Visada nelengva kalbėti apie Prisikėlimą. Kur kas paprasčiau kalbėti apie kančią, apie Išganytojo gyvenimo tragediją, nes čia galime pasitelkti savo patirtį: mes žinome, kas yra mirtis, liga, skausmas, baimė, žiaurumas, pasiaukojimas, meilė, neapykanta, išdavystė, bailumas. Todėl, kai kalbame apie konkrečius įvykius Jėzaus gyvenime, galime remtis tuo, ką pažįstame. Mes smerkiame Judą, tačiau kartu susimąstome, kad ir kiekviename mūsų yra dalis išdaviko. Mes akivaizdžiai neišduodame Kristaus gal tik dėl to, kad neiškilo realus pavojus. Kalbame gražius žodžius apie Jį, tačiau kartu išduodame Jėzų tuo, kad nekreipiame dėmesio į Jo žodžius, mokymą, nesekame paskui Jį.

O kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą? Tai buvo įvykis, kurio tiesioginiais liudytojais tapo nedidelė grupelė žmonių. Vėlesnėms kartoms Prisikėlimas taip pat yra gyvojo Dievo patirtis, tačiau daugybei žmonių Prisikėlimas lieka trikdantis stebuklas, žinia, taip ir netapusi gyvos patirties įvykiu.

Po Išganytojo nukryžiavimo, mirties ir palaidojimo mokiniai buvo sukrėsti ir palūžę. Jie jautėsi pralaimėję, bijojo išeiti į gatvę. Ir štai pirmą dieną po šabo, tą dieną, kurią švenčiame kaip sekmadienį, Kristus vėl buvo tarp jų. Jis buvo gyvas ir kartu kažkiek pasikeitęs. Jis atėjo, kaip pabrėžia evangelistai, durims esant užrakintoms – vadinasi, tai, kas sustabdo fizinius kūnus, Jam nebuvo kliūtis. Jis užėjo vidun ir atsistojo priešais mokinius gyvas. Jis nebuvo dvasia ar vaiduoklis. Jėzus norėjo tai pabrėžti, todėl paprašė duoti maisto, kurį jie valgė. Jam to reikėjo, kad parodytų, jog Jo kūniškumas nėra apsimestinis, bet tikras. Jis valgė su jais, tai reiškia – visiškai dalyvavo tikrovėje.

Jei norime suprasti, koks tai kūniškumas, prisiminkime, ką Grigalius Nysietis sakė apie Adomą ir Ievą, kol šie buvo Rojuje, dar iki nuopuolio. Jis teigė, kad Rojuje žmonių kūniškumas buvo skaidrus, neslegiantis ir tvarus. Kai žmonės nusidėjo, Kūrėjas buvo priverstas jiems duoti drabužius, nes žmogiškas kūnas, kuris pradžioje buvo harmonijoje su visa kūrinija, tarsi susvetimėjo, pradėjo gąsdinti. Tas kūniškumas, kurį mes pažįstame, mūsų tapatybės dalis, yra tai, ką paveldėjome iš nupuolusių savo protėvių.

Tačiau laikų pradžioje kūniškumas buvo kitoks, ir būtent šis kūniškumas buvo apreikštas mokiniams, kai jiems pasirodė prisikėlęs Kristus. Jis – tikras žmogus ir, kaip bet kuris kitas, apribotas kūno. Ant kryžiaus Jis pakėlė visą žmogiškumą, išskyrus nuodėmę. Tačiau po nukryžiavimo ir Prisikėlimo Kristus apsireiškė visoje žmogiškumo šlovėje: su gyvu ir tuo pat metu negendančiu kūnu, neturinčio nuopuolio naštos. Mokiniai įsitikino, pirma, kad Kristus iš tiesų prisikėlė, antra – kad Jis nėra dvasia, o prisikėlė kūno ir sielos vienybės pilnatvėje.

Vieno mokinio nebuvo per pirmąjį susitikimą – Tomo, kuris nesugebėjo patikėti vien bičiulių pasakojimu.

Įsivaizduokime, kaip viskas buvo. Tomas iš kažkur sugrįžo ir rado džiūgaujančius bičiulius, kurie sakė: „Mes matėme Kristų. Jis prisikėlė.“ Ko gero, Tomas nustebo labiausiai dėl to, kad jo bičiuliai, net ir po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi, tarsi nepasikeitė. Jie buvo tie patys žmonės, kuriuos ryte buvo palikęs namuose. Todėl Prisikėlimo žinia nepasiekė Tomo. Ne, jis nebuvo mažatikis, nebuvo nenuorama. Prisiminkime, ką apie jį rašo evangelistai. Evangelijoje pagal Joną yra pasakojimas, kai Jėzus paliko Jeruzalę, baimindamasis jam rezgiamos klastos, ir išgirdo, kad mirė Lozorius. Jis ragino mokinius grįžti atgal į Jeruzalę. Šie nustebę ir sunerimę aiškino, kad tai labai pavojinga. Ir tik vienas mokinys drąsiai tvirtino: „Eikime paskui Mokytoją ir, jei reiks, mirkime su juo.“ Tai Tomo žodžiai. Tad netiesa, kad jis buvo prastesnis mokinys, kad jam trūko ištikimybės Jėzui. Jis, paprasčiausiai, žiūrėdamas į kitus mokinius, matė tik džiugesį, bet nematė, kad jie būtų iš esmės pasikeitę.

Po savaitės, ir vėl durims esant užrakintoms, Jėzus sugrįžo į kambarį, kuriame šįsyk buvo ir Tomas. Šis jau buvo pasakęs, kad nepatikės Jėzaus prisikėlimu, jei pats negalės paliesti Mokytojo žaizdų. Kristus ištiesė į Tomą žaizdotas rankas, parodė jam perdurtą šoną: „Paliesk“ – paliepė Jis. Tomas tą akimirką buvo užvaldytas stebuklo, jis matė prisikėlusį Jėzų, matė žaizdas, kurios buvo pats didžiausias įrodymas. Jis nusilenkė Jėzui (panašu, kad nedrįso prisiliesti prie žaizdų) ir tarė: „Mano Viešpats…“

Dar vienas galingas Jėzaus susitikimas – su Sauliumi, apie kurį žinome tai, kad jis buvo judėjas, visa širdimi atsidavęs savo religijai. Jis persekiojo krikščionis ir laikė tai šventa savo pareiga. Saulius gavo leidimą iš sinedriono keliauti į Damaską, kad čia galėtų kovoti su Jėzaus mokiniais. Jis juos laikė melagiais, apsimetėliais, gandų skleidėjais.

Kelyje į Damaską Saulius pasikeitė. Jis išvydo gyvąjį Jėzų dieviškame spindesyje, puolė ant kelių prieš Jį ir nuo švytėjimo apako. Pamenate, kai Mozė prašė Viešpaties, kad šis leistų Jį pamatyti, o Viešpats atsakė: „žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas“. Per Įsikūnijimą Dievas tapo prieinamas. Jis net gavo žmogišką vardą, Jį galima buvo matyti. Prisikėlęs Jėzus taip pat galėjo būti pasiekiamas. Jis tapo regimu Viešpaties slėpiniu.

Pasak Grigaliaus Nysiečio, Dievas yra tamsa. Ne todėl, kad Jame būtų kokia nors tamsybė, bet todėl, kad Jo šviesa radikaliai kitokia, ji mus apakina, ir mes nieko daugiau nebematome. Taip apako Paulius. Jis turėjo tiesioginę prisikėlusio Viešpaties patirtį. Paulius žinojo, kad jam visa tai ne pasirodė, kad tai ne haliucinacija, susitikimas buvo iki skausmo tikras. Todėl Paulius gali sakyti: „Jei Kristus neprisikėlė, mes esame patys nelaimingiausi žmonės.“ Jei mes išpažįstame Dievą, kuris tėra nukryžiuotas, bet ne prisikėlęs, tai esame melagiai ir apgavikai, gyvename iliuzija.

Per visą Bažnyčios istoriją tūkstančiai žmonių sutiko prisikėlusį Kristų. Nuo pirmųjų Bažnyčios amžių skaitome pasakojimus apie tai, kaip Jėzus apsireiškė tikintiesiems ir juos mokė. Todėl per visus amžius gyvi liudytojai perduoda vieni kitiems savojo susitikimo su Kristumi patirtį.

Mes galime pasitikėti tuo, ką šie liudytojai skelbia. Tačiau kodėl mums taip sunku patikėti? Prisiminkime, kaip Tomas negalėjo patikėti, nes matė tik džiaugsmą, bet nematė pokyčio. Tokia yra ir mūsų situacija. Mes tikime Kristaus Prisikėlimu, kai kurie iš mūsų netgi sutiko prisikėlusį Kristų, tačiau ar žmonės, žiūrintys į mus, galėtų sakyti: jiems gyvenime taip pasisekė – jie asmeniškai sutiko prisikėlusį Jėzų, ir tas susitikimas juos taip perkeitė, kad dabar jie atrodo lyg būtų kitokios rūšies žmonės, jie yra ne tokie kaip kiti, anot C. S. Lewiso, yra tarsi atgiję, prisipildę naujos gyvybės. C. S. Lewisas tvirtino, kad skirtumas tarp tikinčio ir netikinčio žmogaus yra toks pats, kaip ir skirtumas tarp sustingusios ir atgijusios statulos.

O kokie esame mes? Galbūt tik perpasakojame kitų žodžius apie Prisikėlimą? Ar iš tiesų džiūgaujame visa širdimi, kad dėl kitų žmonių liudijimo galime tvirtai pasakyti, jog Kristus prisikėlė, ir ši žinia mus iš esmės pakeitė?

Kartais, kai meldžiamės, mums pavyksta prisiliesti prie Viešpaties rūbo kraštelio, ir tada mus aplanko didžiulis tikrumas. Būna akimirkų, kai pajuntame, kad Gyvasis Dievas stovi prieš mus. Šį buvimą Dievo akivaizdoje pajusti gali padėti sakramentai, susitikimas su kitu žmogumi. Kai šitai įvyksta, mes neturime abejonių, kad tai buvo sukelta ne mūsų emocijų, bet Dievo jėgos.

Ką dar mums byloja Prisikėlimas? Apie Dievą, apie tai, kaip mes esame mylimi. Prisiminkime, kaip Evangelijoje sakoma, kad nėra didesnės meilės nei gyvybę už mylimą žmogų atiduoti. Apaštalas Paulius sako, jog mažai kas iš mūsų turėtų drąsos numirti už mylimą draugą, tačiau Kristus pasiaukojo už mus, kai buvome jam priešai. Kristaus prisikėlimas – tai meilės pergalė. Meilė, kuri priima mirtį, tampa nemirtinga. Senajame Testamente sakoma, kad meilė stipri kaip mirtis. Ji yra vienintelė jėga, galinti susikauti su mirtimi ir nebūti nugalėta.

Mes skaitome, kad Jėzus nužengė į pragarus. Tai atkartojimas to, kaip jis savo siela nužengė į pragarus, priimdamas žmogišką būtį. Jis nužengė ir įveikė. Tai meilės triumfas. Jėzus iš tiesų mirė. Tai svarbu – Jo kančia ir mirtis nebuvo apsimestiniai dalykai. Tai buvo rimta. Jokios vaidybos. Jis priėmė mirtį su visais padariniais ir pats neturėjo galios savęs prikelti. Jis atidavė save mirčiai dėl mūsų išganymo. Jis buvo prikeltas Dievo Tėvo.

Mes vis kalbame apie tikėjimą Dievu, bet Evangelija persmelkta tikėjimo žmogumi. Labai svarbu tai prisiminti, nes, jei netikime žmogumi, tai negalime nieko tvaraus sukurti žemėje. Jei žmogus mums – niekinga būtybė, tik puolęs tvarinys, tai žmogaus Miestas visuomet liks tik atliekomis ir neturės jokio santykio su Dievo Miestu. Žmogus, net ir po nuopuolio, yra toks gilus, taip potencialiai šventas, kad pats gali tapti susitikimo su Dievu vieta. Kiekvienas iš mūsų geba savyje sutalpinti Dievą. Ne kaip indas skystį, bet kaip vanduo, virstantis vynu.

Tai labai svarbu prisiminti šiandien. Žmogiškumas yra vienintelė susitikimo vieta tarp tikinčio ir netikinčio, o taip pat ir tarp skirtingų žmonių. Mūsų supratimas apie žmogiškumą gali būti labai skirtingas: ateistas mato žmoguje tik dar vieną gyvūną. Mums, tikintiesiems, žmogus – tai kelias į Jėzų, kuris įsikūnijo. Jonas Auksaburnis rašė: jei nori suprasti, kas iš tiesų yra žmogus, pakelk akis aukštyn ir išvysi žmogų Švenčiausioje Trejybėje, sėdintį Dievui Tėvui iš dešinės.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *