Skausminga lyderystė

2018 m. liepos pradžioje pranešta, kad Romos vyskupijoje pradėta buvusio Jėzaus draugijos Generalinio vyresniojo Pedro Arrupės (1907–1991) beatifikacijos byla. Dar vienas Viešpaties pokštas, kad šventumo įrodymais rūpinsis Roma, kurioje jėzuitas Pedro Arrupė labai ilgą laiką buvo vertinamas nevienareikšmiškai ar net kritiškai. Niekam nekilo abejonių dėl jo gilaus tikėjimo, ištikimybės Bažnyčiai ir didžiulio pasiaukojimo. Tačiau Arrupei teko perimti vadovavimą Jėzaus draugijai ypač sudėtingu laikotarpiu: po Vatikano II Susirinkimo, kai atsinaujinimo entuziazmas vos nepalaidojo paties atsinaujinimo tikslo, daugumoje vienuolijų kilo įtampa.

Arrupės vadovavimo laikais Jėzaus draugijoje būta daug prieštaringai vertintų iniciatyvų ir kraštutinumų, ir atrodė, kad jėzuitai tampa vis didesniu galvos skausmu Šventajam Sostui. Netrukus po išrinkimo popiežiumi, Jonas Paulius II labai griežtai barė Jėzaus Draugijos vadovybę, taip pat ir Arrupę, kad jėzuitai esą ne tiek padeda popiežiams, kiek kelia jiems problemas. Romos kurijoje jis buvo laikomas naiviu, neryžtingu, linkusiu į socializmą, simpatizuojančiu išsilaisvinimo teologijai, į kurią Šventasis Sostas žvelgė labai įtariai.

Kai 1983 m. Arrupės sveikata pradėjo sparčiai prastėti, jis priėmė iki tol Jėzuitų draugijos istorijoje negirdėtą sprendimą – nelaukdamas eilinių rinkimų, ilgametis Generalinis vyresnysis nusprendė atsistatydinti. Laikinuoju Draugijos vadovu jis paskyrė ištikimą bendražygį Vincentą O’Keefą. Tačiau nepasitenkinimo jėzuitų veikla taurė Šventajame Soste buvo perpildyta, ir popiežius Jonas Paulius II nusprendė tiesiogiai įsikišti į Jėzaus draugijos veiklą. Jis atmetė Pedro pasiūlytą jėzuitų vyresniojo kandidatūrą ir praktiškai įvedė „tiesioginį valdymą“, po kurio pats paskyrė naują vadovybę.

Tik Arrupės palikti dienoraščiai atskleidžia, kiek skausmo jis patyrė dėl šio susidūrimo su popiežiumi. Tai buvo tikro dvasinio neturto laikotarpis, evangelinio priesako save priimti kaip mažavertį tarną, išgyvenimas. Tuo metu tarp jėzuitų būta stiprios maištingos nuotaikos, kalbėta apie viešą pasipriešinimą Šventojo Sosto pozicijai, tačiau Arrupė, daug kam netikėtai, sukaupė visas jėgas ir važiavo asmeniškiems pokalbiams su jėzuitais įvairiose pasaulio vietose. Jis ragino Draugijos narius nuolankiai priimti popiežiaus sprendimą, pasitikėti Apvaizda ir nepamiršti, kad kiekvienas jėzuitas duoda ypatingo paklusnumo ir tarnystės popiežiui priesaiką. Paradoksalu, bet tikroji P. Arrupės lyderystė išryškėjo būtent tada, kai jis formaliai jos neteko.

Žemiškoji Arrupės kelionė baigėsi vienoje iš Romos ligoninių 1991 m. Likus kelioms dienoms iki mirties, jį aplankė popiežius Jonas Paulius II, ir abu tikėjimo vyrai, prieš tai ne kartą ginčijęsi ir palaikę skirtingas pozicijas, ilgai kalbėjosi. Tai senajam jėzuitui buvo didžiausias palaiminimas.

Arrupė mirė griūnant komunistiniam blokui, pasaulio žemėlapyje vykstant radikalioms permainoms. Jo įspūdinga biografija gali būti vadinama simboliniu tragiško XX a. atspindžiu.

Stebuklas Lurde ir pašaukimas

Pedro Arrupė gimė 1907 m. Bilbao, baskų krašte, priklausančiame Ispanijai, tikinčioje šeimoje. Baigęs vidurinę mokyklą gabus jaunuolis pasirinko prestižines medicinos studijas ir pradžioje mokėsi Valjadolide, o paskui Madride.

Svarbiausiu gyvenimo lūžiu tapo kelionė į Lurdą, kai Pedro buvo devyniolika. Čia jis matė, kaip stebuklingai pagijo poliomielitu sergantis berniukas. Jau turėdamas nemažai medicinos žinių Arrupė suprato, kad tai, ką jis regėjo Lurde, negali būti paaiškinta moksliškai. Kaip vėliau rašė prisiminimuose, tądien Lurde jis aiškiai pajuto Jėzaus Kristaus artumą ir Jo visagalybę.

Grįžęs į Ispaniją jaunuolis dar kurį laiką bandė tęsti studijas, bet visa tai, kas seniau žavėjo, dabar jam atrodė banalu ir tuščia. Jis apsisprendė siekti kunigystės ir prisijungti prie Jėzaus draugijos. Toks jaunuolio apsisprendimas šokiravo dėstytojus, kurie buvo įsitikinę, kad jam pasimaišė protas, kad jis aukoja perspektyvią mediko karjerą, kuriai tikrai yra gabus, nežinia dėl ko.

Tuo metu Europos žemyne vyko skaudūs procesai ir jautėsi didžiulis susipriešinimas. Nuošalyje neliko ir Ispanija, kurioje po Respublikos paskelbimo pradėta arši kova su Katalikų Bažnyčia. Pastaroji buvo traktuojama kaip viena svarbiausių monarchijos atramų. 1932 m. Jėzaus draugija Ispanijoje buvo uždrausta, o visi jos nariai išvaryti iš šalies. Teologines studijas Arrupė buvo priverstas tęsti Belgijoje, Olandijoje ir JAV. Būtent pastarojoje šalyje jis gavo kunigo šventimus, tačiau netrukus, jėzuitų vadovybės sprendimu, buvo išsiųstas į misiją Japonijoje ir ten darbavosi vienoje parapijoje.

Išbandymai Japonijoje

Jaunasis kunigas stengėsi kuo giliau perprasti japonų kultūrą bei gyvenimo būdą. Jis mokėsi japonų kalbos, taip pat kaligrafijos, arbatos gėrimo meno. Nors tik Vatikano II Susirinkime buvo pabrėžta tikėjimo inkultūracijos svarba, jaunasis P. Arrupė tai praktikavo nuo pat pirmųjų pastoracinės veiklos Japonijoje dienų.

Netrukus po atvykimo į Japoniją Arrupė davė amžinuosius įžadus. Šį džiaugsmą greitai aptemdė nauji išbandymai. 1941 m. gruodžio 7 d., kai Japonija subombardavo Perl Harborą, pradėta Vakarų agentų medžioklė ir šalies viduje. Viena pirmųjų jos aukų tapo kunigas P. Arrupė. Jis buvo suimtas ir įkalintas vienutėje.

Savo prisiminimuose Arrupė pabrėžė, kad kalėjime sunkiausia buvo nežinia. Jis nuolatos galvojo, jog ateis japonų kariai ir įvykdys jam mirties bausmę. Kita vertus, per kalėjime praleistas 33 dienas Pedro turėjo galimybę „susidraugauti“ su radikalaus neturto, visiško pasitikėjimo Dievu ir buvimo tyloje patirtimis. Pasak jo, tai buvo itin svarbus dvasinės mokyklos laikotarpis.

Paleistas iš kalėjimo Arrupė buvo paskirtas Japonijos jėzuitų ugdytoju ir įsikūrė vienuolyne netoliese Hirosimos miesto. 1945 m. rugpjūčio 6 d. jis išgirdo sirenas, o netrukus išvydo, kaip visa Hirosima virsta ugnies ežeru. Tai buvo pragaras žemėje, kažkas, kas viršijo žmogaus supratimą. Vienuolyno nepalietė sprogimo bangos, ir P. Arrupė tuoj suorganizavo jėzuitų pagalbos komandą. Vienuolynas virto ligonine, į kurią jėzuitai gabeno sužeistus Hirosimos gyventojus. Vienuoliai dirbo pasiaukojamai, negailėdami savęs, ir per tas dienas pelnė ypatingą likusių gyvų vietos gyventojų pagarbą.

1959 m. Arrupė buvo išrinktas Jėzaus draugijos Japonijoje vyresniuoju ir atrodė, kad šis baskas visam laikui įsišaknijo Tekančios saulės šalyje. Tačiau dar po šešerių metų, kai Vatikano II Susirinkimas sukėlė didžiules bangas Bažnyčioje, jėzuitai nusprendė, kad visai Draugijai turi vadovauti žmogus, turintis platų akiratį ir didžiulį autoritetą. Taip Arrupė buvo priverstas persikraustyti į Romą ir imtis naujos sudėtingos lyderystės.

Atpažinti vargstančiame žmoguje Kristų

Naujasis Generalinis vyresnysis niekada neturėjo polinkio į autoritarizmą. Jis siekė, kad Draugijoje vyrautų brolystės, tarpusavio pasitikėjimo ir laisvės dvasia. Neretai aplinkiniams Arrupė atrodė pernelyg „minkštas“. Visą savo dėmesį jis sutelkė į du svarbiausius dalykus. Pirma, jis ragino jėzuitus pasidalinti su visais Šv. Ignaco dvasinių pratybų turtais ir nuosekliau taikyti jų principus tiek jėzuitiškose švietimo įstaigose, tiek ugdant suaugusius katalikus. Kitas jo priesakas buvo raginimas dar uoliau darbuotis padedant vargšams ir visuomenės atstumtiesiems.

Būtent dėl pastarojo raginimo kritikai neretai pri­kiš­davo tai, kad Arrupė pernelyg žavisi išlaisvinimo teologija, pernelyg akcentuoja materialinį skurdą. Tačiau Pedro labai tvirtai laikėsi savo pozicijos. Jis teigė, kad jėzuitai tik tada galės vadintis tikrais Kristaus sekėjais, kai taps žmonėmis kitiems, kai kiekviename vargstančiame sugebės įžvelgti Kristų, kuris kreipiasi į mus, kai bus pasiryžę už kiekvieną Dievo vaiką patys kilti ant kryžiaus.

1980 m. Arrupės iniciatyva Jėzaus draugija įkūrė Pabėgėlių tarnybą. Arrupė akcentavo, kad Abraomas, vykdydamas Dievo valią, išsikraustė iš savo krašto ir nebūtų galėjęs išgyventi be sutiktų žmonių pagalbos. Be to, Juozapas ir Marija buvo pabėgėliai, kuriuos priglaudė vargšai piemenys. Todėl ir mes, pasak Arrupės, turime kiekviename pabėgėlyje įžiūrėti kenčiantį Jėzų ir pagelbėti tiek, kiek sugebame.

Kodėl Pedro priesakas didžiausią dėmesį skirti skurstantiems ir visuomenės atstumtiems Bažnyčioje buvo nevienareikšmiškai sutiktas? Tuo metu Lotynų Amerikoje sparčiai stiprėjo išlaisvinimo teologija, kuri nemaža dalimi rėmėsi marksistine socialinės tikrovės analize. Šios teologijos atstovai teigė, kad artimo meilė turi būti įgyvendinama labai konkrečiai – kovojant su ta visuomenės tvarka, kuri nuskurdina daugybę žmonių. Artimo meilė turi būti įgyvendinama konkrečiomis politinėmis priemonėmis. Kritikų tvirtinimu, Bažnyčios mokymo politizacija pernelyg sureikšmina medžiaginius dalykus ir veda prie išganymo sampratos suprimityvinimo.

Atsakydamas kritikams, Arrupė ne kartą pabrėžė, kad pripažįsta, jog tas išlaisvinimas, kurį dovanoja sekimas paskui Kristų, yra kur kas daugiau nei socialinių, ekonominių sąlygų reforma. Tačiau, šio jėzuito įsitikinimu, pagalba vargstantiems ir teisingumo siekis yra būtina platesnio išlaisvinimo dalis.

Arrupė yra įvardijęs tris pagrindinius teisingumo, kuris privalo būti įgyvendintas, principus. Pirmiausia, būtinas griežtas ir nuoseklus nusistatymas gerbti kiekvieno žmogaus unikalumą ir orumą ir niekada nesielgti su kitu, kaip su priemone. Antra, svarbu įsisąmoninti, kad socialinės privilegijos yra vienas iš žmonių siekio pavergti kitus būdų. Todėl krikščionis niekada neturi siekti jokių privilegijų sau, negali susitaikyti su neteisinga socialine tvarka, net jei ji jam pačiam, materialiniu požiūriu, yra naudinga. Trečia, nevalia išlikti pasyviais, kai kalbama apie žmones išnaudojančias socialines struktūras. Kiekvieno krikščionio pareiga – kovoti už teisingesnę visuomenę ir stengtis pertvarkyti deformuotus santykius palaikančias socialines institucijas.

„Kova už teisingumą, už sąžiningą žemiškųjų gėrybių pasiskirstymą, už žmogaus orumą gerbiančius santykius yra neatsiejama nuo sekimo Kristumi. Turime pripažinti, kad kova už teisingumą niekada negali būti laimėta žmogiškomis priemonėmis ir ji tęsis iki laikų pabaigos. Tačiau tai nereiškia, kad tokia kova yra beprasmė. Viešpatį džiugina ir daliniai mūsų pasiekimai. Jie yra pirmieji vaisiai to išlaisvinimo, kuris ateina per Jėzų Kristų. Jie yra ateinančios Dievo Karalystės ženklai. Be abejo, daliniai pasiekimai neatsiejami nuo dalinių ir labai skausmingų nesėkmių. Nepamirškime, kad nuodėmės pažeistas pasaulis visada bando išstumti Dievo vaikus. Tačiau šio pasaulio pergalės tėra tariamos, nes, kaip apreiškė Jėzus, palaiminti tie, kurie persekiojami dėl teisybės.“

Tai žodžiai iš Pedro Arrupės kreipimosi į Jėzaus draugijos novicijus, pasakyti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Ispanijoje. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais jam teko susidurti, Pedro išlaikė viltingą žvilgsnį į ateitį. Arrupė teigė, kad savitą jo optimizmą palaiko ne kokie racionalūs apskaičiavimai ar pasikliovimas progresu. Paprasčiausiai jis buvo tikras, kad Kūrėjas puikiai žino, kas vyksta pasaulyje, Jam tai rūpi ir Jis siekia gero kiekvienam žmogui.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *