1909 m. balandžio 15 d. Permislavos vienkiemyje, Šėtos parapijoje gimė Adelė Dirsytė. Ji buvo šeštas vaikas šeimoje. Lankė Aukštųjų Kaplių mokyklą, vėliau – Šėtos progimnaziją. 1925 m. Adelė įstojo į Kėdainių gimnaziją, kur įsijungė į ateitininkų veiklą. Pabaigusi gimnaziją pradėjo teologines ir filosofines studijas Kaune. Bendramokslių tvirtinimu, Adelė buvo labai gabi, puikiai įsisavindavo ne tik filosofinius, teologinius dalykus, bet ir užsienio kalbas. Deja, miršta jos tėtis ir Dirsių šeima patenka į sudėtingą ekonominę padėtį. Adelė priversta grįžti namo, nebegali lankyti paskaitų, tačiau vis tiek stengėsi neatsilikti nuo bendramokslių, mokėsi neakivaizdžiai. Tai galiausiai davė vaisių – 1940 m. ji gavo Vytauto Didžiojo universiteto diplomą.
Diplomas atveria galimybę dirbti mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje ir Adelė tuo pasinaudoja. Čia aktyviai įsijungia į ateitininkų veiklą. Tiesa, okupacijos metais daug ką teko daryti pogrindžio sąlygomis. Taip pat tenka pereiti iš vienos mokyklos į kitą, nuolat jaučiant okupacinių valdžių spaudimą. Sugrįžus sovietų okupantams Adelė dirbo Salomėjos Nėries mokykloje, kur dėstė vokiečių kalbą. Tuo pat metu ji užmezga ryšius su pogrindžio kovotojais, neapleidžia okupantams didžiulį nerimą keliančios ateitininkų veiklos. Buvo akivaizdu, kad Adelė labai rizikuoja, tačiau ji nemokėjo kolaboruoti ir daryti kompromisų su sąžine bei tiesa. Todėl nestebina, kad jau 1946 m. Adelė suimama. Formalus kaltinimas – ryšiai su ateitininkais, kurie okupantų prilyginami fašistų tarnams. Mergina pripažįsta, kad priklauso šiai organizacijai ir tvirtina, kad nemato tame nieko nusikalstamo. Adelė nuteisiama dešimties metų tremčiai. Mergina, kaip didi „nusikaltėlė“, išsiunčiama į Kolymą.
Tremtis
Itin atšiaurios ir sudėtingos sąlygos padeda atsiskleisti Adelės tvirtybei ir nepalaužiamai artimo meilei. Ji guodžia ir stiprina visus, kurie ją supa. Aplinkiniams net sunku patikėti, iš kur trapi mergina turi tiek stiprybės ir atjautos.
Tai, kad mergina iš Lietuvos yra tapusi dvasios stiprybės šaltiniu ir tikru traukos centru pastebėjo ir prižiūrėtojai bei KGB atstovai. Adelei tai reiškė dažnus tardymus, kankinimus, karcerį ir reguliarų perkėlinėjimą į kitus lagerius, duodant jai vis sunkesnių darbų. Ji patenka į būrį, kuriam tenka kirsti amžino įšalo surakintą gruntą naujų pastatų pamatams. Fiziškai tai visiškai sekina, tačiau ir čia Adelė, liudininkų tvirtinimu, sugeba būti tikru šviesos spinduliu tamsoje. Ji drąsina kitus, niekada nesiskundžia, organizuoja religinį gyvenimą, labai daug meldžiasi ir tvirtina, kad Dievo Motina jai padeda išlaikyti tvirtybę ir laisvą dvasią bet kurioje situacijoje.
1953 m. Adelė, būdama lageryje, parengia maldų rinkinį „Marija, gelbėk mus“. Kukli maldaknygė tapo tvirta atrama daugeliui nuteistųjų. Pati Adelė nesitikėjo, kad po kelių metų šią maldaknygę Amerikos lietuviai išspausdins dideliu tiražu, kad ji bus verčiama į užsienio kalbas ir paplis po visą pasaulį. Beje, ilgą laiką nebuvo žinoma, kas yra tikroji maldaknygės autorė, tik tai, kad ji parengta Sibire. Tačiau tik jai pasirodžius net septynių valstybių kardinolai ją karštai rekomendavo savo tikintiesiems kaip nuoširdaus dialogo su Dievu pavyzdį.
Aplinkinius stebino, žavėjo ir įkvėpė ir tai, kad Adelė niekada nepasidavė pykčiui ar neapykantai. Ji pati meldėsi net už tuos, kurie ją kankino, tyčiojosi, ir ragino tai daryti kitus. Adelė buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik meilė gali nugalėti neapykantą. Ji kartojo, kad nieko baisaus netekti gyvybės, tačiau didžiausia tragedija išsižadėti gausiai dovanojamo Gailestingumo ir pasinerti į pyktį bei neviltį.
Deja, Adelei nebuvo lemta dar kartą pamatyti taip mylėtos Lietuvos. Aštuntaisiais tremties metais per eilinį tardymą budelių žiaurumas tiesiog pratrūko. Merginą mušė, plėšė plaukus, kol ji neteko sąmonės. Pasityčiodami budeliai ją paguldo į lagerio psichinių ligų skyrių, kur ji miršta kaip tikra kankinė. Jos kūnu paprasčiausiai atsikratoma ir, deja, iki šiol nežinoma, kur tiksliai ilsisi jos kaulai. Kažkur Sibiro sniegynuose.
Beatifikacijos procesas
2000 m. rugsėjo 24 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje Šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Pasak arkivyskupo, ši mergina paliudija, kas yra tikrasis Kristaus sekimas ir kankinystė,
Adelė Dirsytė iš kitų Lietuvoje gimusių kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius išsiskiria ir tuo, kad buvo pasaulietė. Ji buvo puiki pedagogė, psichologė, sielovadininkė iš prigimties. Svarbiausia, ji padėjo kitiems, patekusiems į ypač sudėtingas sąlygas, patikėti, kad ne didžiulė fizinė jėga ar aplinkybės sąlygoja tikrąją žmogaus stiprybę ir didybę. Kaip Adelė pati sakė kartu kalėjusioms merginoms, tik lageryje, didžiausiose kančiose ji išties pažino, kas yra tikroji laisvė ir suprato, kad jos iš žmogaus niekas negali atimti.
Gaila, kad A. Dirsytė išlieka „pamiršta herojė“ Lietuvos mokyklose. Norisi tikėti, kad bent jau šimtmečio minėjimas kiek atitaisys šią istorinę skriaudą ir atkreipsime dėmesį ne tik į žymiausius XX amžiaus Lietuvos politikus, rašytojus, bet ir į žmones, kurie savo gyvenimu liudijo laisvę ir tikėjimą, įkvėpė kitus.
