Amerikiečių žurnalistė, mokslų daktarė Michaeleen Doucleff apžvelgia Arkties etninių gyventojų inuitų tėvystės aspektus, ypač kreipdama dėmesį į pykčio valdymą. Šio teksto akstinu tapo praeito amžiaus pabaigoje amerikietės Jean Briggs (1929–2016) išleistos knygos bei inuitų gyvenimo ir jų vaikų auklėjimo ypatumų tyrinėjimai.

Daugiau nei prieš 40 metų inuitai priėmė antropologę Jean Briggs į savo gyvenimą, kad ji galėtų išsiaiškinti, kaip jie auklėja vaikus. 1974 m., Baffino sala.

Būdama trisdešimt ketverių, amerikiečių antropologė, lingvistė ir etnografė profesorė Jean Briggs nukeliavo už Arkties poliaračio ir 17 mėnesių gyveno tundroje. Ten nebuvo nei kelių, nei šildymo sistemos, nei maisto parduotuvių. Žiemą temperatūra nukrisdavo žemiau 40 laipsnių šalčio. Vėliau savo knygoje „Kapluno duktė: gyvenimas su eskimais“ (Kapluna Daughter: Living with Eskimos, 1970; kapluna eskimų kultūroje – baltaodis amerikietis, nevietinis, atvykėlis) ji rašė, kad įkalbėjo vieną inuitų šeimą ją „įsivaikinti“ ir „padėti jai išgyventi“. Anuomet daugelis inuitų šeimų vis dar gyveno taip, kaip tūkstančius metų buvo gyvenę jų protėviai: žiemomis statėsi iglu, o vasaromis – palapines.

Inuitė Myna Ishulutak, kino režisierė ir kalbų mokytoja, vaikystę praleidusi tokioje bendruomenėje, patvirtina, kad viskas išties buvo taip – anot jos, valgoma būdavo tik tai, ką pavykdavo sugauti ar sumedžioti – pavyzdžiui, žuvis, ruoniai ir elniai.

Netrukus J. Briggs suvokė, kad inuitų šeimose vyksta kažkas įstabaus: tėvai turėjo neįprastų gebėjimų kontroliuoti savo pačių pyktį ir išmokyti to savo vaikus. „Jie niekad su manimi nesielgė piktai, nors tikrai daug ant manęs pyko“, – yra minėjusi J. Briggs. Ji pastebėjo, kad parodyti nors kruopelytę pykčio, nusivylimo ar susierzinimo buvo laikoma silpnumu ar vaikiškumu. Pavyzdžiui, kartą kažkas nuvertė verdantį arbatinį ant žemės ir taip sugadino ledines iglu grindis. Nė vieno iš ten buvusių žmonių veido išraiška nepasikeitė. „Nepasisekė“, – pasakė arbatinį nuvertusysis ir nuėjo vėl į jį pripilti vandens. Kitąsyk daugelį dienų pintas tinklas žvejybai sutrūko vos jį užmetus. Niekas neparodė nė pykčio užuominos. „Susiūkite“, – kažkas tyliai tepasakė.

Kaip įvairiuose interviu yra teigusi J. Briggs, ji pati elgėsi lyg laukinė, nors buvo viešnia ir ribinėse situacijose labai stengėsi kontroliuoti savo pyktį. „Buvau daug šiurkštesnė, nedėmesingesnė ir impulsyvesnė už juos. Nuolat purkštavau, grubiai atšaudavau ir darydavau daugelį kitų dalykų, kurių jie patys niekada nedarydavo.“

Savo stebėjimus J. Briggs aprašė pirmojoje savo knygoje, „Niekad nepykstantieji“ (Never in Anger), išleistoje 1971 m. Tačiau jos vis dar neapleido klausimas – kaip inuitų tėvai įdiegia šį pykčio valdymo gebėjimą savo vaikams? Kaip jie susierzinimo ir pykčio priepuolių užvaldomus vaikus išugdo blaiviai mąstančiais suaugusiais? Netrukus tyrinėtoja atrado ir atsakymą.

Kartą ji vaikštinėjo akmenuota Arkties pakrante ir pamatė jauną motiną, žaidžiančią su savo vaiku, kuriam buvo maždaug dveji. Motina pakėlė akmenuką ir pasakė: „Mesk į mane! Nagi. Stipriau.“ Berniukas metė akmenuką į savo motiną, o ji sušuko: „Oooi. Skaudėjo!“ Tai stebinti J. Briggs visai sutriko. Atrodė, kad toji motina moko savo vaiką visiškai priešingų dalykų, nei nori visi tėvai. O jos veiksmai prieštaravo viskam, ką J. Briggs žinojo apie inuitų kultūrą. Kaip paaiškėjo, kad išmokytų savo vaiką kontroliuoti pyktį, motina naudojosi galingu tėvystės įrankiu, o kartu ir viena labiausiai intriguojančių tėvystės strategijų. Jokių barimų, jokių stovėjimų kampe.

***

Arktiniame mieste Ikaluite (Kanada) – ankstyvas gruodis, ir jau antrą valandą popiet saulė leidžia suprasti, kad diena baigiasi. Lauke – malonūs dešimt laipsnių šalčio, lengvai snyguriuoja. Į šį pajūrio miestą atvykau perskaičiusi J. Briggs knygą, ieškodama tėvystės išminties, ypač tų jos aspektų, kurie susiję su emocijų valdymu. Vos išlipusi iš lėktuvo, imuosi duomenų rinkimo.

Sėdžiu drauge su aštuoniasdešimt ir devyniasdešimt metų perkopusiais senoliais, pietums valgančiais „kaimišką maistą“ – troškintą ruonieną, šaldytą baltojo delfino mėsą ir neapdorotą elnieną. Kalbuosi su motinomis, mokyklos rankdarbių mugėje pardavinėjančiomis rankomis siūtus ruonių odos švarkelius. Apsilankau ir tėvystės mokymuose, kur dienos priežiūros centrų darbuotojai mokosi, kaip jų protėviai šimtus, o gal ir tūkstančius, metų augino mažus vaikus.

Visos mamos mini vieną auksinę taisyklę: nešaukti ir nekelti balso ant mažų vaikų. Tradicinė inuitų tėvystė neįtikėtinai brandinanti ir švelni. Jei paimtume visus pasaulio tėvystės būdus ir suskirstytume juos pagal švelnumą, inuitiškasis tikriausiai būtų pačiame viršuje. Inuitų tėvai net turi ypatingą kūdikių pabučiavimą – priglaudžia nosį prie mažylio žanduko ir pauodžia jų odą.

Kaip pastebėjo J. Briggs, tradiciškai inuitai rėkimą ant vaiko laiko žeminančiu dalyku – lyg patys tėvai išgyventų kaprizą, nesivaldymą, grįžtų į vaikišką būseną. „Šioje kultūroje barimas – ar net kalbėjimas su vaiku piktu tonu – laikomas nepriimtinu, – sako Lisa Ipeelie, radijo prodiuserė ir mama, pati užaugusi dvylikos vaikų šeimoje. – Kai vaikai maži, balso pakėlimas nepadeda – tai tik paspartina jūsų pačių širdies plakimą.“ Nejaugi net tuomet, kai vaikas suduoda kuriam savo tėvų ar įkanda, negalima pakelti balso? „Ne, – kikendama atsako L. Ipeelie, leisdama suprasti, koks tai kvailas klausimas. – Tėvams dažnai atrodo, kad vaikai specialiai juos provokuoja, bet iš tiesų tokiais atvejais jie yra dėl kažko nusiminę, o tėvų pareiga – išsiaiškinti, kas jiems kelia nerimą.“

Senoliai, su kuriais man teko bendrauti, teigia, kad intensyvi pastarojo amžiaus kolonizacija visas šias gerąsias tradicijas paveikė neigiamai, tad bendruomenė sunkiai dirba, stengdamasi išlaikyti senąją tėvystės dvasią. Šių pastangų lyderė – Goota Jaw, dėstanti tėvystę Nunavuto Arkties koledže. Jos pačios tėvystės būdas toks švelnus, kad ji nė netiki bent mažiausia bausmės už neklausymą nauda. „Rėkdami ‚Pagalvok, ką dabar padarei. Marš į savo kambarį!‘, savo vaikų mes nieko neišmokome, išskyrus bėgti“, – teigia G. Jaw.

Jai antrina klinikinė psichologė ir autorė Laura Markham: „Taip mokote juos pykti. Kai šaukiame ant vaiko, tik mokome juos pačius šaukti. Mokome juos pykti nusiminus ir teigiame, kad rėkimas išsprendžia problemas. O tėvai, kurie kontroliuoja savo pačių pyktį, padeda savo vaikams išmokti to paties. Juk būtent iš mūsų vaikai išmoksta emocijų valdymo.“ Kai paklausiu L. Markham, ar inuitų nerėkimo taktika yra pirmoji paslaptis, ugdant blaiviai mąstančius vaikus, ji atsako – neabejotinai.

Be abejo, tikriausiai visos mamos ir tėčiai tam tikru lygmeniu žino, kad neturėtų šaukti ant vaikų. Bet jei nebarsi ir nekalbėsi su jais piktai, kaipgi juos auklėsi? Kaip kitaip sulaikysi trimetį nuo išbėgimo į gatvę ar parodysi, kad negalima mušti brolio? Tam jau tūkstančius metų inuitai naudoja vieną netikėtą priemonę – jie pasakoja istorijas ir būtent tai naudoja ugdymui.

Kaip teigia G. Jaw, tai – ne pasakos, kurių klausantis vaikas turi iššifruoti moralą. Tai yra sakytiniai pasakojimai, vienos inuitų kartos kitai perduodami iš lūpų į lūpas. Jie sukurti formuoti vaiko elgesį ir pasirinkimus, o kartais šie pasakojimai net išgelbsti gyvybes.

Pavyzdžiui, kaip išmokyti vaiką laikytis atokiau nuo vandenyno, kuriame jis galėtų lengvai nuskęsti? Vietoj šaukimo „Nė nesiartink prie vandens!“, inuitų tėvai užbėga bet kokiai nelaimei už akių pasakodami vaikams ypatingą istoriją apie tai, kas gyvena ir kas vyksta vandenyje. „Ten gyvena jūrų pabaisa, – sako G. Jaw. – O ant kupros ji nešiojasi milžinišką krepšį, skirtą mažiems vaikams. Jei vaikas prieina per arti vandens, pabaisa jį paima ir įsideda į savo krepšį, nusineša gilyn į vandenyną ir atiduoda tą vaiką kitai ten gyvenančiai šeimai.“ Anot G. Jaw, tokiu būdu nelieka jokio reikalo šaukti ant vaiko, nes jis jau supranta, kad vandenyne slypi pavojai.

Inuitai savo vaikams ataria saugotis pašvaisčių. Jie sako: jei žiemą nenešiosi kepurės, šviesos atsktries, pasiims ir išsineš tavo galvą.

Inuitų tėvai turi ir daug pasakojimų, padedančių vaikams išmokti ir suvokti pagarbaus elgesio svarbą. Pavyzdžiui, visi tėvai vaikams kartoja: jei nepaprašysi prieš imdamas maistą, gali išlįsti ilgieji pirštai ir tave sugriebti. Taip pat yra pasakojimas apie šiaurės pašvaistę, padedantis vaikams nepamiršti žiemą nešioti kepurės. „Mūsų tėvai sakydavo, kad jei išeisime į lauką be kepurės, šiaurės pašvaistė pasiims mūsų galvas ir žais jomis futbolą, – pasakoja M. Ishulutak ir prapliumpa juoktis. – Mes taip bijodavom!“

***

Iš pradžių man šie pasakojimai pasirodė gąsdinantys, kiek per baisūs pasakoti mažiems vaikams, tad pirmoji reakcija buvo jų nepaisyti. Tačiau savo nuomonę netrukus kardinaliai pakeičiau, pamačiusi savo pačios dukters reakciją į panašius pasakojimus, o ir daugiau sužinojusi apie daugialypį žmonijos santykį su istorijų pasakojimu.

Sakytinis istorijų pasakojimas – universali žmonijos patirtis. Dešimtis tūkstančių metų tėvams tai buvo esminis būdas mokyti vaikus vertybių ir deramo elgesio. Vienas naujausių tyrimų, kuriame buvo analizuojamos 89 šiuolaikinės medžiotojų-rinkėjų bendruomenės ir gentys, parodė, kad jose dalijimosi, pagarbos abiem lytims ir konfliktų vengimo meno mokoma per pasakojimus. Šio tyrimo metu taip pat išsiaiškinta, kad Filipinuose gyvenančioje senųjų gyventojų, medžiotojų-rinkėjų aėtų gentyje geri istorijų pasakojimo įgūdžiai vertinami labiau nei medžioklės gebėjimai ar medicinos žinios.

Šiandieniniai amerikiečiai tėvai perleidžia sakytinių pasakojimų pozicijas ekranams. Ar taip elgdamiesi neatsisakome paprasto ir efektyvaus būdo ugdyti vaikus ir formuoti jų elgesį? Ar gali būti taip, kad maži vaikai tiesiog iš prigimties yra linkę mokytis per pasakojimą?

Inuitų auklėjimas yra švelnus ir meilingas. Jie net turi specialų bučinį vaikams, kurį vadina „kunik“.

„Vaikai geriausiai mokosi per pasakojimą ir paaiškinimus, – teigia Pensilvanijos valstijos Villanova universiteto psichologė Deena Weisberg, tyrinėjanti mažų vaikų santykį su grožine literatūra ir jos interpretavimą. – Geriausiai mokomės per tai, kas mums įdomu. O pasakojimai pačia savo prigimtimi talpina savyje daug daugiau įdomių dalykų nei nuogi faktai.“ Ji priduria, kad pasakojimai su pavojaus elementais traukia vaikus lyg magnetas ir taip nuobodus auklėjimas ar mokymas virsta įtraukia, žaisminga ir net smagia veikla. „Nenuvertinkit istorijų pasakojimo žaismingumo, – pabrėžia D. Weisberg. – Tokiuose pasakojimuose vaikai patiria tai, kas iš tiesų realiame gyvenime nevyksta, ir jiems tai ypač smagu. Beje, ne mažiau smagu ir suaugusiems.“

O Ikaluite Myna Ishulutak prisimena savo pačios vaikystę. Su šeima ji gyveno medžiotojų stovykloje, drauge su 60 kitų bendruomenės narių. Paauglystėje Myna su tėvais ir broliais bei seserimis persikėlė gyventi į miestą. „Labai pasiilgstu gyvenimo tyruose, – sako ji. – Buvome įsikūrę namelyje iš velėnos. Kai rytais pabusdavome, viskas būdavo užšalę ir neatitirpdavo, kol neuždegdavome aliejinės lempos.“ Paklausiu Mynos, ar jai žinomi Jean Briggs darbai. Jos atsakymas palieka mane be amo. Iš pradžių ji iš rankinės išsitraukia antrąją J. Briggs knygą „Inuitiškoji moralitė“ (Inuit Morality Play, 1998), kurioje aprašomas trejų metų mergaitės, knygoje vadinamos Putlute Maata, gyvenimas. „Ši knyga yra apie mane ir mano šeimą, – sako M. Ishulutak. – Aš ir esu Putlutė Maata.“

Aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai Mynai buvo treji, jos šeima priėmė Briggs į savo namus ir leido jai šešis mėnesius tyrinėti asmenines jų dukters kasdienio gyvenimo akimirkas. Tai, ką J. Briggs matė ir aprašė, ir yra esminės sąlygos auginti ir ugdyti sunkiai iš pusiausvyros išmušamus vaikus.

Kaip rašoma knygoje „Inuitiškoji moralitė“, kai kuris nors vaikas stovykloje elgdavosi piktai – kam nors suduodavo arba jį ištikdavo erzulio ar pykčio priepuolis, – nebūdavo jokių bausmių. Vietoj to tėvai palaukdavo, kol vaikas nurims, ir tuomet, ramybės akimirką, padarydavo kai ką, kas buvo žinoma dar Šekspyrui – įliedavo šiek tiek dramos. Kaip viename interviu yra teigusi pati J. Briggs, esminis tokio ugdymo siekis – suteikti vaikui patirčių, kurios padėtų jam išsiugdyti racionalų mąstymą.

Taigi, tėvai suvaidindavo tai, kas nutiko vaikui netinkamai elgiantis, o kartu pratęsdavo savo „vaidinimą“ parodydami ir pasekmes, kurios natūraliai sektų realiame gyvenime. Visa tai būdavo perteikiama žaismingai, o „vaidinimas“ pradedamas klausimu, skatinančiu netinkamą vaiko elgesį. Pavyzdžiui, jei vaikas nuolat kumščiuoja kitus, mama savo „dramą“ pradės klausdama: „Kodėl gi man netrenki?“ Vaikas turi pamąstyti, jam kyla klausimas: „O kodėl turėčiau?“ Jei vaikas visgi pakimba ant šio jauko ir suduoda savo mamai, ji nepuola bartis ar šaukti ant vaiko, o vietoj to suvaidina jam pasekmes. Pavyzdžiui, ji gali parodyti ir pasakyti: „Oi, kaip skauda!“ Mama ir toliau pabrėžia tokio elgesio pasekmes toliau klausdama. Pavyzdžiui, „Ar tu manęs nemėgsti?“ arba „Ar tu nieko nesuprantantis kūdikėlis?“ Taip ji parodo, kad sudavimas ne tik skauda fiziškai, bet ir skaudina žmogų. Vis dėlto visi klausimai pateikiami su žaismingumo prieskoniu. Tėvai šį „spektaklį“ ar „dramą“ vis karts nuo karto pakartoja, kol vaikas liaujasi sudavęs po pirmojo klausimo, o kartu liaujasi ir netinkamai elgtis. M. Ishulutak teigia, kad šios „dramos“ moko vaikus lengvai nepasiduoti provokacijoms. „Jos moko būti emociškai stipriais, nereaguoti į viską taip rimtai ir nebijoti būti erzinamam.“

Su tuo sutinka ir Ilinojaus universiteto psichologė Peggy Miller: „Būdamas mažas sužinai, kad žmonės tave provokuos, o tokios „dramos“ moko mąstyti ir išlaikyti blaivų protą.“ Kitaip tariant, dėl tokių „dramų“ vaikai mokosi kontroliuoti savo pyktį praktiškai, tuo metu, kai iš tiesų nėra pikti.

Daug kas pasikeitė Arktyje po to, kai Kanados vyriausybė privertė inuitų šeimas įsikurti miesteliuose. Tačiau bendruomenė stengiasi išsaugoti tradicinę auklėjimo praktiką.

Be abejo, ši praktika taip pat nėra lengva, nes taip jau būna su pykčiu – jei jau esi supykęs, net suaugusiajam tą pyktį suvaldyti nėra paprasta. Kaip teigia Bostone įsikūrusio Šiaurės rytų universiteto psichologė Lisa Feldman Barret, tyrinėjanti emocijų prigimtį, „kai bandai kontroliuoti ar pakeisti savo jausmus juos jausdamas, tai išties yra labai sunku. Tačiau jei praktikuojiesi kitaip reaguoti tuo metu, kai nesi piktas, turi daugiau galimybių išmokti tvarkytis su pykčiu kritinėmis akimirkomis. Tokia praktika iš esmės padeda įpratinti savo protą reikiamą akimirką pasirinkti kitą jausmą ar reagavimo būdą.“

Klinikinė psichologė Laura Markham pabrėžia, kad šioji „emocinė praktika“ vaikams itin svarbi, nes vaikų smegenys kaip tik formuojasi, o kartu formuojamas ir savikontrolės gebėjimas. „Vaikai patiria įvairiausius ‚didelius‘ jausmus, – sako ji, – o jų priešakinė smegenų žievė dar nesusiformavusi. Tad tai, kaip mes reaguojame į savo vaikų jausmus, tiesiogiai formuoja jų smegenis.“ Pati L. Markham rekomenduoja vadovautis principu, panašiu į naudojamą inuitų tėvų. Vaikui netinkamai elgiantis, ji pataria palaukti, kol visi nusiramins. Tuomet, ramybės akimirką, drauge su vaiku nuosekliai aptarti, kas nutiko, – tai galima padaryti pasitelkiant pasakojimą arba suvaidinant įvykį su dviem pliušiniais žaisliukais.

„Toks santykis su realia situacija ugdo savikontrolę“, – teigia L. Markham. Vadovaujantis šiuo būdu, svarbu nepamiršti dviejų dalykų. Pirma, pasistenkite, kad vaikas būtų tiesiogiai įtrauktas į pasakojimą klausdami jo daugybės klausimų. Pavyzdžiui, jei vaikas nuolat mušasi, galite stabtelti savo „spektakliuko“ metu ir pasakyti: „Dabar Bobis nori suduoti. Ar jis turėtų suduoti?“ Antra, užtikrinkite, kad šis pasakojimas būtų smagus. Anot L. Markham, daugelis tėvų pernelyg nuvertina žaidimą kaip ugdymo priemonę. Tačiau vaizduotės žaidimai siūlo begalines galimybes mokyti vaikus tinkamo elgesio. „Žaidimas yra jų darbas, – pabrėžia L. Markham. – Taip jie susipažįsta su pasauliu ir įgauna patirties.“

Belieka pridurti, kad inuitai tai žinojo šimtus, o gal net tūkstančius metų.

Parengė Diana Gancevskaitė

Nuotraukos iš https://www.npr.org/

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *