Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Trumpai aptarėme priklausomybę nuo įvairių cheminių medžiagų, kurių vartojimas keičia mūsų smegenis ir išsivysto lėtinis sutrikimas, radikaliai keičiantis žmogaus gyvenimą. Paradoksalu, bet tokie pat pokyčiai gali vykti net ir tada, jei žmogus nevartoja nei alkoholio, nei nelegalių narkotinių medžiagų, nei vaistų, bet tapo priklausomu nuo tam tikro elgesio. Specialistų tvirtinimu, elgesio priklausomybės yra nė kiek nemažiau pavojingos nei cheminės. Dar daugiau, dažnai jos sukelia netgi skaudesnius socialinius bei psichologinius padarinius.

Populiariausia ir kol kas vienintelė oficialiai Lietuvoje pripažinta elgesio priklausomybė – patologinis lošimas. Tačiau ir šis priklausomybės pavidalas ilgą laiką buvo traktuojamas kaip charakterio yda. Taip pat, kai kalbame apie lošimus, labai dažnai painiojama pati liga ir jos padariniai. Jei atliktume apklausą, paaiškėtų, kad dauguma žmonių mano, jog lošimuose blogiausia – kad žmonės prasilošia, kad esą kazino ar lošimų automatai veikia taip, jog galiausiai jiems atitektų kuo didesnis pelnas. Tačiau kai kalbame apie patologinį lošimą, pinigai nėra esminis veiksnys.

Kaip teigia socialinis darbuotojas Albinas Šnipas, daug metų padedantis patologiniams lošėjams, „kai kalbame apie lošimus, svarbiausia ne sėkmė ar nesėkmė lošiant. Didžiausia problema yra ta, kad lošėjas tampa vergu, deformuojasi santykiai su kitais žmonėmis ir savimi pačiu. Deja, jei narkomanija socialiai smerkiama, vis griežčiau pasisakoma prieš alkoholį, o lošimas suvokiamas kaip visiškai normalus dalykas. Žmonės net nesusimąsto, jog ne tik dozės ieškantis narkomanas ar pagiringas alkoholikas, bet ir patologinis lošėjas yra asocialus asmuo, kuris gali padaryti bet ką, kad tik pasiektų norimą tikslą: net vogti ar užpulti žmogų.“

Tik XX a. pabaigoje pradėti išsamūs moksliniai tyrimai naujai paskatino pažvelgti į žmones, kuriems lošimų keliamas susijaudinimas užgožia visa kita. Kaip geriausia būtų apibrėžti lošimą? Tai bet kuris veiksmas, kuris turi rizikos elementų ir dėl to jaudina, jo metu siekiama pageidautino rezultato, kuris daugiau ar mažiau priklauso nuo atsitiktinumo, sėkmės.

Aišku, dera sutikti, kad pats lošimas savaime nėra nei amoralus, nei pakankama psichikos sutrikimo indikacija. Rizikuoti žmogui yra normalu. Mes esame baigtinės būtybės, turinčios baigtinį savęs ir pasaulio supratimą ir, natūralu, kad esame priversti dažnai priimti rizikingus sprendimus. Taip pat dera pripažinti ir tai, kad visa žaidimų industrija taip pat nėra savaiminis blogis. Ją galima lyginti su alkoholiu. Yra daugybė žmonių, kurie mėgsta lažintis, dalyvauja loterijose, totalizatoriuose, lankosi kazino ir tai nesukuria jiems didelių problemų. Aišku, specialistai paprastai rekomenduoja žmonėms nepiktnaudžiauti nei alkoholiu, nei lošimais, nes tai lengvai virsta destruktyviu elgesiu.

Kita vertus, netiesa, kad priklausomų nuo lošimo žmonių tėra vienetai. Jų yra tūkstančiai ir šis skaičius sparčiai auga. Lietuvoje nuo 2017 m. žmonės, kurie jaučia, kad nebegali kontroliuoti aistros lošti, gali pateikti prašymą ir jie nebus įleidžiami į kazino ar kitas vietas, kur vyksta lošimai. Tokių prašymų Lietuvoje šiuo metu yra jau virš dešimties tūkstančių. Aišku, tai tik „ledkalnio viršūnė“, nes tikrai ne visi patologiniai lošėjai ryžtasi parašyti tokius prašymus. Kita vertus, specialistai tvirtina, kad net ir tokio pobūdžio prašymai, nors yra labai svarbūs, tačiau neapsaugo patologinio lošėjo, nes šiandien didžioji dauguma lošimų jau yra perkelta į internetą, kur tokio pobūdžio prašymai neveikia.

Tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK-10) patologinis lošimas įvertintas kaip psichikos ir elgesio sutrikimas. Jis čia apibrėžiamas, kaip dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo žmogaus gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Esminis šio sutrikimo požymis – nuolat pasikartojantis potraukis azartiniams lošimams, kuris tęsiasi ir dažnai sustiprėja, nepaisant socialinių pasekmių, tokių kaip nuskurdimas, sutrikę šeimos santykiai ir asmeninio gyvenimo žlugimas.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad lošėjo situacija neretai net blogesnė nei narkomano ar alkoholiko, nes alkoholikas paprastai prageria viską, kas yra namuose ir ką sugeba pasiskolinti iš aplinkinių, narkomanas dažnai įklimpsta į skolas, imdamas „greituosius kreditus“, tačiau  tik lošėjai susiduria su ypatingai didelėmis skolomis, dėl kurių pradedami terorizuoti jų artimieji.

Psichiatrai ir kiti specialistai nesutaria, kas yra svarbiausia patologinio lošimo priežastis ir ar tokia apskritai yra. Tikėtina, kad kiekvieno patologinio lošėjo motyvai pirminiame etape buvo saviti. Tai gali būti ir lengvų pinigų siekis, noras patirti euforiją, adrenalino „vaikymasis“, bėgimas nuo vienatvės, būdas įveikti stresą, įvaizdžio vaikymasis ir t.t. Tiesa, specialistai Sutaria, kad dažniausiai patologiniais lošėjais tampa žmonės, kurie turi sutrikusi savęs vertinimą. Lošimu bandoma kompensuoti vaikystėje susiformavusį nepilnavertiškumo kompleksą. Į lošimo glėbį gali pastūmėti ir pašliję santykiai su aplinkiniais.

Yra atlikta nemažai tyrimų, kurie rodo, kad patologinis lošimas dažnai būna dar viena alkoholiko ar narkomano priklausomybė. Viena iš priklausomybės ligų savybių, jog egzistuoja aiški tendencija formuotis ligų „puokštėms“. Kita vertus, įtakos turi ir lošimų prieinamumas. Nors, kaip jau minėjome, lošimai nėra savaiminis blogis, bet savo esme tai „prekyba iliuzijomis“, pagunda, kuri žada kur kas daugiau, nei gali duoti.

Kai kalbame apie priklausomybės nuo lošimo formavimąsi, galima išskirti tris etapus. Pirmiausia, būna laimėjimų etapas, kai žmogus „užkabinamas“. Tai etapas, kai žmogus jaučiasi atradęs „aukso gyslą“.

Kitas etapas – pralaimėjimų ir nesėkmių. Netrukus lošėjas įsivelia į vis didesnes skolas, taip pat keičiasi santykis su aplinkiniais.

Trečioji fazė – neviltis, kai žmogus pradeda suvokti praradimus, bet negali sustoti, nes yra valdomas priklausomybės.

Kaip ir visų kitų priklausomybių atveju, patologinis lošėjas atkakliai neigia savo ligą. Aplinkiniai pirmiau nei pats ligonis pradeda suvokti, kad situacija yra prasta. Kada reikėtų susirūpinti?

Jei keičiasi artimo žmogaus elgesys, pradeda svyruoti nuotaikos, jis tampa susimąstęs ir išsiblaškęs, jį pradeda erzinti pokalbių temos, kurios anksčiau buvo jam įdomios. Svarbus signalas – piktas, gynybinis elgesys, paklausus apie lošimą. Nors net sau lošėjas labai ilgą nepripažįsta, kad yra priklausomas, tačiau jis puikiai jaučia, jog kažkas, santykyje su lošimu, yra ne taip, tačiau bando save įtikinti, kad čia tik jo reikalas ir jis pats susitvarkys.

Patologinio lošėjo artimieji neišvengiamai pajunta ir tai, kad pradeda tirpti šeimos pinigai. Patologinis lošėjas gali pasakoti, kad jo atlyginimas „vėluoja“, kad jis paskolino pinigus draugui, kuriam labai reikėjo, kad jis pametė didelę sumą pinigų.

Apie pagalbą visiems priklausomiems žmonėms kalbėsime kituose šio ciklo tekstuose, dabar gi norime pabrėžti tik tai, kad patologinio lošėjo, alkoholiko ir narkomano sveikimo kelias yra labai panašus.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *