1922 metų balandžio 27 d. Platelių valsčiuje, Šateikių-Rūdaičiuose kaime gimė legendinis Lietuvos mąstytojas Justinas Mikutis, apie kurį parašyta: „jis atrodė kaip elgeta, o kalbėjo kaip išminčius. Žmones tai ir gąsdino, ir kaip magnetas traukė“.

Mokėsi Gintališkės pradžios mokykloje, Plungės progimnazijoje, Kretingos pranciškonų gimnazijoje, kurią baigė 1941 metais. Čia jis susipažino su būsimu skulptoriumi modernistu Antanu Mončiu. Kaip tik šioms dviems asmenybėms savo knygą „Ketvirtoji dimensija“ 1998 metais skyrė Tomas Sakalauskas.

Įspūdingą pasakojimą iš nacių užimtos Kretingos laikotarpio yra aprašęs J. Mikučio mokinys bei jo palikimo propaguotojas, dailininkas Vaidotas Žukas: „Kai naciai Kretingoje varė žydus į sušaudymo vietą, Justinėlis miestelio aikštėje užprotestavo, šaukė – „Ir aš žydas!“. Prisimindamas šį įvykį, Justinas sakė: „Žmogus tik tada miršta, kai jis pats sutinka. Kai vokiečių karininkas į kaktą įrėmė revolverį, aš akimis ir širdyje kategoriškai atmečiau pasiūlymą būti nužudytas.“

1942 metais J. Mikutis įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet po pusmečio vokiečiams universitetą uždarius grįžo į Žemaitiją ir ėmė mokytojauti.

1945 metais buvo suimtas, nuteistas pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį ir išsiųstas į Uchtos, vėliau perkeltas į Vorkutos lagerį. Po vienuolikos metų praleistų Sibire, 1956 metais reabilituotas sugrįžo į Lietuvą.

Dėl pašlijusios sveikatos turėjo pragyventi dirbdamas paprasčiausius darbus: techniniu vertėju, liftininku gamykloje. Reikšmingu įvykiu tapo J. Mikučio puozuotojo darbas Vilniaus dailės mokykloje bei Dailės institute, kur jį atrado tuometiniai dailininkai turėję galimybių klausytis jo minčių apie literatūrą, meną, architektūrą, istoriją, religijas, filosofiją. Kaip teigė prof. Arvydas Šaltenis, „studentai su juo išėjo estetikos, literatūros ir meno filosofijos kursą“. Unikalu ir tai, kad yra išlikę per 70 įvairių menininkų nupieštų, nutapytų ar nulipdytų J. Mikučio portretų sukurtų per tris dešimtmečius nuo 1957 metų.

Nors per 66 savo gyvenimo metus jis paliko gan nedidelį rašytinį palikimą, tačiau jo, kaip mąstytojo, sokratiškos laikysenos kalbėtojo, pasakotojo įtaka Lietuvos intelektualams – dailininkams, rašytojams, muzikams buvo labai ženkli. Net trys menininkų kartos jį vadino savo Mokytoju ir draugu.

Mirė Vilniuje 1988 m. birželio 2 d. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Jo atminimas įamžintas dviejų dalių dokumentiniame filme „Agrastų vynas“ sukurtame 1991 metais. Taip pat Leonardo Gutausko romanuose „Vilko dantų karoliai“ bei „Laiškai iš Viešvilės“.

Pagrindinėje nuotraukoje Justinas Mikutis, apie 1986 m. Audriaus Naujokaičio nuotrauka.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *