Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazija nuo pat jos įsteigimo 1994 metais buvo savita tiek dėl krikščioniško tikėjimo dvasios, kurios perkeičiančia galia tikėjo tuometinės mokyklos „Versmė“ steigėjai, tiek dėl tuo metu radikaliai naujo požiūrio į vaikų su negalia integraciją į bendrojo ugdymo mokyklą. Šie du gimnazijos šulai išliko ir gimnazijai tapus privačia bei atsivėrus asumcionistinei ugdymo paradigmai 2010 m. asumcionisčių seserų vienuolija kartu su Vilniaus arkivyskupija prisiėmė katalikiškos ugdymo įstaigos steigėjų atsakomybę.
Asumcionistė sesuo Jolanta Laučiūtė sako, jog asumcionistinis ugdymas turi padėti gimnazijai išsigryninti, kokia gi ta krikščioniška antropologija. „Mums ji remiasi iš tikėjimo kylančiu teigiamu ir džiugiu žvilgsniu į asmenį ir supantį pasaulį, savo pašaukimo paieška bei kvietimu kiekvienam atrasti ir leisti apyvarton Dievo jam duotus talentus, kito ir kitokio asmens priėmimu, bendruomenės kūrimu bei tarnyste visuomenei.“ – sako ses. Jolanta. Tai idealai, kurie daugiau ar mažiau įkvepia gimnazijos darbuotojus ir vaikus. Kartais jie yra džiaugsmo šaltinis, pamatas į kurį galima atsiremti, kartais – tikras iššūkis, o kartais net išbandymas. Daugiau nei šimtametė asumcionistinių mokyklų pasaulyje patirtis, žinojimas, kad esi dalis didesnės bendruomenės, kuri įvairiose pasaulio šalyse susiduria su panašiais visuomenės klausimais ir ugdymo uždaviniais, atvirumas naujoms patirtims, galimybė išvykti stebėjimui ir mainams į kitas šalis, yra tikras pastiprinimas gimnazijai.
Susitikome su ses. Jolanta Laučiūte ir mokyklos kapelionu kunigu Gabrieliumi Satkausku pasikalbėti apie naują veiklą mokykloje – pirmą kartą čia įkurtą Ateitininkų draugiją.
Pal. T. Matulionio gimnazija yra viena iš nedaugelio Lietuvoje esančių katalikiškų mokyklų. Papasakokite plačiau apie mokyklą ir jos misiją bei kaip jūs patys čia atsidūrėte?
Ses. Jolanta: Aš į gimnaziją atėjau daugiau nei prieš 10 metų, pakviesta savo bendruomenės seserų Almos ir Jurgitos. Jos mokė tikybos ir prancūzų kalbos, o aš tuo metu dar ruošiau vaikus sakramentams Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje. Niekad negalvojau apie darbą mokykloje, nes tiesiog neturėjau pedagoginio išsilavinimo. Tačiau Viešpaties keliai nežinomi. Į pensiją išėjus buvusiai gimnazijos slaugytojai, seserys prisiminė, kad turiu medicininį išsilavinimą ir apie tai užsiminė direktorei. Taip ir atsiradau. Buvau priimta pagal savo išsilavinimą dirbti visuomenės sveikatos specialiste ir šitai vis dar yra mano pagrindinė misija. Teko išsitraukti lentynoje dulkančius anatomijos užrašus, užsirašyti į kvalifikacijos kėlimo kursus, atnaujinti pirmosios pagalbos teikimo įgūdžius. Taip pamažu įsiliejau į mokyklos bendruomenę.
Nuo pat pirmų dienų mokykla man pasirodė ypatinga, ne tik dėl vaikų su negalia buvimo joje, bet ir tam tikros šeimyniškumo ir betarpiško bendravimo atmosferos. Nors gimnazija tik po kelių metų tapo oficialiai katalikiška, joje jau nuo pradžios buvo aiškus sprendimas kurti ugdymo įstaigą, kur požiūris į kiekvieną vaiką kiltų iš Dievo žvilgsnio – tikėjimo, pasitikėjimo, pagarbos.
Man darbe labiausiai patinka asmeninis santykis su mokiniais, mano atveju, su tais, kurie sunegaluoja, kurie tuo metu yra trapūs ir pažeidžiami. Tai proga užmegzti pokalbį ne tik apie fizinį sunkumą ar skausmą, bet dažnai ir apie dvasios rūpesčius ir klausimus. Kita svarbi sritis yra sveikatos edukacija, ligų prevencija – į ją nukreiptas mano tiesioginio darbdavio, Vilniaus visuomenės sveikatos biuro, dėmesys ir pastangos. Šioje srityje man asmeniškai labiausiai artimos su emocine sveikata susijusios temos – jos lyg pamatas sveikam požiūriui į save ir kitus, sveikiems, pagarbiems, atsakingiems tarpusavio santykiams.
Kun. Gabrielius: Praėjusių metų birželį Vilniaus vyskupas mane siuntė į šią gimnaziją kapeliono tarnystei. Tik sužinojęs apie paskyrimą labai apsidžiaugiau! Katalikiškos mokyklos tikslas – vykdant švietimo programą tuo pačiu organizuoti krikščionišką moksleivių, jų šeimų ir mokytojų ugdymą. Mūsų gimnazijoje krikščioniškas ugdymas remiasi šv. Marijos Eugenijos dvasingumu. Dėl to gimnazijoje uoliai darbuojasi Marijos Dangun ėmimo kongregacijos seserys – asumpcionistės. Kitas gimnazijos ypatumas – didelė meilė žmonėms su negalia. Mūsų bendruomenėje yra nemažai vaikų su negalia, kurie mus moko jautrumo, supratingumo ir meilės visiems žmonėms. O svarbiausia – turime džiaugsmą vadintis pal. Teofiliaus Matulionio vardu, kurio šūkis buvo „per kryžių į žvaigždes“. Parodyti vaikams kelią į Dangų, tuo pačiu juos šviečiant mokslu, yra mūsų misija!
Kokia yra jūsų kiekvieno pagrindinė veikla mokykloje ir kaip šalia jos atsirado ateitininkai?
Kun. Gabrielius: Kapelionas – tai mokyklos kunigas. Kaip kunigas stengiuosi su visais megzti draugystę. Tą darau pertraukų metu su vaikais kartu sportuodamas, susitikdamas su mokytojais prie kavos puodelio, vesdamas tikybos ir kitas pamokas, svarbiausių švenčių ir liturginių laikotarpių metu aukodamas šv. Mišias ar klausydamas išpažinčių, taip pat padėdamas globoti gimnazijos pal. Teofiliaus Matulionio ateitininkų kuopelę. Bet svarbiausia yra sielovados komanda, sudaryta iš gimnazijos administracijos bei mokytojų – kartu planuojame ir organizuojame bendruomenės sielovadą visus mokslo metus.
Ses. Jolanta: Mes, gimnazijoje dirbančios seserys, vis pasvajodavom, kaip būtų smagu, jei gimnazijoje atsirastų katalikiška organizacija. Ne kartą teko kalbinti mūsų vyresnių klasių mokinius, priklausiusius būtent ateitininkams, steigti jaunučių kuopą. Tačiau niekad nepagalvojau, nes ir nežinojau, kad tai nėra tokia jau lengva veikla, ir kad vienam moksleiviui tai padaryti būtų per didelis iššūkis. Dabar jau matau, kad jaunučių moksleivių kuopoms dažnai vadovauja studentai ar sendraugiai ateitininkai.
Taip pat niekad iki šių mokslo metų nebuvo kilusi mintis pačiai imtis tokios iniciatyvos. Kodėl? Nežinau, bet turbūt dar nebuvo atėjęs laikas. O štai šįkart, nežinia, ar ateitininkų jubiliejaus dėka ar žiniõs, kad kun. Gabrielius taps gimnazijos kapelionu, ar paties Dangaus įkvėptai, gimė ši truputį beprotiška mintis steigti kuopą gimnazijoje. Sakau beprotiška, nes iš tiesų visiškai nebuvau tam pasiruošusi. Išskyrus tai, jog jaunystėje esu turėjusi draugų ateitininkų ir kartu su jais dalyvaudavau šv. Mišiose Vilniaus Arkikatedroje, labai nedaug ką apie šią organizaciją žinojau. Taigi, pati esu tik „kandidatė į jaunučius“. Džiaugiuosi, kad ateitininkai, sužinoję, jog ruošiuosi steigti kuopelę, neišsigando mano nekompetencijos, pasitikėjo. Gavau dovanų Stasio Ylos „Ateitininkų vadovą“, pasiskaičiau medžiagos internete ir pradėjau!
Kun. Gabrielius: Taip, praėjusiais metais sutapo keli ženklai, kurie paskatino nebe planuoti, bet daryti. Pats esu įžodį davęs ateitininkas, šiuo metu vyskupo esu paskirtas Vilniaus krašto ateitininkų dvasios vadu. Taip pat šiemet švenčiame LR Seimo paskelbtus ateitininkų metus, nes ši, seniausia lietuviška gyvuojanti organizacija švenčia 110 metų gimtadienį. Bet svarbiausia – atsirado ses. Jolanta, kuri dega ateitininkiška idėja ir trokšta globoti moksleivių kuopelę. Šios aplinkybės ir paskatino įkurti pal. Teofiliaus Matulionio jaunųjų ateitininkų kuopą.
Jei reikėtų nežinančiam trumpai papasakoti, kas yra ateitininkai ir ką jie veikia, koks būtų jūsų atsakymas?
Kun. Gabrielius: Tai seniausia lietuviška katalikų inteligentų organizacija, kurios tikslas – įvairiose srityse, ypač moksle, tautos gyvenime ir Bažnyčioje, visa atnaujinti Kristuje. Tai daroma vadovaujantis penkiais principais: katalikiškumu, tautiškumu, inteligentiškumu, šeimyniškumu ir visuomeniškumu. Ateitininkai yra federacija, nes juos sudaro 4 sąjungos, suskirstytos pagal narių amžių: jaunieji, moksleiviai, studentai ir sendraugiai ateitininkai.
Ses. Jolanta: Man iškalbingas, gerai apibūdinantis ateitininkus žodis yra ateitis. Tuo metu, kai ateitininkai kūrėsi, ateities samprata buvo populiari, įkvepianti ir svarbi ne tik atsikuriančiai Lietuvai. Šiandien ateities kūrimo sąvoka nėra tai, kas natūraliai suvienytų jaunimą, tačiau esmė lieka ta pati: ateitininkai – tai žmonės, ypač jaunimas, kuriems ne vis vien kokia ji, ateitis, bus. Ir tas „ne vis vien“ pasireiškia per asmeninę atsakomybę už save, kitus, tėvynę, visuomenę. Ir nors daugybei jaunų žmonių siekis gyventi teisingesnėje, švaresnėje ar solidarioje visuomenėje gali būti svarbi paskata imtis atsakomybės, tobulintis ir tarnauti, visgi ateitininkų pagrindinis ateities kūrimo variklis yra tikėjimas Kristumi – Jo dieviškas asmuo yra tas tikslas, į kurį krypsta visos pastangos, Jis pats yra tas mokytojas, kurio būdu ir kurio priemonėmis ateitininkai siekia atnaujinti, atjauninti žmogų ir šiuolaikinį pasaulį.
Ką veikia ateitininkai mūsų mokykloje? Kokio tai amžiaus vaikai?
Ses. Jolanta: Pradėjome kukliai – pakvietėme jaunesnius vaikus, nuo ketvirtokų iki šeštokų, kad būtų, kur augti. Pirmiausia, ką sužinojau apie kuopos susitikimus, tai, jog labai svarbu jų metu skirti laiko džiaugsmui ir žaidimui. Galiu pasakyti, kad ši dalis visiems labiausiai patinka, net ir kuopos globėjai (juokiasi). Jeigu dėl ko nors susiginčijam, tai dažniausiai dėl to, kokį žaidimą pirmiau žaisti. Na, o po to, žinoma, dar ir kažką naujo bandom sužinoti, išmokti, patobulėti, pasidalinti tuo, ką naujo patyrėme per praėjusią savaitę. Pirmoji, linksmoji, dalis dažniausiai pavyksta daug lengviau nei antroji, kur reikia įdėti daugiau pastangų įsiklausant, priimant kito kitoniškumą, stengiantis dar šiek tiek pajudinti jau ir taip po pamokų pavargusias smegenis. Esam susitarę, kad kuopą pradedame arba baigiame malda. O kuopos susitikimai būna labai įvairūs ir skirtingi, kartais priklausantys nuo liturginio meto, nuo Valstybės švenčių ar tiesiog gimstantys galvojant, kokiais gi norėtume matyti ateitininkus. Kartais kuopos susitikimai vyksta už gimnazijos ribų. Rudenį keliavome į pažintinę ekskursiją po Lazdynus, prieš Kalėdas buvome išėję į žygį iš Lazdynų iki Senosios Šeškinės, kurioje įsikūrusi mūsų, Asumcion seserų bendruomenė. Taip pat aplankėme misionierių salezietį kun. Alessandro, besidarbuojantį J. Bosko bažnyčioje. Kun. Gabrielius, grįžęs iš Šventosios Žemės, vienos kuopos susitikimo metu pasakojo savo kelionės įspūdžius, taigi tąkart „nukeliavome“ gan toli!
Kun. Gabrielius: Kassavaitiniai kuopos susitikimai, per kūrybą ir žaidimus išties padeda ugdyti draugišką, šeimynišką aplinką. Kuopos globėjai paruošia tam tikrus teminius pristatymus apie Lietuvos istoriją, krikščioniškąjį tikėjimą, mokslą. Kuo naudinga tokia veikla? Vaikai susiranda tikinčių draugų; apie tikėjimą, istoriją, tiksliuosius mokslus sužino tai, ko paprastai nėra švietimo programoje. Vaikai mokomi atsakomybės už savo bendruomenę, tautą, pasaulį. Bet svarbiausia, kad jie turi daugiau galimybių pažinti Kristų, kuriame ir siekia visa atnaujinti.
Ar kad taptum ateitininku, turi turėti kažkokių savybių? Priimti priesaiką?
Kun. Gabrielius: Prieš gerą 100 metų ateitininkais galėdavo tapti tik mokslus einantis katalikiškas jaunimas. Tuo metu mokslas buvo brangus ir labai nedidelė jaunimo dalis lankė mokyklą. Tokios galimybės neturėjusieji stodavo į pavasarininkus, kuriuos globodavo studentai ateitininkai, o visai maži vaikai eidavo į angelaičių organizaciją. Šiandien, kai visi vaikai lanko mokyklą, pavasarininkai nebeaktualūs, o angelaičius vaikams atstoja jaunųjų ateitininkų sąjunga. Kodėl tą pasakoju? Kad geriau suprastume ateitininko charakterį. Tai yra žmogus, kuriam svarbu Dievas, Tėvynė, mokslas, aplink jį gyvenantieji, ir kuris rimtai prisiima krikščionio atsakomybę būti pasaulio šviesa ir žemės druska. Tai yra žmogus, kuris visuomenėje tampa aktyviu Bažnyčios balsu, jos rankomis ir kojomis. Kad tai sugebėtų, jis turi lavintis ir šviestis kaip asmenybė. Visi, kas trokšta stoti į misiją visa atnaujinti Kristuje, pradžioje susipažįsta su organizacija bei jos misija per įvairius žmones bei renginius ir pasirengę ateitininko įžodžio egzaminui, vėliau iškilmingai Dievo akivaizdoje duoda priesaiką dirbti ir aukotis Dievui bei Tėvynei. Toksai įžodį davęs žmogus ryši ateitininko juostelę, kuri reiškia, kad mes budime ir nešiojamės šviesos ginklą – tikėjimą, ir segi ateitininko ženklelį. Taigi, visi kas ieško linksmos ir gilios, įdomios ir drąsios kompanijos, kuriems rūpi Lietuva, Dievas ir pasaulis – yra kviečiami jungtis.
Ses. Jolanta: Pritariu ir manau, kad norint tapti ateitininku, svarbu turėti troškimą augti, keistis ir įsipareigoti kitiems, na, ir nebūti alergiškam tikėjimo klausimams (šypsosi).
2020-ieji Lietuvoje yra paskelbti ateitininkų metais. Kaip manote, kuo tai svarbu pačiai organizacijai ir atvirkščiai – kodėl Lietuvai yra gerai turėti ateitininkus?
Kun. Gabrielius: Organizacijai svarbu šiais metais prisiminti savo šaknis ir tikslą – kaip mes atsiradome ir dėl ko atsiradome? Kitaip tariant, sutvirtinti pamatą, kad ateityje toliau, lyg olimpiečiai estafetėje, neštume Kristaus šviesos deglą šių dienų Lietuvai ir pasauliui. Šiai misijai ateitininkai užgimė 1910 metais, kai tuometinis pop. Pijus X kreipėsi į viso pasaulio katalikus pasauliečius ir kvietė visa atnaujinti Kristuje. Ateitininkai pirmieji prisiėmė šį Popiežiaus šūkį ir stojo į Bažnyčios misiją kaip pasauliečiai. Kuo ateitininkai svarbūs Lietuvai? Labai didelė dalis Lietuvos valstybės atkūrėjų, vėliau gynėjų ir kūrėjų buvo būtent ateitininkai. Dauguma Nepriklausomybės kovų dalyvių buvo ateitininkai, kurie atidavė savo gyvybes dėl Tėvynės laisvės ir tikėjimo. Tai ir prezidentai, signatarai, dauguma mokytojų, daugybė vyskupų, kunigų, karių ir partizanų. Vėliau tai ir rezistentai okupacijos metais. Tad ateitininkai Lietuvai svarbūs lyg jos šaknys, jos istorija. Daugybei jų turėtume būti dėkingi, kad esame laisvi, tikintys. Šiandien tai yra didžiausia jaunimo organizacija Lietuvoje, daugybė jos narių nesiskelbdami, kad yra ateitininkai, tyliai ir uoliai darbuojasi pačioje Bažnyčioje, jos organizacijose, centruose, jaunimo ugdyme, viešajame visuomenės gyvenime skatina gyvybės kultūrą, kūrybingai ir šiuolaikiškai skelbia Evangeliją, gina religijos laisvę. Juos palyginčiau lyg tą truputį raugo, kuris yra labai svarbus visai visuomenei ir Bažnyčiai, nes tai brandūs pasauliečiai, aktyvūs krikščionys, kuriems tikrai labai svarbus Kristus ir Jo pažinimas pasauliui.
Ses. Jolanta: Lietuvai tikrai yra didelė dovana turėti į vertybinį jaunimo ugdymą orientuotas organizacijas. Nors aš pati dar per mažai pažįstu šią organizaciją, tačiau matau ateitininkus kaip tuos, kurie turi aukštus idealus ir jų siekia, bet kartu ir žino, kad jie nepasiekiami be To, kuris juos įkvepia, tad nuoširdžiai ieško Viešpaties pagalbos ir juo remiasi.
Ką jums reiškia būti ateitininku savo gyvenimo kelyje?
Ses. Jolanta: priklausydama asumcionisčių vienuolijai, jaučiu visišką dermę ir net artumą tarp ateitininkiškos ir asumcionistinės minties: visų pirma, džiaugsmo dvasia, kuri kyla iš tikėjimo, nuolatinis žmogiškas augimas, įsipareigojimas visuomenėje kartu su Bažnyčia, kiekvienos tautos kultūros puoselėjimas – tai pirmiausia ateina į galvą, ieškant kas mus jungia, bet esu tikra, kad rasčiau ir daugiau bendrų bruožų! Žodžiu, tarp ateitininkų jaučiuosi savimi. Ir esu tikra, kad ateitininkai turėtų jaustis lyg namie tarp asumcionisčių, beje, net dvi seserys mano bendruomenėje buvo aktyvios ateitininkės jaunystėje. Likimo ironija, kad kuopą globoti teko man (juokiasi).
Kun. Gabrielius: Man tai didelė dovana, kurią gavau besimokydamas seminarijoje. Organizacijoje sutikau daug tikrų bičiulių, bendraminčių, geriau suvokiau savo atsakomybę už Lietuvą ir Bažnyčią, pareigą geriau mokytis ir apaštalauti visuomenėje. Ateitininkai padėjo suvokti labai stiprų ryšį tarp mokslo bei tikėjimo ir suteikė drąsos kalbėti apie Dievą, skelbti Evangeliją.
Koks būtų jūsų palinkėjimas šių dienų – Nepriklausomybės 30-metį – švenčiančiai Lietuvai?
Kun. Gabrielius: Himne giedame „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tad linkiu pažinti savo šaknis, kad tvirtai stovėtume dabartyje ir vieningai, uoliai, su meile kurtume ateitį. Kad „ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius lydėtų“. Tikiu, kad toji šviesa ir tiesa yra Kristus.
Ses. Jolanta: Sunku linkėti Lietuvai, gal kiek abstraktu… Man patinka ateitininkų metų šūkis – „ateikite kurti“. Šie abu žodžiai turi savyje daug gyvybės ir dinamiškumo. Jie kviečia – kiekvienas iš mūsų pašauktas gyventi ir gyvena atsiliepdamas į kvietimą. Jie kviečia eiti – kaskart iš naujo pakilti, žengti žingsnį – ir ateiti pas tą, kuris šaukia. Jie kviečia kurti, o tai – dalyvauti gyvenimo, tikėjimo, vilties mainuose, kiekvienam pagal galimybes. Kiekvienas turi savo užduotį šioje žemėje, mėgo sakyti mūsų įkūrėja šventoji Marija Eugenija. Linkiu Lietuvai to, ko linkiu ir sau – nepaliauti tikėti, jog kasdien esu Kūrėjo kviečiama/s prisidėti prie nuostabios jo kūrybos.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
