2000 m. balandžio 4 d. Maunt Masedone (Viktorijos valstijoje, Australijoje) mirė Marija Irena Siliūtė-Malakūnienė, mokytoja, poetė, išeivijos kultūros ir visuomenės veikėja.

Marija Irena Siliutė gimė 1911 m. gruodžio 11 d. Sugintuose (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) Andriaus ir Barboros (g. Kasputytės) Silių šeimoje. Tėvą 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, traukdamiesi nuo besiveržiančios Vokietijos kariuomenės, rusai išsivarė į nelaisvę ir ištrėmė į Tomsko guberniją Vakarų Sibire, iš ten jis nebesugrįžo. Neilgai trukus po karo mirė ir motina.

Marija Irena Malakūnienė

Globojama tetos ir kitų giminių, Marija Irena Siliutė baigė Palangos vidurinę mokyklą ir Tauragės mokytojų seminariją. Literatūriniai polinkiai pasireiškė dar mokykloje, 1928 m. Marija Siliutė buvo Palangos vidurinės mokyklos moksleivių šapirografuoto rankraštinio laikraščio „Mūsų svirplys“ redaktorė. Studijuodama mokytojų seminarijoje, įvairias korespondencijas, feljetonus ir eilėraščius, pasirašytus slapyvardžiu Marsilius, spausdino Kaune leistame moterų inteligenčių žurnale „Naujoji vaidilutė“. Su mokytoju K. Petrausku sukūrė operetę, kuri buvo pastatyta seminarijoje.

1935 m. baigusi Tauragės mokytojų seminariją, Marija Irena Siliutė dirbo privačiose lietuviškose mokyklose Klaipėdos krašte: Vilkyčiuose, Grobštuose, Dirvupiuose, Priekulėje. 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus Vokietijai, Marija Irena Siliutė persikėlė į Žemaičių Naumiestį, mokytojavo progimnazijoje. 1939 m. rugpjūčio 13 d. Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčioje ištekėjo už mokytojo Liudviko Malakūno (Malakausko, 1913–2003), kilusio iš Tverų valsčiaus, iki 1939 m. kovo 23 d. taipogi dirbusio Klaipėdos krašte. Šeima susilauks sūnaus Henriko, dukterų Raimondos ir Mildos. Iki 1944 m. Marija Irena ir Liudvikas Malakūnai mokytojavo Žemaičių Naumiestyje, Liudvikas buvo Žemaičių Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas.

1944 m. spalį, artėjant raudoniesiems okupantams, Malakūnai pasitraukė į Vokietiją, per Čekoslovakiją ir Austriją pasiekę Bavariją, apsistojo Valtenhofene, kur praleido ketverius metus. Liudvikas Malakūnas dirbo mokytoju Kempteno vaikų tuberkuliozės ligoninėje, 1948 m. gavo pasiūlymą vykti į Australiją, tačiau be šeimos. Tokio pasiūlymo jis atsisakė ir šeimai apsistojus Kempteno perkeltųjų asmenų stovykloje visi dar metus laukė galimybės išvykti į Australiją. Pagaliau 1949 m. gruodį Malakūnai, prekiniu laivu „Anna Salen“ išplaukę iš Neapolio, pasiekė Melburną, buvo apgyvendinti Benegilos stovykloje. Šeimos galva, vykdydamas dvejų metų kontraktą, dirbo grioviakasiu, cukraus fabriko darbininku, statybininku. Pasibaigus privalomajam kontraktui, įsigijo žemės sklypą Melburno priemiestyje Altonoje, čia pasistatė erdvius namus, šeima įsijungė į lietuvių išeivijos veiklą. Liudvikas Malakūnas susirado neblogai apmokamą darbą – kurį laiką krovė sprogstamąsias medžiagas Altonos prieplaukoje, vėliau įsidarbino Altonos naftos perdirbimo gamykloje, o galiausiai pagal specialybę – australiškoje Altona North gimnazijoje vedė matematikos ir fizinio lavinimo pamokas, jo auklėtinės pasiekė įspūdingų sporto rezultatų.

Melburno lietuvių bendruomenei 1966 m. pradžioje įsigijus ir įsirengus talpius Lietuvių namus, kuriuose buvo ir koplytėlė, čia susitelkė evangelikų bendruomenė. Apylinkėje užsirašė aštuoniasdešimt devynios lietuvių evangelikų šeimos. Marija Irena Siliutė-Malakūnienė, kartu su J. Šeštoku ir Alisa Baltrukoniene, tapo laikinojo komiteto parapijai steigti nare. Kadangi parapija aprėpė ne tik Melburno, bet ir aplinkinių vietovių tikinčiuosius, nuspręsta ją pavadinti Viktorijos provincijos evangelikų liuteronų parapija. 1966 m. birželį surengtas pirmasis visuotinis parapijos susirinkimas išrinko parapijos tarybą, jos pirmininku išrinktas Liudvikas Malakūnas. Šias pareigas jis ėjo iki 1981 m. birželio 28 d.

Marija Irena Siliutė-Malakūnienė aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje, Australijos lietuvių dienų literatūros vakaruose, įvairias publikacijas bei eilėraščius skelbė Australijos lietuvių laikraščiuose „Mūsų pastogė“, „Tėviškės aidai“, „Tėvynės židinys“, „Poezijos ir prozos lakštai“, JAV lietuvių savaitraštyje „Dirva“ ir kitur. Jos kūryba įtraukta į 1972 m. Sidnėjuje išleistą Australijos lietuvių poezijos rinkinį „Terra Australis“ ir į 1990 m. Vilniuje išleistą išeivijos literatūros antologiją „Po Pietų kryžiumi“, liko ir nepublikuotos poezijos rankraščių…

Liudvikui Malakūnui išėjus į pensiją, šeima persikėlė į Maunt Masedono (Mount Macedon) miestelį už šešių dešimčių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Melburno, buvusiame parke kalnuose tarp sodų ir tvenkinių pasistatė naujus namus. Čia Marija Irena Siliutė-Malakūnienė nugyveno likusias savo gyvenimo dienas.

Sulaukusi aštuoniasdešimt aštuonerių, Marija Irena Siliutė-Malakūnienė mirė 2000 m. balandžio 4 d. Maunt Masedone, Viktorijos valstijoje. Palaidota miestelio kapinėse, čia po pusketverių metų, sulaukęs devyniasdešimties, atguls ir jos vyras Liudvikas. Antkapyje lietuviškai įrašyti šie Marijos Irenos Siliutės-Malakūnienės žodžiai: „Ne Dievo valia likimą šitą mano Tautai lėmė. Padarėte tai jūs visi, galingi tarp galingųjų. Pardavėte mus į vergiją 50-čiai metų…“

Minint kraštietės 105-ąsias gimimo metines, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka Žemaičių Naumiesčio filiale 2016 m. gruodžio 9 d. surengė virtualios parodos „Poetė, mokytoja Marija Irena Siliūtė-Malakūnienė“ pristatymą.

Pagrindinėje nuotraukoje Marijos ir Liudviko Malakūnų kapas Masedono miestelio kapinėse Viktorijos valstijoje.  Nuotraukos autorė Carol Judkins.   

Comments are closed.