Pirmoji XXI amžiaus pandemija

2002 m. smogęs sunkus ūminis respiracinis sindromas, geriau žinomas pagal savo anglišką santrumpą SARS, vadinamas pirmąja XXI a. pandemija. Beje, tai buvo to paties tipo virusas – koronavirusas – kaip ir dabar plintantis COVID-19. Šio tipo virusai geba sukelti ligas įvairiems žinduoliams bei paukščiams. Viruso pavadinimas gali būti paaiškintas tuo, kad, stebint elektroninės mikroskopijos metodais, viruso kūnelis būna apvalus ir su „spygliukais“ ir todėl primena karūną.

Viskas prasidėjo Kinijoje. Kažkaip jau tapo įprasta, kai kalbama apie virusus. Čia 2002 m. lapkritį nuo neaiškaus viruso mirė žmogus. Blogiausia tai, kad Kinijos valdžia labai ilgai neigė ir slėpė tikrą situaciją. Tikėtina, kad ir kinų pareigūnai vylėsi, jog tai tik eilinio gripo protrūkis. Tuo labiau, kad pacientams simptomai skyrėsi, buvo bendra tik aukšta kūno temperatūra. Inkubacinis periodas tarp užkrėtimo ir pirmų simptomų buvo apytiksliai penkios dienos. Taip pat buvo nustatyta, kad pagrindinis viruso plitimo būdas – lašeliniu keliu per orą. Virusas daugiausia problemų teikė pagyvenusiems žmonėms, o mirtingumas nuo jo siekė daugiau nei dešimt procentų, kas yra gerokai daugiau nei nuo įprastų gripo epidemijų.

Guangdongo provincija Kinijoje tapo viruso placdarmu. Netrukus buvo pripažinta, kad tai specifinis koronavirusas, kuris, skirtingai nuo kitų šio tipo virusų, kelia didelį pavojų. ligonio plaučiams. Tačiau visa ta informacija buvo ilgai slėpta ir tiesa apie pavojingą epidemiją paaiškėjo tik tada, kai iš Kinijos į Honkongą pabėgo gydytojas, kuris nutarė nebetylėti ir papasakojo apie tai, kas iš tiesų vyksta jo tėvynėje.

Beje, tai, kaip šis virusas pateko į žmogaus organizmą, Kinijos mokslininkai išsiaiškino tik 2017 m, kai aptikta šikšnosparnių kolonija, kurios šikšnosparnių organizmuose buvo rastas SARS virusas. Kodėl tai svarbu? Nes mokslininkai baiminosi, kad virusas po kurio laiko gali sugrįžti, todėl reikia kurti vakciną bei vaistus, kurie padėtų gintis. Šis darbas pradėtas, bet, deja, dar nebaigtas.

2002 m. pabaigoje Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) kreipėsi į Kinijos valdžią, reikalaudama pateikti išsamią informaciją apie plintantį virusą. Kinijos valdžia ignoravo reikalavimą ir neįsileido PSO ekspertų. Jau vėliau Kinija už šį sprendimą buvo griežtai kritikuota, nes tai galėjo gerokai sumažinti pandemijos aukų skaičių visame pasaulyje.

Tik 2003 m. PSO surinko pakankamai informacijos ir viešai paskelbė apie naujo, nežinomos kilmės viruso grėsmę. Buvo perspėta nekeliauti į Rytų Azijos šalis. Stingant patikimos informacijos, Rytų Azijoje ėmė sklisti gandai apie viruso simptomus, mirtingumą ir pan. Azijiečiai ėmė masiškai pirkti vaistus. Mokyklos buvo uždarytos. Oro ir laivų uostai keliautojus tyrė specialiais prietaisais. Žmonės, bendravę su ligoniais, kurie, kaip įtarta, sirgo SARS, buvo karantinuojami, o tiems, kas skundėsi į gripą panašiais simptomais, patarta likti namie.

2003 m. pradžioje kanadietė moteris lankėsi Honkonge. Kaip manoma, ji tapo užkrato pernešėja į Kanadą. Būtent Toronto miestas Kanadoje buvo labiausiai pažeistas pandemijos, čia mirė keturiasdešimt keturi žmonės.

Iš viso SARS pandemija pareikalavo 774 aukų 29-iose valstybėse, o ja užsikrėtė apie aštuoni tūkstančiai žmonių. Lyginant su COVID-19, SARS atrodo nepalyginamai lengvesnės kategorijos epidemija. Tačiau nepamirškime, kad tik prasidėjus pandemijai, būta itin pesimistinių prognozių, jog užsikrėsti gali milijonai.

Kodėl taip neįvyko? Nors SARS galima vadinti sudėtingesniu išbandymu organizmui nei COVID-19, tačiau tai buvo mažiau užkrečiamas virusas. Dėl kur kas trumpesnio inkubacinio laikotarpio buvo lengviau kovoti, izoliuojant SARS „nešiotojus“. Dar vienas dalykas – per pastaruosius du dešimtmečius ypač suintensyvėjo turizmas ir kontaktai tarp valstybių. SARS nebuvo tiek pavojingas Europai, nes tiesioginių kontaktų tarp kinų ir europiečių dar nebuvo daug, o viruso išplėtimą Kanadoje pavyko suvaldyti.

Ebolos virusas – perspėjimo signalas?

Kongo Demokratinėje Respublikoje tekančios Ebolos upės pavadinimą prieš kurį laiką sužinojo net ir tie, kurie nė neplanuoja kada nors apsilankyti Afrikoje. Būtent šalia šios upės dar 1976 m. buvo užregistruotas sunkios ligos protrūkis, nusinešęs keturis šimtus gyvybių. Paskui daugiau nei trisdešimt metų nieko apie virusą nesigirdėjome, kol ir vėl pasireiškė jo protrūkis Zaire. Per visą XXI amžių Ebolos židiniai pasireiškia įvairiose Kongo ar Zairo vietose, vis perspėjama apie tai, kad virusas gali persimesti į Europą bei kitus žemynus, bet bent kol kas to pavyksta išvengti.

Paprastai liga prasideda staigiai pakilus temperatūrai. Žmogus ima jausti silpnumą ir nuovargį. Tai simptomai, kurie būdingi daugumai virusų. Vėliau kamuoja galvos ir raumenų skausmas. Po šios, pirminės, stadijos, sveikata prastėja, prasideda pilvo skausmai ir viduriavimas. Ligonis netenka labai daug skysčių. Ligai progresuojant, prasideda išorinis ir vidinis kraujavimas. Dažniausia mirties nuo Ebolos viruso priežastis: nukritęs kraujo spaudimas bei skysčių praradimas.

Pasveiksta nuo dešimties iki penkiasdešimties procentų ligonių. Daug kas priklauso nuo užsikrėtimo rimtumo, taip pat ir nuo imuninės sistemos. Persirgęs virusu žmogus bent dešimčiai metų įgyja imunitetą.

Nepaisant visų pastangų, specifinio gydymo, vaistų nuo šios ligos ar vakcinos vis dar nėra. Pacientui dažniausiai teikiama rehidratacijos pagalba.

Iki 2013 m. apie Ebolos virusą kalbėta, kaip apie išskirtinai lokalią vieno iš Afrikos regionų problemą. Tačiau 2014 m. prasidėjęs naujas Ebolos protrūkis sukėlė daug nerimo. Epidemija apėmė Gvinėją, Siera Leonę, Liberiją, Nigeriją. Per du metus mirė daugiau nei dvylika tūkstančių žmonių. Tiesa, paskui pavyko epidemiją suvaldyti.

Net ir šiuo metu Ebolos virusas siaučia Kongo demokratinėje respublikoje, kur per trejus metus mirė beveik pustrečio tūkstančio žmonių. Tačiau kol kas šis virusas, kaip nuogąstauta, nebuvo importuotas į kitus žemynus. Tiesa, būta pranešimų apie pavienius atvejus JAV ir Europoje, bet čia jie sėkmingai izoliuoti. Skirtingai nuo SARS ar, ypatingai COVID-19, Ebolos virusas nėra toks užkrečiamas. Paprastai reikia glaudaus kontakto, tiesioginio sąlyčio su užkrėsto žmogaus ar gyvūno seilėmis.

Comments are closed.