Pokalbis su istorike Ramune Driaučiūnaite. 

2018 m. lapkričio 11 d. minėjome 100 metų, kai buvo patvirtintas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Per 22 nepriklausomybės metus (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki 1940 m. birželio 17 d.) buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, kuriame ministrais dirbo 100 politikų. Beveik pusė jų, tiksliau – 45, tapo sovietinės ir nacistinės okupacijų aukomis: 16 sušaudyta, 10 mirė kalėjimuose ar lageriuose, 3 mirė tremtyje, 11 pavyko sugrįžti iš lagerių ar tremties, 5 kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ir buvo išlaisvinti 1941 m. Birželio sukilimo metu. Taip pat žiauriai nukentėjo ir jų šeimos, ištremtos į Komiją, Altajaus kraštą, Tomsko ir Novosibirsko sritis. Dauguma šeimų iš Altajaus krašto po metų, 1942-aisiais, perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros.

Generolas leitenantas Petras Šniukšta – Kariuomenės teismo pirmininkas. Apie 1928–1929 m. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Ministrai buvo išsilavinę žmonės: teisininkai, finansininkai, gydytojai, pedagogai, karininkai, dvasininkai, inžinieriai, žemės ūkio srities specialistai ir kt., mokėjo ne vieną užsienio kalbą, aktyviai reiškėsi spaudoje kaip leidinių iniciatoriai ir redaktoriai, mokslinių straipsnių, darbų, metodinių instrukcijų ir vadovėlių autoriai ar vertėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai ar kursų lektoriai.

Kiekvienas jų įnešė savo indėlį į to meto Lietuvos valstybę, deja, visus pasiekimus sužlugdė okupacijos: sovietų, nacių ir vėl sovietų. Apie tai pokalbis su LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėją Ramunę Driaučiūnaitę.

Pirmąjį atkurtos Lietuvos Respublikos ministrų kabinetą sudarė septyni nariai, taigi, simboliškai matuojant šiuo skaičiumi, sovietai dvi Lietuvos vyriausybes sušaudė ir dvi numarino kalėjimuose, lageriuose ar tremtyje. Kodėl tokie skirtingi ministrų likimai: pusė jų išvengė represijų, tačiau kiti – sušaudyti, kankinti, kalinti, tremti jų šeimos nariai? Kodėl vieni suimti pirmos sovietų okupacijos metu, kiti – antrosios?

Priežasčių yra ne viena. 1940 m. birželį Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą keli buvę 1918–1940 m. ministrų kabinetų ministrai jau buvo mirę (pvz., I ministrų kabineto švietimo ministras Jonas Yčas, I ministrų kabineto teisingumo ministras Petras Leonas, II, IV, XIII ministrų kabineto Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius, XV ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ir kt.).

Petras Šniukša Telšių kalėjime. 1940 m. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Keli ryžosi trauktis iš Lietuvos iškart po pirmosios sovietinės okupacijos, pvz., taip pasielgė I ministrų kabineto finansų, prekybos ir pramonės bei susisiekimo ministras Martynas Yčas, persikėlęs į Braziliją.

Dalis ministrų jau senokai buvo pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos ir užsiėmė kitais širdžiai mielais darbais. Tai pasakytina apie Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, Steigiamojo Seimo Pirmininką, Lietuvos Respublikos Prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Jis iš politinės veiklos pasitraukė dar 1927 m. ir atsidavė širdžiai mielai veiklai – ūkininkavimui Jokūbavo dvare (pagal išsilavinimą buvo agronomas). Pasiraitojęs rankoves kartu su žmona ir keliais samdytais darbininkais darbavosi savo ūkyje. Užaugintas daržoves ir kitus namų ūkyje pagamintus produktus pats vežimu veždavo į Kretingos turgų ir ten pardavinėdavo kaip eilinis prekeivis. Jam atrodė, kad taip seniai iš politikos pasitraukęs ūkininkas nebegali būti kažkam pavojingas. Bet sovietai jį surado. 1941-ųjų birželį A. Stulginskis kartu su kitais suimtaisiais išvežtas ir įkalintas Kraslago lagerių grupei priklausančiame Nižniaja Poimos 7-ajame lagerio punkte Krasnojarsko krašte. Žmona Ona Stulginskienė ištremta į Kortkeroso rajoną Komijos ASSR.

Vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo siūlymas Respublikos Prezidento pareigas einančiam Justui Paleckiui iš Lietuvos teritorijos ištremti Ministro Pirmininko Antano Merkio ir Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio šeimas. Kaunas, 1940 m. birželio 16 d. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Dalis ministrų nesislapstė, nebėgo į Vakarus, manydami, kad jie nieko blogo nepadarė „naujai“ sovietų valdžiai. Tačiau naujoji sovietinė valdžia taip nemanė ir labai gretai juos įvardino kaip „socialiai pavojingus elementus“, „liaudies priešus“ ir nuo pat 1940 m. liepos mėnesio pradėjo suiminėti. Toliau jau sekė apklausos, tardymai, kankinimai, kalinimai.

Dalis ministrų jau pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje išvyko iš Kauno į savo tėviškes ar atokesnes Lietuvos vietas ir, stengdamiesi „niekam neužkliūti“, išgyveno pirmąją sovietinės okupacijos represijų bangą. Kai 1944 m. tapo aišku, kad sovietai sugrįžta, jie ryžosi trauktis į Vakarus. Taip pasielgė V ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Eliziejus Draugelis; VI ministrų kabineto Ministras Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius ir kt.

X, XI, XIV ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas, XIX, XX ministrų kabineto susisiekimo ministras Kazys Germanas, XIX ministrų kabineto teisingumo ministras Jonas Gudauskis, XIV, XV ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, XVI, XVII ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta buvo suimti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ir kalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus 1941 m. Birželio sukilimui buvo išlaisvinti. 1944 m. T. Daukantas, K. Germanas, J. Gudauskis, I. Musteikis sėkmingai pasitraukė į Vakarus. P. Šniukštai to padaryti nepavyko. Dėl to jis iki pat savo mirties 1952 m. buvo priverstas slapstytis svetima pavarde.

Tie ministrai, kurie ir po 1944 m. ryžosi likti Lietuvoje, neišvengė sovietų represijų.

Jei kalbėtume apie retas išimtis, kada buvę ministrai išvengė represijų, reiktų paminėti XVI, XVII, XVIII ministrų kabineto užsienio reikalų ministrą Stasį Lozoraitį, kuris nuo 1939 m. ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Italijoje. 1940 m. birželio mėn. LR Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys jį paskyrė užsienyje likusios visos Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu, jei Lietuva prarastų nepriklausomybę. Šias pareigas Lozoraitis ėjo iki mirties 1983 m.

Iš partizanų dienoraščių žinome, kad antrą kartą grįžtant sovietams dauguma lietuvių jau nebeturėjo gražių iliuzijų – tiek daug buvo išprievartauta, nužudyta, ištremta per vienerius pirmosios okupacijos metus. Tačiau, kaip matome, į Vakarus nepasitraukę ministrai vis dar kažko vylėsi. Kas tie žmonės?

Augustinas Voldemaras Ordžonikidzės vidaus kalėjime Šiaurės Osetijos ASSR. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Vienas iš nepasitraukusių ministrų buvo Mykolas Velykis – I ir II Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų krašto apsaugos ministras. Krašto apsaugai ir gynybai jam teko vadovauti labai sunkiu laikotarpiu, kai prasidėjo Nepriklausomybės kovos, o nepriklausomybę atkūrusi Lietuva agresyvių kaimynų pulta iš visų pusių, todėl labai pravertė M. Velykio karinė patirtis, įgyta Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. gruodį Velykis ragino Lietuvos piliečius stoti į krašto apsaugos pulkus ir ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Baigęs darbą II ministrų kabinete M. Velykis užėmė Generalinio štabo viršininko pareigas (1919–1921 m.), vėliau buvo Antrosios divizijos vadas (1921–1923 m.), Kauno įgulos viršininkas (1923–1927 m.), Antrosios karo apygardos viršininkas (1924–1926 m.). Dėstė Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1927 m. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą. Tačiau nuo kariuomenės reikalų toli nepasitraukė, vadovavo Ekonominei karių bendrovei.

1937 m. Velykis su partneriu nusprendė imtis savo verslo. 1939 m. Pramonės ir prekybos departamente buvo išduotas Liudijimas spiritinių gėrimų fabriko veiklai įteisinti. Fabrikas pavadintas „Stumbro“ vardu. M. Velykis tapo fabriko vadovu. Pirmosios sovietinės okupacijos metais fabrikas buvo nacionalizuotas. Velykis liko fabrike ir dirbo vyriausiuoju inžinieriumi. Nacių okupacijos metu fabrikas buvo sugrąžintas, o M. Velykis vėl jam vadovavo. Tačiau 1944 m. gruodžio 17 d. jis buvo suimtas, kalintas Kauno, vėliau – Vilniaus Rasų lageryje. Fabriko darbuotojai LTSR vidaus reikalų ministrui gen. maj. Josifui Bartašiūnui rašė prašymą, kuriame nurodė, kad M. Velykis labai daug padėjo darbininkams ir jų šeimoms, neskriaudė ir neišnaudojo jų. Minėtą prašymą pasirašė dvidešimt fabriko darbuotojų, tačiau tai neturėjo jokios įtakos. 1946 m. vasario 6 d. M. Velykis Ypatingojo pasitarimo nuteistas 8 metams lagerio ir išvežtas į Mariinsko lagerį (Kemerovo sr.). 1950 m. rugpjūčio mėn. parvežtas į Lietuvą. Tardytas. 1951 m. gruodžio 11 d. Karo tribunolo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Išvežtas į Karlagą (Karagandos sr.). 1954 m., pritaikius amnestiją, paleistas. Tačiau 1955 m. sausio 20 d. grįžo į Vilnių sunkiai sirgdamas, o sausio 24 d. mirė Vilniuje, taip ir nepasiekęs Kauno. Palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse Kaune.

Aktas, patvirtinantis, kad kalinys Nr.1 (Augustinas Voldemaras) 1942 m. gruodžio 16 d. mirė Butyrkų kalėjime. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Taip susiklostė vieno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro, Lietuvos kariuomenės kūrėjo likimas. O M. Velykio įkurta spiritinių gėrimų gamykla „Stumbras“ išgyveno visus sunkmečius ir šiandien sėkmingai vysto savo veiklą. Su gamyklos veiklos istorija galima susipažinti unikaliame „Stumbro“ muziejuje, kur yra įrengtas ir M. Velykio darbo kabinetas su autentiškais to meto baldais.

Pirmasis Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras turbūt yra daugiausiai postų vyriausybėse užėmęs politikas per visą Lietuvos istoriją. Įdomi, išsilavinusi, ambicinga, netgi maištinga asmenybė. Žmogus, pretendavęs tapti politiku „Nr. 1“, vėliau tapo kaliniu „Nr. 1“. Kaip tai nutiko?

Augustinas Voldemaras buvo ne tik pirmasis Ministras Pirmininkas, bet pirmame ministrų kabinete dar vadovavo ir užsienio reikalams bei krašto apsaugai. Jis tvarkė užsienio reikalus sunkiausiu Lietuvos diplomatijai metu, buvo II, III, IV ir V ministrų kabinetų užsienio reikalų ministras. XIV ministrų kabinete – vėl Ministras Pirmininkas ir kartu užsienio reikalų ministras bei krašto apsaugos ministras. Paradoksalu, bet būdamas pirmuoju krašto apsaugos ministru A. Voldemaras manė, kad Lietuvai kariuomenės nereikia, kad Lietuvos – taikios, neutralios valstybės – niekas nepuls. Tačiau realybė labai greitai atskleidė jo klaidą, tad teko krašto apsaugos ministro portfelį perduoti jau minėtam Mykolui Velykiui.

Augustinas Voldemaras buvo labai išsilavinęs, plačių pažiūrų politikas: 1909 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, ten jam suteiktas docento laipsnis, 1914–1915 m. stažavosi Italijoje ir Švedijoje, vėliau sugrįžo į Rusiją ir tapo Permės universiteto ekstraordinariniu profesoriumi. Laisvai kalbėjo daugeliu užsienio kalbų. 1919 m. – Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje vadovas. 1922–1926 m. – Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius. Turėjo ambicijų tapti prezidentu, kurios išryškėjo organizuojant Antano Smetonos valdžios perversmą – už tai 1934 m. nuteistas 12 m. sunkiųjų darbų kalėjimo. Pritaikius amnestiją paleistas ir 1938 m. „išprašytas“ į Prancūziją. 1939 m. jam buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Prižiūrimas policijos gyveno Zarasuose, bet 1940 m. vėl išsiunčiamas į užsienį. Netrukus apsisukęs jis vėl sugrįžo į Lietuvą, bet čia jo jau laukė sovietai.

Gausi Emilijos ir Stasio Šilingų šeima. Misiūnai, apie 1931 m. Iš S. Šilingo draugijos archyvo

Voldemaras suimtas labai anksti – 1940 m. birželio 19 d., kartu su žmona Matilda. Po trijų dienų jie išvežami į Maskvos Liubankos kalėjimą, o 1940 m. liepos mėn. ištremtas į Ordžonikidzę Šiaurės Osetijoje (Rusija). Nuolat sekamas. 1941 m. birželio 26 d. suimtas, kalintas ir tardytas Ordžonikidzės kalėjime. Sovietų saugumą labai domino jo galybė ryšių ir pažinčių aukščiausiuose Lietuvos ir užsienio politikos bei visuomenės sluoksniuose. 1942 m. rugpjūčio 19 d. atvežtas į Butyrkų kalėjimą Maskvoje. Čia konstatuojama, kad yra visiškai išsekęs, jam reikalingas specialus maitinimas. Tačiau tai nebepadeda – 1942 m. gruodžio 16 d. pirmasis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras, būdamas 52 metų, miršta. Mirtį konstatuojančioje Butyrkų kalėjimo pažymoje A. Voldemaras įvardijamas kaip ypatingas kalinys „Nr.1“. Jo žmona Matilda Voldemarienė mirė 1942 m. rugsėjo 25 d. Krasnovodsko kalėjime Turkmėnijos SSR.

Ar buvo dar koks panašus Vyriausybės narys, kurio ryšiai itin domino sovietų saugumą?

Reikėtų išskirti kunigą Vladą Mironą – Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą, XVIII ministrų kabineto Ministrą Pirmininką ir žemės ūkio ministrą ir XIX ministrų kabineto Ministrą Pirmininką. Iki valstybės atkūrimo Vladas Mironas užsiėmė tik dvasine veikla, bet tapęs Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru įsitraukė į aktyvesnę politinę veiklą: buvo III Seimo narys, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas ir Kauno Šv. Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, o galiausiai, kaip minėta, vadovavo dviem ministrų kabinetams.

Petro Klimo susitikimas su dukra Egle ir anūke Dafne (Daphne) po daugelio metų įvyko Vilniuje. 1963 m. lapkričio mėn. Iš R. Gulbino archyvo

Pirmą kartą suimtas 1940 m. rugsėjo 12 d. ir kalintas Alytuje. Po poros savaičių perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir ten kalinamas iki 1941 m. birželio 23 d. Per Birželio sukilimą išlaisvinamas. Nacių okupacijos laikotarpiu dirbo vikaru Daugų (dab. Alytaus r.) Dievo Apvaizdos parapijoje.

Antrą kartą suimamas 1944 m. rugpjūčio 23 d. Intensyviai tardomas, verbuojamas, gauna agentūrinį slapyvardį „Kuodas“ ir 1945 m. vasario 27 d. paleidžiamas.

Gal čia vėl tas neretas atvejis, kai verbuojamieji mėgina apgauti sovietų saugumą, bando išsilaisvinti lyg ir sutikdami bendrauti, bet vėliau neteikia jokių rimtų žinių?

Būtent taip. V. Mironas sutinka su jų reikalavimais, ir jį paleidžia. Saugumiečiai labai daug iš jo tikėjosi – juk tokios pažintys ir ryšiai. Sovietų iniciatyva V. Mironas perkeliamas į Vilnių, paskiriamas Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Saugumas atidžiai jį seka ir laukia informacijos. Tačiau nieko negauna – V. Mironas apklausose nieko nepasako. Saugumiečiai supranta esą apgauti ir 1947 m. sausį suima jį trečią kartą. Dabar jau kalina Lukiškių kalėjime Vilniuje, vėl verčia bendradarbiauti, teikti informaciją, tačiau kunigas nenusileidžia ir, galiausiai, rugpjūčio 23 d. nuteisiamas 7 metams kalėjimo ir išvežamas į Vladimiro kalėjimą. Ten 1953 m. vasario 17 d. ir miršta.

Taip pat susidorota ir su kunigo V. Mirono broliais: dviejų brolių šeimos ištremtos 1941 m. birželį, mirė Sibire, o trečias brolis, suimtas antros sovietų okupacijos metu, labai greitai nuo patirtų sumušimų ir kankinimų mirė lageryje. Likusiems Lietuvoje artimiesiems giminystė su buvusio Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku kunigu Vladu Mironu saugumo tikrai nesuteikė, veikiau buvo tamsi biografijos dėmė.

Iš Jūsų atskleidžiamų šiurpių ministrų kankinimų – tiek psichologinių, tiek fizinių – kartais atrodo, kad geriau būti iškart sušaudytam nei numarintam kalėjime ar lageryje. Dauguma partizanų taip pat pasirinkdavo susinaikinimo kelią, kad nebūtų kankinami ir neatlaikę neišpasakotų paslapčių. Ar tyrimo metu Jums paaiškėjo, kodėl vienus ministrus sušaudė, o kitus įkalino? Gal sušaudytieji sovietams atrodė didesni priešai, o gal turintys mažiau informacijos?

Buvęs XIV, XV ministrų kabineto švietimo ministras Konstantinas Šakenis po dešimties metų, praleistų lageriuose. Zacharovka, Krasnojarsko kraštas, apie 1952 m. Iš Biržų muziejaus „Sėla“

Iš tirtų dokumentų sunku atsakyti vienareikšmiškai. Daryčiau prielaidą, kad skirtingas bausmes galėjo lemti ne tiek suimtųjų asmenybės, biografijos, kiek nustatytos bausmių kvotos, išorinės aplinkybės, kartais net atsitiktinumas. Įtaką turėjo ir tai, kuriuo metu jie pakliuvo į okupantų rankas, nes intensyviausiai kaliniai šaudyti karo metu. Pvz., Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, VI ministrų kabineto švietimo ministras, XX, XXI ministrų kabineto Ministro Pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. prie Bigosovo geležinkelio stoties Polocko r., Baltarusijoje, nes prasidėjus intensyviems karo veiksmams buvo duotas įsakymas varomą suimtųjų koloną sušaudyti vietoje. Toks pats likimas ištiko XV ministrų kabineto krašto apsaugos ministrą Balį Giedraitį, kuris 1941 m. naktį iš birželio 26-osios į 27-ąją sušaudytas Červenėje (Baltarusija). Daugumos suimtųjų tardymai ir apklausos pradėtos vykdyti tik juos atvežus į lagerius ar kalėjimus. Visiems ministrams kaltinimai buvo formuluojami pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį ir atitinkamus šio straipsnio papunkčius: „liaudies priešas“, „tėvynės išdavikas“, „socialiai pavojingas elementas“ ir kt. Visiems jiems grėsė aukščiausia – mirties – bausmė. Tačiau kiekvienas, nuteistas mirties bausme, kuriant tam tikrą sovietinio teisingumo regimybę, lyg ir turėjo teisę rašyti malonės prašymą ir viltis, kad bausmė bus sušvelninta.

Tuo pačiu metu dėl bado, ligų, antisanitarinių sąlygų ir nepakeliamai sunkaus fizinio darbo ne visi sulaukdavo vienokio ar kito nuosprendžio. Pavyzdžiui XVI, XVII, XVIII ministrų kabineto susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskis suimtas 1941 m. birželio 18 d. Jis buvo išvežtas į Tugačo (Bolšaja Rečka) lagerį, Sajano r., Krasnojarsko kr., vėliau – į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. 1942 m. sausio 2 d. pervežtas į Kansko kalėjimą Krasnojarsko kr. 1943 m. balandžio 15 d. mirė kalėjime, taip ir nesulaukęs realios bausmės.

Juozas Papečkys – Krašto apsaugos ministras. 1926 m. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Jau minėtas A. Stulginskis lageriuose kalintas 11 metų be jokios realios bausmės paskyrimo. Po karo jau buvo praėję 7 metai, kai 1952 m. jis rašė raštą klausdamas – tai kokia jam paskirta bausmė, gal jį jau galima paleisti? Tuomet jį nuteisė 25 metams kalėjimo ir pervežė į Vladimiro kalėjimą. 1954 m. ištrėmė į Pezmogo miškų ūkį Kortkeroso r., Komijos ASSR. 1956 m. paleido. Kartu su žmona grįžo į Lietuvą.

I ir II Seimo narys, XVI, XVII ministrų kabineto teisingumo ministras Stasys Šilingas taip pat daug metų laukė bausmės paskyrimo. Suimtas 1941 m. birželio 14 d., kaip ir A. Stulginskis išvežtas į Krasnojarsko lagerius, vėliau pervežtas į Mordoviją, bet tik 1952 m. sulaukė teismo sprendimo, kad nuteistas 25 metams kalėjimo. Tuomet perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

Po J. Stalino mirties, 1954 m. S. Šilingas paleistas. Grįžo į tėvynę, bet gavo nurodymą išvykti iš Lietuvos. Nepaklusus tiesiog ištremtas į Dovbyšą, Žitomiro r. Ukrainoje, kur nuo 1954 iki 1961 m. gyveno psichinę negalią turinčių ligonių prieglaudoje. 1961 m. grįžo į Lietuvą. 1962 m. lapkričio 13 d. mirė. Palaidotas Kelmės miesto kapinėse.

Šilingo žmona Emilija ir dukra Raminta, viena iš devynių jo dukrų, 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtos į Altajaus kraštą, kur abi ir mirė. Vyresnės dukros buvo ištekėjusios, tad jų tremtis nepalietė. Po kurio laiko jos su savo šeimomis pasitraukė iš Lietuvos. 1999 m. iš Sibiro parvežus žmonos ir dukros palaikus, jie kartu su S. Šilingo palaikais perlaidoti Ilguvos kapinėse Šakių r.

Juozas Papečkys Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjime Nr.1. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Toks pats likimas ištiko ir XVI, XVII, XVIII, XIX ministrų kabineto švietimo ministrą Juozą Tonkūną. Suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko lagerius 1941 m., realios 25 metų kalėjimo bausmės sulaukė tik 1952 m.; XIX, XX, XXI ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir jo žmona nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1952 m. atskirose vienutėse be jokios paskirtos bausmės kalinti Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo (Rusija) kalėjimuose. 25 metų kalėjimo bausme nuteisti tik 1952 m. ir įkalinti Vladimiro (Rusija) kalėjime.

Taigi, matome, kad net ir tie ministrai, kuriems dėl laimingo atsitiktinumo pavyko sugrįžti į Tėvynę, jau buvo suluošinti, neretai likę vieni dėl išdraskytų šeimų, todėl greitai mirė, regėdami, kaip okupantai negailestingai niokoja jų kūrinį – Lietuvos valstybę.

Šiuo atžvilgiu išimtis yra paskutinis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kuris praėjęs visus kalėjimus ir lagerius, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (mirė 1991 m. balandžio 30 d.). J. Urbšys ilgai dirbo Lietuvos pasiuntiniu užsienyje – Berlyne, Paryžiuje, Rygoje, po to – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriumi, generaliniu sekretoriumi ir, galiausiai, XIX, XX, XXI ministrų kabinetų užsienio reikalų ministru. Tai buvo ministras, kuriam teko priimti visus Sovietų Sąjungos ultimatumus Lietuvai ir kuris, kaip rašo savo prisiminimuose, iki paskutinės minutės tikėjo, kad nugalės blaivus protas. Deja…

Urbšys su žmona kalėjo net septyniuose kalėjimuose. Kodėl juos reikėjo taip mėtyti?

Melagingas raštas, kuriuo įpareigojama Eleonorai Čarneckienei pranešti, kad jos vyras Voldemaras Čarneckis, kalinamas lageryje, 1944 m. lapkričio 14 d. mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Tokia praktika taikyta ne tik J. Urbšiui, bet daugumai politinių kalinių. Ir ne tik kalėjimuose, bet ir lageriuose. Pagrindinė blaškymo priežastis – siekis, kad kalinys jaustų nuolatinį psichologinį spaudimą, nerimą: kur vėl veža? Kodėl veža? Ar veža vieną, ar kartu ir žmoną? Mes dabar matome, kad J. Urbšys su žmona buvo tuose pačiuose kalėjimuose, bet jie vienas apie kitą beveik nieko nežinojo.

Lagerius dažnai keisdavo ir dėl to, kad ten politiniai kaliniai susigrupuodavo, susidraugaudavo, mokydavosi vieni iš kitų, kartais net rengdavo pabėgimus.

Ministrai lageriuose kalėjo ypač nepalankiu metu, kai kriminaliniai nusikaltėliai buvo kalinami kartu su politiniais, todėl šie po darbų, po tardymų grįžę į barakus dar patirdavo kriminalinių išpuolius. Lagerių vadovybės specialiai kurstydavo, akindavo kriminalinius žeminti, niekinti politinius – jiems tekdavo stebėti, kaip kriminaliniai lošia iš kurio nors jų gyvybės ar kitais žeminančiais būdais lageryje kelia nuolatinį psichologinį terorą.

Represuotų ministrų sąraše matome ir dar vieną Nepriklausomybės akto signatarą – Petrą Klimą. Koks buvo jo Golgotos kelias?

Jo kelias kiek skyrėsi nuo kolegų ministrų, tačiau tikrai nebuvo lengvesnis. Pirmiausia reiktų pažymėti, kad P. Klimas buvo vienas iš jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, gimęs 1891 m. Jaunesnis buvo tik Kazys Bizauskas, gimęs 1893 m. P. Klimas, būdamas 28-erių, jau lydėjo Ministrą Pirmininką A. Voldemarą į Lietuvos tarptautiniam pripažinimui labai svarbią 1919 m. Taikos konferenciją Paryžiuje. Tais pačiais metais paskirtas Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, vėliau – viceministru, o galiausiai – VI ministrų kabineto užsienio reikalų ministru.

Steponas Rusteika – Vidaus reikalų ministras. 1934 m. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Klimas buvo labai kūrybinga, darbšti asmenybė: keliolikos knygų, chrestomatijų ir vadovėlių autorius, leidinių „Aušrinė“, „Lietuvos aidas“ redaktorius, taip pat bendradarbiavo leidiniuose: „Naujoji gadynė“, „Lietuvos ūkininkas“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“ ir kt.

Tačiau savo prigimtimi, gabumais P. Klimas buvo diplomatas, todėl nuo 1923 m. iki pat 1940-ųjų jis atsidavė būtent šiai veiklai: nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, Prancūzijoje, kartu Lietuvai atstovavo Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge. 1940 m. rugpjūtį Prancūzijos ir Portugalijos vyriausybėms įteikė notas dėl SSRS įvykdytos Lietuvos aneksijos.

Klimas gyveno užsienyje, Paryžiuje, ir, atrodė, turėjo išvengti žiauraus savo kolegų likimo. Tačiau jį jaudino ne tik sovietų, bet ir nacių vykdyta antihumaniška politika, ir jis nevengė apie tai ne tik garsiai kalbėti, bet ir rašyti. Dėl šios priežasties 1943 m. rugsėjo 18 d. vokiečių gestapo suimtas Prancūzijoje. Kalintas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Lenkijos, Rytų Prūsijos kalėjimuose. 1944 m. kovo 19 d. atvežtas į Kauno kalėjimą. Po kurio laiko paleistas. Taip jis sugrįžęs į tėvynę pateko į sovietinių okupantų rankas: 1945 m. rugsėjį suimtas, o 1946 m. nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.

Išvežtas į Kopeisko lagerį Čeliabinsko srityje ir kalintas iki 1954 m. Kadangi P. Klimo šeima buvo likusi Prancūzijoje, jis su žmona nebesusitiko – ji mirė ir palaidota Prancūzijoje. Savo dukrą Eglę ir anūkę Dafnę P. Klimas pamatė tik po 20 metų – 1963 m. Vilniuje. P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Jo laidotuvėse Petrašiūnų kapinėse Kaune dalyvavo kitas bendražygis, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, LR Prezidentas Aleksandras Stulginskis, miręs tų pačių metų rugsėjo 22 d.

O kaip klostėsi paskutinio Ministro Pirmininko Antano Merkio likimas?

Steponas Rusteika Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Antanas Merkys – III ministrų kabineto Krašto apsaugos ministerijos valdytojas, IV, V, XIV ministrų kabineto krašto apsaugos ministras, XXI ministrų kabineto Ministras Pirmininkas. Klaipėdos krašto gubernatorius, Kauno miesto burmistras. 1940 m. birželio 15–17 d. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. O jau 1940 m. liepos 9 d. suimtas kartu su žmona ir sūnumi. 1940 m. liepos 17 d. išvežti į Saratovą (Rusija).

1940–1952 m. jie kalinti Saratovo, Kirovo, Ivanovo, Butyrkų ir Vladimiro kalėjimuose (Rusija). 1952 m. balandžio 16 d. Ypatingojo pasitarimo nuteisti 25 metams kalėjimo. 1954 m. kovo mėn. iš kalėjimo paleistas sūnus, 1954 m. rugpjūčio 16 d. ir pats A. Merkys su žmona. Grįžti į Lietuvą jiems buvo uždrausta. Šeima apsigyveno Vladimiro mieste, Rusijoje.

1954 m. rugpjūčio 26 d. dėl sunkios sveikatos būklės A. Merkys perkeltas į Melenkų (Vladimiro sr.) invalidų namus, kur 1955 m. kovo 5 d. ir mirė.

Į Lietuvą negrįžusiųjų ministrų palaikai taip pat negrįžo?

Sušaudytų ministrų palaikai užkasti masinėse kapavietėse, apie kurių išsamius tyrimus šiandien ir, matyt, artimoje ateityje kalbėti neverta.

Jonas Pranas Aleksa – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. Iš anūkės L. Žukauskaitės-Istigečevos archyvo

Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjime nužudytųjų kalinių palaikai buvo sunkvežimiais išvežami už miesto ir užkasami masinėse kapavietėse. 1996 m. Jekaterinburgo visuomeninės organizacijos „Memorialas“ narių pastangomis 12-ajame Maskvos-Jekaterinburgo trakto kilometre, sušaudytųjų užkasimo vietoje, įkurtas Memorialas politinių represijų aukoms atminti. Memorialinio komplekso teritorijoje, kur bendruose kapuose užkasta apie 20 tūkst. politinių represijų aukų, ilsisi ir 1942 m. liepos mėn. – 1943 m. vasario mėn. Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai. Tarp jų – aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariai: Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, III ministrų kabineto Ministras Pirmininkas Pranas Dovydaitis, XV ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Petras Aravičius, XI, XII ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, X ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus, II ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojas, IV, V ministrų kabineto susisiekimo ministras, X, XI ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Voldemaras Čarneckis, XI, XII, XXI ministrų kabineto švietimo ministras Kazimieras Jokantas, XIII ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir XX ministrų kabineto finansų ministras Jonas Sutkus.

Butyrkų kalėjime sušaudyti XVII ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas, XX, XXI ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas, XX, XXI ministrų kabineto teisingumo ministras Antanas Tamošaitis. Jų palaikai užkasti masinėje kapavietėje Butovo-Komunarkos teritorijoje Maskvoje.

Jonas Pranas Aleksa Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Nieko nežinoma apie XXI ministrų kabineto susisiekimo ministro Jono Masiliūno, sušaudyto Archangelsko srityje, apie III ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojo, VII, VIII, IX, X ministrų kabineto finansų, prekybos ir pramonės ministro, XI ministrų kabineto Ministro Pirmininko ir finansų ministro Vytauto Petrulio, sušaudyto Komijos ASSR, apie XV, XVI ministrų kabineto vidaus reikalų ministro Stepono Rusteikos, sušaudyto Minsko kalėjime (Baltarusija), palaikų užkasimo vietas.

Nėra žinių, kur yra užkasti Vladimiro kalėjime mirusių jau minėto Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, XVIII ministrų kabineto Ministro Pirmininko ir žemės ūkio ministro, XIX ministrų kabineto Ministro Pirmininko kunigo V. Mirono ir XII ministrų kabineto užsienio reikalų ministro, Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio palaikai.

Lukiškių kalėjime nacių okupacijos laikotarpiu mirė ar buvo nužudytas I, II ministrų kabineto ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis. Tame pačiame kalėjime 1945 m. rugsėjo 2 d. mirė V ministrų kabineto Krašto apsaugos ministerijos valdytojas Pranas Liatukas. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nėra žinoma.

Kryžius, pastatytas ant tremtyje mirusio Jono Prano Aleksos kapo. Parbigo r., Tomsko sr., 1955 m. Iš V. Aleksos archyvo

1955 m. balandžio 22 d. nuėjęs savo kančių kelią tremtyje Tomsko srityje mirė Jonas Pranas Aleksa – VI, VII, VIII ministrų kabineto žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, XIV, XV, XVI vyriausybių žemės ūkio ministras. Jo palaikai 1990 m. liepos 24 d. parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Palangos miesto kapinėse.

Apie kitų ministrų palaikų užkasimo vietas tikslių duomenų kol kas nėra.

Remiantis surinkta gausia vaizdine medžiaga, planuojama parengti ir išleisti knygą, skirtą represuotiems 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos ministrų kabinetų nariams atminti. Sušaudyti ministrai:

Petras Aravičius (1887 06 29–1942 08 25)

Kazys Bizauskas (1893 02 14–1941 06 26)

Julius Čaplikas (1888 05 20–1941 07 30)

Voldemaras Čarneckis (1893 01 09–1942 11 04)

Pranas Dovydaitis (1886 12 02–1942 11 04)

Antanas Endziulaitis (1895 11 17–1942 12 10)

Balys Giedraitis (1890 01 01–1941 06 27)

Kazimieras Jokantas (1880 10 23–1941 08 25)

Jonas Masiliūnas (1899 05 13–1941 11 23)

Juozas Papečkys (1890 01 01–1942 11 04)

Vytautas Petrulis (1890 02 03–1941 12 03)

Steponas Rusteika (1887 07 05–1941 06 24)

Kazimieras Skučas (1894 03 14–1941 07 30)

Zigmas Pranas Starkus (1892 10 12–1942 08 25)

Jonas Sutkus (1893 04 15–1942 12 10)

Antanas Tamošaitis (1894 08 18–1941 07 30)

Ministrai, mirę kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje:

Jonas Pranas Aleksa (1879 12 25–1955 04 22)

Julius Indrišiūnas (1901 08 06–1945 01 04)

Juozas Jankevičius (1890 11 02–1945 04 22)

Pranas Liatukas (1876 01 29–1945 09 02)

Antanas Merkys (1887 01 20–1955 03 05)

Vladas Mironas (1880 06 22–1953 02 17)

Stasys Putvinskis-Pūtvis (1898 08 03–1942 04 04)

Mečislovas Reinys (1884 02 03–1953 11 08)

Jokūbas Stanišauskis (1892 01 24–1943 04 15)

Benediktas Feliksas Tomaševičius (1879 09 04–1942 01 23)

Jokūbas Vygodskis (1857 06 03–1942)

Augustinas Voldemaras (1883 04 16–1942 12 16)

Aleksandras Žilinskas (1885 09 15–1942 01 21)

Iš lagerių, kalėjimų ir tremčių grįžę ministrai:

Leonas Bistras (1890 10 18–1971 10 18)

Vladas Rafaelis Jurgutis (1885 11 05–1966 01 09)

Petras Klimas (1891 02 23–1969 01 16)

Silvestras Leonas (1894 01 05–1959 11 17)

Juozas Skaisgiris (1901 03 09–1977 01 25)

Aleksandras Stulginskis (1885 02 26–1969 09 22)

Konstantinas Šakenis (1881 11 27–1959 07 07)

Stasys Šilingas (1885 11 23–1962 11 13)

Juozas Tonkūnas (1894 03 30–1968 05 06)

Juozas Urbšys (1896 02 29–1991 04 30)

Mykolas Velykis (1884 11 12–1955 01 24 )

Ministrai, kalinti pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu:

Teodoras Daukantas (1884 09 20–1960 04 10)

Kazys Germanas (1897 10 09–1980 04 18)

Jonas Gudauskis (1890 02 15–1980 04 04)

Ignas Musteikis (1890 07 25–1960 02 05)

Petras Šniukšta (1877 11 24–1952 11 22)

Kalbino Dalius Stancikas

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. I

Publikaciją parėmė 

Comments are closed.