojų dienoraščių ir viso kelionių archyvo.
Beje, Portugalijos karalius Juozapas I laimingo atsitiktinumo dėka išgyveno žemės drebėjimą. Jo dukra išreiškė norą praleisti dieną pajūryje, toliau nuo Lisabonos. Todėl karališkoji šeima dalyvavo ankstesnėse, nei įprasta, sekmadienio šv. Mišiose ir išvyko iš Lisabonos. Tiesa, teigiama, kad karalius buvo tiek sukrėstas žemės drebėjimo, kad iki gyvenimo pabaigos jautė klaustrofobiją. Karališkasis dvaras buvo perkeltas už Lisabonos ir ten karalius gyveno iki pat mirties, menkai besikišdamas į šalies valdymą.
Tragedijos padariniai
Lisabonos katastrofos padariniai Europos kultūrai ir filosofijai neretai lyginami su Pirmojo pasaulinio karo padariniais. Žinia apie Portugalijoje įvykusią katastrofą per kelias dienas pasklido po visą Europą. Tai buvo susiję su tuo, kad Apšvietos epochoje sparčiai vystėsi dabartinės žurnalistikos pradmenys. Nieko keista, kad žuvusiųjų skaičius buvo gerokai padidintas ir net buvo kalbama apie milijoną aukų.
Tragedija ne tik pakirto Portugalijos geopolitinį vaidmenį, bet ir pakeitė Europą. Jos atgarsiai aiškiai jaučiami to meto filosofijos diskusijose. Pavyzdžiui, Imanuelis Kantas intensyviai bandė išsiaiškinti žemės drebėjimų gamtamokslines priežastis ir parodyti, kad tai natūralus procesas. Nors jo hipotezės dabarties mokslininkams skamba juokingai, tačiau svarbi pati mokslinio interpretavimo pastanga.
Didžiausios diskusijos užvirė teologijoje, kur aktyviai diskutuotas klausimas, kaip mylintis Dievas gali leisti įvykto tokioms katastrofoms? Kiek Dievas veikia žmonijos istorijoje? Ar Lisabonos žemės drebėjimas buvo Dievo bausmė?
Pačioje Portugalijoje buvo teologų, kurie tvirtino, kad Dievas nubaudė portugalų tautą už gausias nuodėmes. Aktyviausiai šią mintį gynė įtakingas jėzuitas Gabrielius Malagrida. Galiausiai markizas Pombalis, kuris tapo Lisabonos atstatymo koordinatoriumi ir iki šiol portugalų vertinamas, kaip žmogaus, kuris puikiai sugeba veikti krizės situacijoje, simbolis, neapsikentęs net įkalino šį jėzuitą ir atidavė Inkvizicijos svarstymui.
Teigiama, kad, kai karalius Juozapas I jo paklausė, ar jis turi planą, markizas nedvejodamas atsakė: „Laidoti mirusius ir gydyti gyvuosius.“
Markizas Pombalis ir jį palaikę teologai atmetė Dievo bausmės teoriją ir kalbėjo apie gamtos autonomišką gyvavimą bei ieškojo natūralių žemės drebėjimo priežasčių. Būtent Pombalio inicijuoti tyrimai šiandien vertinami kaip modernios seismologijos ištakos.
Tiesa, Septintos dienos adventistai – jau moderniais laikais susiformavusi krikščioniška bendrija, kuri daug dėmesio skiria Pasaulio pabaigos temai – yra įsitikinę, kad Lisabonos katastrofa – tai vienos iš Apreiškime Jonui aprašytos pranašystės išsipildymas – kai Avinėlis nuplėšia šeštąjį antspaudą ir įvyksta didžiulis žemės drebėjimas.
