Paprastai Katalikų Bažnyčios struktūra pristatoma kaip piramidė – popiežius viršūnėje, tikintieji apačioje. Popiežius Pranciškus nori pakeisti šį įvaizdį iš pagrindų, apversti tai aukštyn kojomis. Tai jis vadina „apversta piramide“. Dvasininkija, vyskupai, kardinolai ir net pats popiežius, jie visi yra žemiau tikinčiųjų, jų pareiga rūpintis sistema, palaikančia krikščionių bendruomenę, kur vienintelis autoritetas yra tarnystės autoritetas.
Pirmasis praktinis to rezultatas yra pasauliečių skyrimas vadovauti svarbiems Vatikano departamentams. Visai neseniai italų žurnalistas ir medijos specialistas buvo pakviestas vadovauti Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijai. Popiežius taip pat ragina Vatikano pareigūnus skirti moteris vadovaujančioms pareigoms kurijoje, kur paprastai darbuojasi dvasininkai. Jis vėl pradėjo diskusiją moterų diakonystės klausimu, apie tai daug diskutuota neseniai vykusiame Amazonės sinode. Nors ir ne visiems tai priimtina, tačiau įšalęs ledynas ėmė judėti.
Baigiamieji Amazonės sinodo dokumentai liudija, kaip Popiežius kloja Bažnyčios reformos pamatus. Nors jis kai kuriuos ir nuvylė dėl atidėliojamo sprendimo moterų diakonystės ir vedusių vyrų kunigystės klausimais, tačiau diskusijos nebaigė. Popiežius vis labiau pasitiki vietine Bažnyčia ir nemano, jog Bažnyčios mokymo institucija turi kištis sprendžiant kiekvieną doktrinos, moralės ar pastoracinį klausimą.
Popiežius Pranciškus klauso, ką sako žmonės ir mokosi iš jų. Jis lydi Bažnyčią, atidžiai išklausydamas skirtingus ir nesutariančius balsus, bandydamas juos suderinti.
Tokia yra Pranciškaus sinodiškumo vizija. Sinodiška Bažnyčia yra išklausanti Bažnyčia, o tam būtinas naujas veikimo būdas. Tai reiškia konkretų įsipareigojimą visų Bažnyčios narių atžvilgiu ir atspindi Pranciškaus troškimą matyti mažiau klerikalizuotą ir taisyklėmis besirūpinančią Bažnyčią.
„Sinodas“ reiškia „kartu keliauti“. Bažnyčia yra Dievo tauta, „kelionės bendražygiai“, kurių misija skelbti Evangeliją. Šioje kelionėje Popiežius ragina ganytojus neatitrūkti nuo pagrindo ir savo misiją pradėti žvelgiant į žmones bei jų kasdienes problemas.
Sinodiškumas įpareigoja Bažnyčią išties būti atsakingą visų savo narių atžvilgiu. Popiežius sako, kad tai realizuojama stengiantis atsakymų ieškoti kartu su tikinčiaisiais, bet niekuomet – už juos ar vietoje jų. Pranciškus pasiūlė veikimo stilių. Jis tiki, kad geriausiai tiesos ieškojimo kelią pradėti kartu, gerbiant ir skatinant vienas kitą, atvirai diskutuojant.
Tačiau sinodiškumas – ne tik išklausymas ir darbas kartu, bet daug didesnės reformos darbotvarkės dalis – tai ir Romos Kurijos, vyskupų sinodų ir pačios popiežiaus institucijos reforma.
Nepaisant to, tikėjimo klausimo aiškinimas ir apibrėžimas, bandant rasti konsensusą, yra ilgas procesas, neišvengiama įtampa, nesutarimai ir konfliktai – net tarp pačių vyskupų, tai liudija ir paskutiniai sinodai.
Pranciškus dėl to nesijaudina: jis ragino ir pritarė atvirai diskusijai šeimos klausimams skirtame sinode. Popiežius tiki, kad sinodinis procesas yra lyg kolektyvinis tiesos ieškojimas, o sinodiškumas nėra laimėjusi dauguma: jo tikslas – leisti pasireikšti bendrai valiai Bažnyčioje. Pasak teologo Ormondo Rusho, „dialogas – šv. Dvasios veikimo priemonė“.
Jei sinodiškumo proceso tikslas yra kuo daugiau tartis, tuomet būtina išgirsti, ką tikėjimas reiškia ne tik Bažnyčios nariams, bet ir esantiems už jos ribų: vargšai, tie, kurių požiūris ambivalentiškas arba jie yra nutolę nuo tikėjimo, išsiskyrę asmenys, LGTB bendruomenės nariai. Tikėjimo esmė neatsiejama nuo visų tikinčiųjų, todėl Bažnyčiai svarbu išgirsti, kaip gyvena skeptiškai nusiteikę ir nuo jos nutolę nariai.
Sinodiškumo priešybė yra klerikalizmas. Šis mąstymas prieštarauja pasauliečių dalyvavimui Bažnyčios gyvenime, laiko juos bažnytinio gyvenimo kampe ir neleidžia dalyvauti sprendimų priėmime. Visa tai prieštarauja sinodinių struktūrų kūrimui, kur pasauliečiai galėtų pasireikšti.
Sinodiškumas prasideda namuose. Pirmasis sinodiškumo realizavimo lygmuo yra vietinis – tai prasideda parapijoje. Sinodiškumo procesas apima diecezinius, regioninius ir visuotinius susirinkimus: pradedant vietiniais ar nacionaliniais susibūrimais ir, baigiant ekumeniniais susirinkimais. Sinodiškumo procesas pastaruoju metu juda per katalikišką pasaulį nuo Vokietijos į Austriją, tuo tarpu Popiežius Pranciškus pasirinko „sinodiškumo“ temą kitam pasauliniam vyskupų susitikimui 2022 metais.
Toks judėjimas matyti ir Airijoje, straipsnio autoriaus šalyje, – Limerlick diecezijoje 2016 metais, pirmą kartą per penkiasdešimt metų, įvyko sinodas. Tris dienas vykusiame sinode buvo klausomasi, svarstoma, stengiamasi identifikuoti svarbiausius klausimus. Sinodo rezultatas – dešimties metų sinodiškas planas diecezijai (2016–2026), su nurodymu pateikti realizuotų veiksmų reportažus ir ataskaitas. Atsižvelgiant į šiandienos kontekstą, – kunigų skaičiaus mažėjimą – buvo diskutuojama apie naujus lyderystės modelius. Limerlick sinodas buvo kvietimas Bažnyčiai vykdyti kuo daugiau misijų, naujai priminta apie visų krikščionių pašaukimą ir atsakomybę. Bažnyčios vizija – bendruomenių bendruomenė, tarp kurių mokyklos, ligoninės, kalėjimai, slaugos namai bei kitos, dažnai naujos religinės asociacijos, institucijos, judėjimai. Popiežius Pranciškus įsitikinęs, kad Bažnyčia tik tuomet yra Bažnyčia, jei eina kitų link, kuria bendravimo kultūrą. Bažnyčios misija nėra ribojama pareigomis Bažnyčios viduje, bet siekia visuomenės transformacijos.
Tai „tylioji revoliucija“, kuriai vadovauja Popiežius – jis įsitikinęs, kad sinodiškumo principais besivadovaujanti Bažnyčia yra ateities Bažnyčia.
Parengė Nomeda Hofertaitė
