Karantino režimas – ne šiaip sau būtinybė, su kuria ėmėme susitaikyti: daugelis iš mūsų prisitaikėme ir ėmėme šioje situacijoje ieškoti naudos bei malonumo. Tačiau vidinė karantino filosofija gali lemti tam tikrus pasikeitimus. Kodėl nepavyks problemų atsikratyti tiesiog trinktelint durimis, ir ar esame pasiruošę veikti bendrai, kai karantinas baigsis?

Gyvenimas karantine ir saviizoliacijoje tapo labiausiai aptariama tema ir nepaisant to, kad sienos tarp šalių uždarytos, mes peršokame į pasaulį, kuriame visi susiję, kur svetima bėda tampa sava, norime to, ar ne. Išgyvenę pirmąją bendro siaubo ir sužlugusių planų bangą, pamažu įsigyvename naujojoje realybėje.

Internetas rūpestingai dėlioja priminimus ir rekomendacijas, kam galime skirti tarsi iš dangaus nukritusį laisvą laiką, tad stengiamės į nepalankią naujo gyvenimo situaciją įnešti nors kiek jaukumo ir gauti nors menką malonumą. Karantinas šiuo metu yra vienintelis įmanomas išsigelbėjimo planas. Kita vertus, kad įveiktume epidemiją, to tikrai nepakanka. Šiandien vis garsiau kalbama, kad turėsime pasekmių ne tik su išoriniu, bet ir su vidiniu karantinu, kuriame pradedame adaptuotis.

„Saviizoliacija negali suteikti jokios harmonijos su savimi, – mano jungiškosios krypties analitikas L. Hegay. – Nes ji pagrįsta ne siekimu susivienyti vardan savęs tobulinimo, o baime ir draudimu kontaktuoti su realiu pasauliu. Ir pavojingas virusas tik apnuogino negatyvią tendenciją – mūsų seną nesąmoningą bandymą atsitverti nuo žmonių ir realybės.

XX a. pabaigoje Europoje prasidėjo krypimas į pasaulietinį humanizmą, iškėlusį žmogų aukščiau visuomenės. Tai tapo akivaizdžia reakcija į pasaulinių karų ir totalitarinių ideologinių režimų paliktas žaizdas. Tačiau tai visa labiau perauga į kraštutinį individualizmą, siekį gyventi tik dėl savęs“. Mes susikūrėme daugybę skirtingų pavidalų – nuo reklaminių, skaitmeninių, socialinių, kurie pradėjo trinti realų žmogų. Ir simbolinis karantinas prasidėjo gerokai anksčiau nei koronavirusas.

„Jis jau seniai įvykęs psichiniame lygmenyje, – mano L. Hegay. – Kitas žmogus, kaip galimas šiandieninės epidemijos šaltinis, tapo mūsų siekio panaikinti realius žmones iš mūsų pasaulio ir pačią realybę su savo neišvengiamais apribojimais, iliustracija – juk svarbiausia šiandien iliuzinis pasitenkinimas virtualia realybe. Išbraukti kitą kaip vidinio karantino trukdį, vidinio karantino, kuriam taip ilgai ruošėmės.“

Mes liekame namuose, darome „online“ užsakymus ir atkakliai siekiama, kad viskas būtų kaip anksčiau. Mums vis dar atrodo, kad jei trenksime durimis, yra vilties – mūsų mažam, atsitvėrusiam pasauliui nenutiks nieko blogo. Tačiau palaipsniui tampa aišku, kad vien karantino filosofija mūsų neišgelbės. Ar yra vilties, kad privalomas pasitraukimas iš „didžiojo pasaulio“ leis pagaliau suprasti: mes visi galime būti vienodai nesaugūs ir reikalingi vienas kito?

Būtent dabar visame pasaulyje vykstantys sėkmingi savanorystės pavyzdžiai įkvepia vilties ir verčia patikėti, kad neliksime, netapsime ta visuomene, kuriai „po manęs nors ir tvanas“. Net ir suvokę, kad prieš ligą visi esame lygūs, rizikuojame labai aiškiai pajusti, kad prieš ekonomines krizės pasekmes – toli gražu ne. Socialinė nelygybė gali tapti dar didesnė ir sudėtingesnė.

Kažkada, kai vėl laisvi išeisime į gatves, mūsų laukia nepaprasti laikai. Ir jeigu nepadėsime vienas kitam, nesistengsime surasti bendros kalbos sudėtingiausiais klausimais, nepaskelbsime paliaubų, nepagalvosime apie tuo, kurie dabar negali savimi pasirūpinti patys, tai neaišku, kas su mumis nutiks po pandemijos. Šįkart jau negalime iš namų išeiti su ta pačia vidinio karantino filosofija.

Pagal psychologies.ru parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *