„Tai daiktas iš duriamųjų-šaunamųjų ginklų arsenalo, nesusižeisk“, – perspėjo bičiulis, sužinojęs, kad rašysiu apie ironiją. Iškart su juo sutikau: juk imtis šios temos mane paskatino noras priminti apie ironijos pavojingumą, o ypač pastebėjimas, kaip pasitaiso santykiai išmokus pasilaikyti už dantų besiveržiančias ironiškas pastabas. Tik… ar tai nenuskurdina bendravimo? Juk sakoma, kad „pasišpilkavimas“ aštriais sąmojais suteikia pokalbiui ugnelės, sukuria bendrystės jausmą tarp pajėgiančių išlaikyti tokio pokalbio ritmą. Anot pragmatikos tyrinėtojų, kaip tik proto troškimas pasimankštinti ir pasivaržyti su kitais protais skatina mus švaistyti energiją kuriant ir „iššifruojant“ ironiškas ištarmes. Taip energijos sunaudojame bent dvigubai daugiau nei bendraudami paprastai, tai yra sakiniais be paslėptų prasmių. Ne veltui ironija visuomet buvo aukštesniųjų (taigi turinčių apsčiai laiko ir jėgų) klasių sportas, ir tik mūsų laikai nusipelnė būti vadinami ironijos amžiumi. Gal iš tiesų geras ženklas tai, kad nedaugelio laisvų protų žaisliukas tapo prieinamas visiems?

Šis tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 1

Ironijos nauda

Jėzus skambina pavojaus varpu perspėdamas apie baisią ironiją, kai puotaujame nepastebėdami, kad mirtis kerta mūsų gyvenimo medį, o velnias dar padeda jį griauti. Paveikslas „Gyvenimo medis”; Ignacio de Ries, 1653; Segovijos katedra (Ispanija). Autorės nuotrauka.

Šios retorinės priemonės istorija Vakarų kultūroje paprastai pradedama pasakoti nuo Sokrato: išmintingasis filosofijos mokytojas ją pasitelkdavo, kai apsimesdavo neišmanėliu, kad „nekaltais“ klausimais atvestų ir baksteltų pašnekovą nosimi į silpnąsias šio argumentacijos vietas.

Be to, ironija jau nuo seno gelbėjo žmonių gyvybes, padėdama išlaikyti sveiką protą, gyvenimui tapus nežmoniškam. Ironizuojant atsitraukiama ir pažvelgiama į situaciją iš šalies, o tuomet jau pasidaro įmanoma šaltai ją įvertinti ir paskelbti ištarmę. Net rimtieji Biblijos pranašai griebėsi ironijos, kai reikėjo kaip nors pakelti galvą ištikus didžiausiai tautos tragedijai – Babilonijos nelaisvei. Ją kandžiai pavadino jubiliejiniais metais, kai pats Dievas, netekęs kantrybės, privertė tautą įvykdyti jos prie Sinajaus duotus pažadus: laikytis Jo įsakymų, švęsti Jubiliejaus metus, atkuriant dievišką tautos lygybę ir brolybę… To izraelitai niekuomet nepajėgė atlikti, o dabar pagaliau iš tiesų tapo lygūs… Nes visi kaip vienas neteko ir buvusios socialinės padėties, ir turto, ir laisvės. Mums geriau pažįstamas chrestomatinis Balio Sruogos „Dievų miško“ pavyzdys. Nežmoniškos situacijos naštą koncentracijos stovykloje jam padėjo išlaikyti ironija, atsitraukimas, savotiškai atsisakant tikėti, kad visa tai iš tiesų „rimtai vyksta“.

Tai – kraštutiniai pavyzdžiai, tačiau ironija yra dažna ir mūsų kasdienybėje. R. W. Gibbsas ir H. L. Colstonas, tyrę studentų bendravimą, ironiją užfiksavo kone kas dešimtame jų pokalbyje (2001), o kanadietė P. M. Pexman įrodė, kad netgi penkiamečiai vaikai sugeba atskirti, kada kalbėtojas ironizuoja (2006).

Kas gi yra ironija? Mokslininkai neutraliai apibrėžia, kad tai – kalbėjimas, kai, sakant vieną dalyką, galvoje turimas kitas. Panašiai apibrėžiamos ir poetų taip mėgstamos metaforos, kai mylimos merginos akys sugretinamos su lino žiedu… Tačiau ironija įtraukia dar vieną elementą: pašnekovas šiek tiek apsimeta, vaidina (kaip išmintingasis Sokratas vaidindavo neišmanėlį). Tad idealiu atveju jis tarsi kviečia pašnekovą įsijungti į žaidimą, vaidinti drauge kuriant išpūstą, iškreiptą, karikatūrišką situaciją, kaip Balys Sruoga, kvietęs skaitytojus palaikyti klipatėlių farsą, mėtant šakeles iš vienos tvoros pusės į kitą, arba kaip režisierius R. Benignis filme „Gyvenimas yra gražus“ skatino džiaugtis su berniuku, kuris, „žaidžiant“ koncentracijos stovyklą, „laimėjo“ tikrų tikriausią tanką.

Tarp aukso ir spalvų lyg kontrastas gyvenimui tūno mirtis. Visų Šventųjų arba Auksinė koplyčia; 1515 m., Naujoji Salamankos katedra (Ispanija). Autorės nuotrauka.

Beje, ši filmo scena iliustruoja dar vieną keistą ironijos rūšį – vadinamąją gyvenimo ar likimo ironiją. Ji atsiranda tada, kai tarsi savaime susidėlioja neadekvati, neįtikėtina situacija, supinanti nesuderinamas priešybes ir per tai „praskleidžianti“ kažkokį gilų būties slėpinį. Kai minėtame filme priešais apstulbusio vaiko (ir ne mažiau apstulbusio filmo žiūrovo) akis išnyra kalinius išvadavusių amerikiečių tankas, jis tarsi byloja, kad visas mūsų sveikas protas klydo, o teisus buvo vaiko tėvas, sukūręs farsą, kad apsaugotų sūnų nuo tikrovės siaubo.

Aišku, gyvenimas – ne filmas, tačiau kiekvienas savo atmintyje rasime situacijų, rodančių, kad Dievas moka ironizuoti… Kaip tada, kai, anot J. Borgeso, jam tuo pat metu buvo padovanoti du dalykai: knyga ir naktis be spindulėlio šviesos („Poema apie dovanas“). Tad ironija skatina išsivaduoti iš paviršutiniškų mąstymo klišių.

Vadinasi, reikėtų džiaugtis pagaliau įžengus į ironijos amžių? Pagaliau turime pakankamai laiko, išsilavinimo ir energijos, kad galėtume visi drauge gilintis į gyvenimo paradoksus ir pramogauti karnavale, vaidindami antro ar trečio laipsnio farsą tikrovės pagrindu… Deja, liaupsių ironijos adresu gerokai mažiau nei perspėjimų apie jos pavojų.

Ironijos kritikai

„Ironijos nekenčiu, nes ji būdinga ne žmogui, o krabui“, – parašė Antoine de Saint-Exupery romane „Citadelė“. Tema jam atrodė tokia svarbi, kad šio paskutinio, neužbaigto savo rankraščio puslapiuose net penkiskart prie jos sugrįžo. Jo vartojamas prancūziškas žodis cancre į lietuvių kalbą verčiamas žodžiu „tinginys“, perteikiant bendriausią jo reikšmę dabartinėje prancūzų kalboje. Tik kaip tinginystė susijusi su ironija? Juk šiai, priešingai, reikalingas ypač budrus, neramus protas. Greičiausiai autorius prisiminė seniausią cancre prasmę – „krabas“, neretai tapatinamas su „vėžiu“ (lot. k. cancer; mums pažįstami vėžiai lotynų kilmės kalbose neretai vadinami „upių krabais“). Kaip tik šiuo žodžiu nuo Hipokrato laikų (IV a. pr. Kr.) vadinama baisi liga – baisi savo nesuvokiamybe. Visa logika subyra, kai organizmo ląstelės, užuot siekusios gyventi, ima nuosekliai žudyti ir žudytis, tarsi gyvybės mechanizmas būtų tapęs savo priešingybe – mirtimi.

Altoriuje susigrūdo tiek angelų, kad jų gausa dvelkia ironišku perlenkimu… Įtarimas pasitvirtina: šioje angelijoje kai kur patyliukais vaiposi angelai, aiškiai priklausantys nupuolusiųjų grupei (žr. nuotrauką gretimame puslapyje). Šv. Dominyko bažnyčia, Rožinio Mergelės Marijos altorius, 1741–1759; Granada (Ispanija). Autorės nuotrauka.

Atrodo, kaip tik šis bendrumas tarp vėžio ir ironijos atkreipė prancūzų rašytojo dėmesį – tai kontrastas. Ironiška pastaba laikoma tuo sąmojingesne (ir tobulesne), kuo didesnį kontrastą sukuria su posakyje numanoma tikrove. Vadinasi, vėžys yra didžiausia… gyvenimo ironija? Ar ironija yra visuomenės gyvenimo vėžys?

Keisčiausia, kad pats Antoine de Saint-Exupery nevengė ironijos: genialiausio jo kūrinio „Mažasis princas“ puslapiai kupini ironiškų sugretinimų. Ko vertas vien pirmasis rašytojo vaikystės piešinys, nesuprantamas jokiam suaugusiam: smauglys, virškinantis dramblį… O kur dar visa galerija keistuolių, gyvenančių skirtingose planetose, koketė rožė, savo keturiais spygliais ketinanti gintis nuo tigrų, ugnikalniai, ant kurių galima pasikepti kiaušinių, jei tik nuolat tvarkingai išvalomi jų suodžiai… „Mažasis princas“ yra viena įstabiausių žmonijos ironijos viršūnių, kaip ir Tove‘ės Jansson sukurti Trolių Mumių slėnio personažai arba Vaidoto Kvašio piešinys praeitame „Kelionės“ numeryje, kuriame Kristus beprotiškai apsikrovusiam žmogui sako: „Tau trūksta vieno dalyko“. Visiems šiems kūrėjams ironijos mechanizmas padėjo, apsimetant vaikais ar Dievu, atskleisti daugybę įprastas suaugusiųjų „tiesas“ griaunančių tiesų.

Tad kodėl A. Saint-Exupery taip smerkė įrankį, kurį pats mielai naudojo? Beje, panašiai elgėsi ir šv. Jėzaus Teresė. Amžininkai vienu balsu tvirtina, kad giliausių krikščioniškojo dvasingumo veikalų ir ypatingai uždarų asketiškų vienuolynų steigėja buvo itin sąmojinga. Jų prisiminimai išsaugojo daugybę jos ironijos perliukų. Kai Teresės reformą aršiai persekiojęs vienuolis buvo paskirtas ordino provincijolo padėjėju, ji „pasidžiaugė“, esą, Viešpats parinko kandidatą, „turintį daugiausia sugebėjimų gaminti kankinius“. O atvykus ypač priešiškam nuncijui ragino bičiulius: „Žmonės kaip mes, tai yra siekiantys tobulumo, negalėtume nė svajoti apie geresnį dalyką nei ponas nuncijus, nes jo dėka visi įgijome daugybę nuopelnų.“ Tačiau į savo reformuotų vienuolynų Konstitucijas įrašė šį priesaką seserims: „Tepasistengia viena kitos neerzinti, o juokai ir pokalbiai tebūna santūrūs“ (nr. 27), – taigi, jokių „ironmūšių“ per bendruomenės atsipalaidavimo valandėles.

Daugumos kalbų žodynai kaip vieną iš žodžio „ironija“ sinonimų nurodo „sarkazmą“: „Piktas pašiepimas, aštri ironija, kandi, pajuokiama pastaba“. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas internete yra radikalesnis: jame bet kokia ironija apibrėžiama kaip „sąmojingas, pridengtos formos pašiepimas“. P. M. Pexman tyrime dalyvavę penkiamečiai vaikai taip pat aiškiai nemėgo ironijos ir, atpažinę jos atvejus, neišvengiamai rodė į pilką dantis šiepiantį ryklį, o ne į geltoną besišypsantį ančiuką (vaikų reakcijai nustatyti naudoti žaisliukai).

Pasitelkus ironiją choro krėslo atlošo vaizdeliu hierarchai perspėjami, kad būtų atidūs ir savikritiški: vaizduojamas vyskupas toliau laimina nė nepastebėdamas, kad jį jau nešasi velnias. 1505 m., Burgoso katedra (Ispanija). Autorės nuotrauka.

Didžiulį tyrinėtojų susidomėjimą ironijos tema prieš tris dešimtmečius paskatino susirūpinimas jos gausėjimu viešojoje erdvėje. Jedediah Purdy‘is, teisės profesorius Duke universitete (JAV) mano, kad ironija mums netgi tapo „mokėjimo gyventi pasaulyje ir brandos ženklu“, ją naudojantis individas parodo nesąs kvaila viltimi apsigaunantis naivuolis. Tačiau profesorius būgštauja, kad ironiškas kalbėjimas mūsų visuomenėje griauna pasitikėjimą ir gebėjimą įsipareigoti. Juk ironija pirmiausia veikia kaip šarvas, kurį užsideda žmogus, bijantis būti išduotas, apgautas, pažemintas. Kita vertus, ironijos gausėjimas yra gilesnės bėdos simptomas: „Ironizuojantysis išreiškia suvokimą, kad mūsų pasaulis paseno, tapo seklus ir sterilus, ir kad mes jaučiamės nuo jo pavargę. Jau niekas jame mums neteikia palaimos, neišjudina, neįkvepia ir negąsdina. Jau niekas niekada mūsų nenustebins. Visa, ką jame randame, yra remake, kažko kito pakartojimas.“ Nepasitikime kalba, nes užkalbinantys kreipiasi į mus tik tam, kad kažką parduotų, įteigtų, mumis pasinaudotų. Ironija pridengia mūsų įtarumą, įsitikinimą, kad žodžiai tėra tušti įrankiai, kitų pasitelkiami mums pavergti ir / arba prisikasti prie mūsų piniginės.

Dešimtmečiu anksčiau L. S. Perloff‘as (1987) atskleidė dar vieną nerimą keliantį ironijos aspektą: jis nustatė, kad ironizuodami žmonės išreiškia savo nepasitenkinimą dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir tikrovės. Kalba atkartoja nepatogų kontrastą, padėdama „išmesti“ iš savęs neigiamą emociją. Tai reiškia, kad ironijos gausėjimą galėjo lemti vis didesnis atotrūkis tarp tikrovės ir mūsų lūkesčių… Tiksliau – vis didėjantys lūkesčiai, nes akivaizdu, kad gyvename geriau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje. Tad ironizuojančiųjų nuojauta neapgauna: ši liga plinta kalbos erdvėje, kur rimtai kalbėti pastaruoju metu išdrįsta tik visokio plauko reklamuotojai ir propagandistai. Tačiau ironiška atsakomoji reakcija tik padidina pavojų: atsigriebiame išgaląsdami savo pačių žodžius, paversdami juos duriamaisiais-šaunamaisiais ginklais. Kaip pasitraukti iš šių ginklavimosi varžybų?

Durklas ar skalpelis?

Neangeliškos angelų grimasos. Šv. Dominyko bažnyčia, Rožinio Mergelės Marijos altorius, 1741–1759; Granada (Ispanija). Autorės nuotrauka.

Ironijai nukenksminti puikiai tinka šv. Jėzaus Teresės gyvenimiška išmintis, ispanų kalboje tapusi itin populiariu priežodžiu: „reikia duoną vadinti duona, o vyną – vynu“. Anot Teresės bendražygės Izabelės Bautistos, šventoji pati vadovavosi šiuo principu: „Ji nepakentė jokio žodžio, kuris atsiduotų melu ar noru pasipuikuoti, aštriu sąmoju ar įžeidimu, nes norėjo, kad jos vienuolės būtų labai paprastos ir tikros. Kai pasauliečiai klausinėdavo, kaip vienuolyne daromas vienas ar kitas dalykas, ji atsakydavo visiškai atvirai ir neišsisukinėdama. Seserims dėl to susirūpinus, esą, kai ko pasauliečiams nederėtų pasakoti, šventoji atsakiusi: tiesa niekuomet nesugriauna pagarbos ir nepadaro žalos.“

Ironijos gausa „sugraužia“ kalbą iš vidaus kaip vėžys. A. de Saint-Exupery palyginimą galima suprasti ir kitaip: ironiški individai tarsi vėžiai užsidaro savo kiaute, tiesdami į išorę tik aštrias žnyples. „Citadelėje“ paaiškinama, kad jie „sukuria spąstus iš nustatytų taisyklių. Nes papiktinimo sukeltas poveikis taip pat yra veiksmas. Tačiau taip veikia piktadarys, nes siekdamas sau naudos sudaužo taurę, kuri yra bendras visų turtas. Siekdamas išreikšti save jis sugriauna visiems skirtą išraiškos galimybę“ (nr. 24). Pavyzdžiui, kai valdytojas pirmąsyk ironiškai palyginamas su asilu, klausytojai ima ploti poetui, sužavėti netikėtos jo drąsos. „Tačiau atėjo akimirka, kai asilas ir valdytojas taip susimaišė, kad jau niekas nebesijuokė man prabilus apie šią akivaizdybę. Ir taip aš sugrioviau hierarchiją, galimybę kilti aukštyn, vaisingus siekius, didybės įvaizdį (…). Man buvo suteikta galimybė išsisakyti, o aš ja pasinaudojau tam, kad ją sugriaučiau. Aš išdaviau“ („Citadelė“).

Galimą išeitį profesorius Purdy‘is nurodo jau savo knygos pavadinime – „For Common Things“ (1999). Ją užčiuopia savo vaikystės prisiminimuose apie tai, kaip augo mažoje kaimo bendruomenėje, atokiame Apalačių kalnų slėnyje. Profesorius prisimena, kaip su tėvais dirbo žemę, davė vardus ką tik gimusiems veršeliams, o atėjus žiemai dalyvavo juos pjaunant, kad šeima turėtų mėsos. Tai – pasaulis, kuriame duona vadinama duona, o vynas – vynu. Žodžiai jau nebemeluoja, nes tampa pilni labai apčiuopiamos prasmės. Taip nebelieka vietos ironijai, nes, kaip mokė seneliai, su duona negalima žaisti. Tas pats pasakytina ir apie kitus gyvybiškai svarbius dalykus. Kaip pavyzdį Saint-Exupery mini pagarbą valdovui ar šventovei. Tokia pagarba yra sielų maistas, nes žmones „pasotina ne daiktai, bet ryšiai tarp jų“, o ironizuotojas, ieškantis paslėptų intencijų, išnarsto tai, apie ką kalba, ir, norėdamas apžiūrėti akmenis, sugriauna šventovę. Sutraukius akmenis jungusius ryšius nebelieka prasmės: „Kodėl turėtum mirti už šventovę, jeigu ji tėra akmenų suma?“ („Citadelė“, nr. 93). O kur nėra prasmės mirti, nebelieka prasmės ir gyventi (kovoti už savo gyvenimą), kaip iki šiurpo vaizdžiai perteikė Viktoras Pelevinas, dažnai nustebinantis niūriomis pranašiškomis (ir ironiškomis) įžvalgomis: „Atsigręžęs tu pamatysi ant stalo vytintą žuvį ant suglamžyto laikraščio, butelaitį alaus ir daugiau nieko, nes nieko daugiau nepadėta ant stalo, ir greičiausiai kaip tik tai ir reikės ginti, jei rytoj bus karas“ („Vandens bokštas“, 2016).

Šventinto vandens dubenį laikantis (ar po juo pasislėpęs?) įtarimą keliantis angelas. XVI a., Palensijos katedra (Ispanija). Autorės nuotrauka.

O juk gali būti kitaip: vytinta žuvis ir alus ant stalo gali reikšti draugų susitikimą, tad atsiras, ką ginti, tereikia ant laikraščio prie vytintos žuvies padėti draugystę… Tik ar ironiškasis vėžys geba įgyti draugų?

Pasitelkdami labai skirtingą kalbėjimą, XVI a. vienuolė, XX a. lakūnas rašytojas ir XXI a. teisės profesorius aprašo tą patį mechanizmą: ironija sugriauna nuo amžių nusistovėjusias taisykles, kurių laikantis, anot Saint-Exupery, derlius pilamas į aruodus, o galvijai laikomi tvartuose. Ironijai suvarius karves į aruodus, o grūdus supylus ant karvių mėšlo, tai yra dėl laisvės griaunant taisykles, iš pradžių oda bėgioja baimingi šiurpuliukai, nes tai suvokiama kaip šventvagystė; griovėjai „jaučiasi labai šlovingi, kai šventės dienomis nenusileidžia papročių reikalavimui, išduoda tradicijas“ (nr. 3). Tačiau pamažu ir šis įstatymo šešėlis išsisklaido, o tada jau nebejaučiama nieko, belieka tik žiovauti. Arba išrasti naujus kvailus žaidimus, kurie, žinoma, irgi turi savo taisykles, tik jose jau nebėra didybės.

Rodos, atstatyti pasitikėjimo ryšiams nėra kito recepto, tik vėl išdrįsti išeiti iš kiauto ir duoną vadinti duona, o vyną – vynu. Ironija yra smagus žaislas bendrai pramogai susitikus su sau lygiais, taip pat – puikus šarvas apsisaugoti nuo nežmoniškų situacijų, o genijaus rankose – aštrus skalpelis mūsų gyvenimo pūliniams prapjauti. Tačiau vėžio žnyplė – netinkamas daiktas reaguojant į pasisveikinimui ištiestą ranką. Dar daugiau, matantis priešais save žnyplę gerai pagalvos, ar apskritai tiesti ranką, štai kodėl dauguma privengiame mėgstančiųjų ironizuoti. Kaip paaiškino vienas draugas, jau dvidešimt metų dirbantis apsauginiu, bet vengiantis nešiotis ginklą: „Jei kada susidursiu su užpuoliku, šis puls daug agresyviau, jei matys mane ginkluotą.“ Nusiginklavimo varžybos prasideda… pačiam nusiginkluojant.

Comments are closed.