Leliūnuose, Utenos rajone, gyvenantis Vytautas Valiušis (g. 1950) savo darbais parodė, kad net ir toks banalus bei kasdienis daiktas kaip puodas gali tapti pasigrožėjimo vertu meno kūriniu. Patvirtinimo tam toli ieškoti nereikia: užtenka užeiti į jo paties įkurtą keramikos muziejų, kuriame tarp gausybės senosios puodininkystės pavyzdžių – ir šio meistro darbai, sulaukę įvertinimų tiek Lietuvos, tiek ir Europos tautodailės konkursuose.

Jaunystėje pamėgęs cirko triukus ir improvizacinę muziką, šią savo patirtį V. Valiušis pritaikė ir darbui su moliu. Jo puodynės, puodeliai, arbatinukai, ąsočiai, žvakidės „skamba“ lengva, grakščia ir proporcinga forma. Tačiau puodų meistras visuomet pabrėžia ir praktinę savo kūrinių vertę: jis džiaugiasi tuo, kad gyvenime galėjo dirbti tai, kas, visų pirma, reikalinga žmonėms.

Vytautą Valiušį kalbino Gediminas Kajėnas.

Su mama, tėčiu ir dėde. Panevėžys, 1951

„Esu gimęs ant molio krūvos“ – šie Jūsų žodžiai gražiai apibendrina ne tik vaikystės patirtį, bet tartum nubrėžia viso Jūsų gyvenimo trajektoriją.

Mano senelis ir tėvas buvo puodžiai, todėl vaikystę praleidau tarp molio krūvų, degimo krosnies ir puodų. Yra net išlikusi nuotrauka, kurioje aš su tėvais sėdžiu visas moliuotas, o aplink stūkso puodynės ir molis. Tad mano gyvenimas buvo nulemtas ant tos molio krūvos, tik prireikė laiko man pačiam tai įsisąmoninti.

Aš gimiau Panevėžyje 1950-aisiais. Mano šeima vertėsi moliniais puodais: tėvas žiedė, o mama pardavinėjo turguose. Po neseniai praūžusio karo jau buvo šiokio tokio pakilimo metas: žmonės ėmė atkusti, galėjo sau leisti įsigyti ir buityje reikalingų molinių indų. Tad mes gyvenome neblogai – turėjome net „Pobeda“ automobilį, o Margių gatvėje tėvas statė namą. Tačiau 1953 metais atėjo žinių, kad mūsų šeimą planuojama išvežti į Sibirą. Tad, kaip pasakojo mama, mes sparčiai susirinkome būtiniausius daiktus ir ta pačia „Pobeda“ iš Panevėžio pasitraukėme kuo toliau nuo akių. Apie pusę metų praleidome kaime pas tėvų draugus. Kada padėtis kiek aprimo, tų pačių metų rudenį, apsigyvenome Utenoje, kur aš ir praleidau savo dienas iki pat aštuoniolikos, kai išėjau į armiją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.

Tėvas ir mama Panevėžio turguje. 1952

Tos Jūsų dienos ir prabėgo tarp molio bei puodynių?

Taip, tačiau šalia dar buvo muzika ir cirkas… Mano tėvas, dar būdamas paauglys, Panevėžyje išmoko groti klarnetu ir saksofonu, o keturiolikos išėjo iš namų ir su čigonais nuvyko į Rygos cirką. Jis buvo pažįstamas su garsiais cirko artistais Jonu ir Jadvyga Ramanauskais, beje, mano krikštatėviais, taip pat – Elzyte ir Vladu Latvėnais. Vėliau jie gan dažnai lankydavosi mūsų namuose, rodydami savo triukus bei trumpas programėles. Ir vėliau tėvas nesiskyrė su muzika: dažnai po darbų namuose pagrodavo. Todėl cirkas ir muzika mane traukė labiau nei molis. Nuo vaikystės aš svajojau būti artistu. Nors neblogai piešiau, tačiau jau nuo penkerių tėvai mane leido į privačias fortepijono pamokas. Vėliau Utenos muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, o iš tėvo išmokau groti saksofonu ir klarnetu.

Na, o molis buvo kasdienybė: vieni vaikai tėvams padėdavo prie gyvulių, laukuose, o aš – prie puodų. Visa mūsų šeima buvo įkinkyta į šiuos darbus, prisidėjo ir samdomi pameistriai bei tėvo brolis Stasys. Darbo buvo daug: minkyti molį, žiesti, paruošti malkas, degti puodus krosnyse, apdirbti glazūra, galiausiai – parduoti… Nuo 1953-iųjų iki 2000-ųjų mano mama Utenos turguje pardavinėjo iš pradžių tėvo, paskui jo brolio darytus puodus. Ir ne tik Utenos, bet ir Vilniaus, Ukmergės, Panevėžio turguose. Aš pats maždaug nuo dvylikos su tais puodais stovėjau Kamajų, Svėdasų, vėliau ir Rokiškio turguose.

Evgenios Levin nuotrauka

Jei Jūsų tėvas iš prekybos puodais galėjo nusipirkti mašiną ir net statytis namą, ar galima sakyti, kad tuo metu moliniai puodai, kaip dabar sakoma, buvo prabangos prekė?

Ne prabangos prekė, bet būtini kiekvienuose namuose. Kadangi mūsų puodininkystės tradicija atėjusi iš kaimo, visų pirma, ji atliko praktinę funkciją. Mes darėme tai, ką žmonės naudojo savo buityje: puodus, ąsočius, dubenis, puodelius ir pan. Tuo metu parduotuvėse didesnio pasirinkimo ir nebuvo, tad beveik visi indai tiek kaime, tiek mieste – iš puodžių rankų. Iš esmės puodžiai apsiribojo penkių-šešių rūšių indais.

Didžiausias puodžiaus pripažinimas buvo ne padėkos raštai, apdovanojimai ar straipsniai spaudoje, bet pardavimai – jei žmonės pirkdavo jo indus, tuomet puodžius turėjo vardą. Pokariu Žemaitijoje – apie Mažeikius-Viekšnius-Kuršėnus – puodininkystės tradicija sparčiai vystėsi vien todėl, kad nedidelėje teritorijoje dirbo gan gausus būrys puodžių. Susitikę turguje jie pamatė, kad visų jų puodai daugiau mažiau vienodi. Taip – ne dėl tradicijos, o dėl konkurencijos – atsirado ir įvairesnės puodų formos bei jų puošyba, dekoravimo būdai. Ypatingai čia daug nuveikė puodžių žmonos – kuri gabesnė, kūrybingesnė, tos ir puodai buvo gražiau apipaišyti. O dekoruotus labiau ir žmonės pastebėdavo, mieliau tokius pirko. Štai taip ir vystėsi puodininkystės tradicija: daugiau parduotų indų puodžiui suteikė galimybę įsigyti geresnę glazūrą, pasistatyti naują pečių, samdytis daugiau darbininkų, gražiau, įmantriau, įdomiau molinius indus puošti.

Evgenios Levin nuotrauka

Šis Jūsų pavyzdys rodo, kad estetika, grožio poreikis, žmogui yra labai natūralus.

Žinoma, taip. Tačiau nereikia pamiršti, kad puodai, visų pirma, yra buitis. Mūsų tradiciniai indai buvo paprasti ir funkcionalūs. Bet kai žmogus ima truputį skaniau valgyti, jis pradeda galvoti ir apie grožį, gražesnį maisto patiekimą. Taip atsirado poreikis turėti išskirtinių indų, kurie buvo laikomi garbingoje vietoje ir ištraukiami tik per šventes: Kalėdas, krikštynas, vestuves. Gerėjant žmonių gyvenimui atsirado ir proginių indų, ko anksčiau kaime nebuvo.

Su savo dirbiniais puodžiai važiuodavo ir į miestus. O miesčionims juk reikėjo gražesnių, geresnių indų, kurie būtų laikomi ne ant pečiaus, bet virtuvėse, indaujose. Taip, tartum savaime, o ne iš kažkokios tradicijos, atsirado ir kitokia puodininkystė samprata, kur svarbu tapo ne tik praktiškumas, bet ir indo grožis.

Evgenios Levin nuotrauka

O Jūs pats jau vaikystėje išmokote dirbti su moliu?

Žinoma, juk gyvenau tarp molio krūvų… Yra išlikusių ir keletas mano darbų – moters figūra, Puškino skulptūra. Kartais ir puodus pažiesdavau, bet nenoriai. Buvau padykęs vaikas: prisižiūrėjęs tėvo draugų cirkininkų pats ėmiau mokytis važinėti vienaračiu dviračiu, žongliruoti, daryti fokusus. Bet tai tebuvo jaunatviškas užsidegimas. Tikroji mano aistra buvo muzika. Trylikos stojau į pučiamųjų klasę Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, tačiau dėl amžiaus manęs nepriėmė. Šešiolikos tėvai norėjo išsiųsti į estrados cirko mokyklą Maskvoje, tačiau kaip tik pas mus atvyko mano krikštatėviai Ramanauskai ir tėvus atkalbėjo. Dabar, žiūrėdamas į savo kelią, matau, kad gyvenime viskas susidėlioja taip, kaip yra duota. Muzikantu netapau, nors ir svajojau. O apie puodininkystę negalvojau, bet štai jau penkiasdešimt metų žiedžiu puodus… Gyvenimas kupinas atsitiktinumų ir paradoksų, bet kas tau lemta, tas turi įvykti.

Evgenios Levin nuotrauka

O kas vis dėlto pastūmėjo į puodininkystę?

Po armijos 1971 metais persikėliau gyventi į Kauną. Čia įsidarbinau „Jiesios“ keramikos gamykloje, kur masiniu būdu buvo gaminama buitinė keramika. Darbas nebuvo sunkus, nes amato pagrindus atsinešiau iš namų. Vakarais po darbo grodavau šokiuose. Buvau net raginamas stoti į Dailės institutą mokytis keramikos, bet tuo metu man rūpėjo tik mergos ir muzika (juokiasi).

Bet kai po poros metų perėjau į „Dailės“ kombinatą, pasijutau savo stichijoje. Čia patekau į labai gerą aplinką, pas geriausius mokytojus, iš kurių sėmiausi patirties, profesionalumo ir meilės amatui. Šie vyresnių kartų dailininkai – Albinas Pivoriūnas, Liudas Zajauskas, Pranciška Genienė, Genovaitė Vincevičienė, Jonas Mikėnas – tapo mano autoritetais. Maža to, vakarais praktikos atlikti ateidavo studentais su dėstytojais, ir aš neakivaizdžiai klausiausi jų paskaitų, žiūrėjau, kaip dirbama. Čia praleisti metai buvo geriausia mano mokykla. Kasdienis darbas, molio praktika man pačiam padėjo susivokti, ką noriu daryti gyvenime. Šalia, žinoma, buvo ir muziejų, parodų lankymas, bendravimas su dailininkais profesionalais, pokalbiai apie meną ir kūrybą. Kai būni tarp geriausių ir pats nori tokiu tapti… O muzikai ir grojimui laiko likdavo vis mažiau, kol galiausiai išvis tai apleidau.

Evgenios Levin nuotrauka

Įdomu tai, kad pasakodamas Jūs neatskiriate amato ir kūrybos kaip kažko svetimo, nesuderinamo.

Keramika, visų pirma, yra amatas, paskui – menas, o XXI a. tai jau galima laikyti net mokslu, mat yra gausybė įvairiausių technologijų, kurias, norint pritaikyti, reikia išmanymo.

Tačiau visa kūryba stovi ant amato. Menininkas daro tai, kas jam pavyksta, o meistras – tai, ką nori. Jei aš nevaldau amato, kaip sugebėsiu įgyvendinti savo idėją? Visų pirma, reikia pajusti medžiagą, su kuria dirbi, taip pat išmanyti proporcijas, formas, linijas. Nuo to atsispyrus galima eiti toliau, sugalvoti kažką naujo, įdomaus ir sugebėti tai padaryti. Pas tėvą ant molio krūvos aš gavau puodininkystės pagrindus, pamokas – „Dailės“ kombinate, o mokiausi visą gyvenimą…

1980-asiais jau norėjau būti kapitalistas – dirbti sau. Aišku, pavyzdžiu tapo mano tėvai, gyvenę iš to, ką padarydavo savo rankomis. Taip su savo šeima atsikraustėme į Leliūnus. Įsikūrėme tėvo namuke, kuriame buvo molinis pečius puodams degti. Pamenu, kad pragyvenimui teturėjome 200 rublių. Pradžia buvo labai sunki: neturėjome nei mašinos, nei užsakymų, nei įdirbio. Bet žinai, kas buvo? Aistra. Noras degti ir nesudegti: bandyti, klysti, raudoti ir vėl degti…

Su pirmais puodais į Utenos turgų arkliu nuvežė kaimynas. Paskui jau per vieną dieną turguje uždirbdavau daugiau nei per mėnesį keramikos gamykloje.

Evgenios Levin nuotrauka

Stebėtina, kad devintajame dešimtmetyje dar toks didelis buvo molinių puodų poreikis.

Aš dariau ne tik puodus, ąsočius, dubenis, bet ir vazas, įvairius suvenyrus. Vieni populiariausių buvo suvenyrinės vazytės po pusantro-du rublius. Nuveždavau į turgų šimtą vienetų ir per kelias valandas jų nebelikdavo. Kadangi visi darbai buvo labai pigūs, reikėjo labai daug dirbti. Bet aš nebuvau tinginys: per dieną nužiesdavau po 100 vienetų. Ilgainiui pasistačiau penkis pečius ir paeiliui kasdien po vieną degdavau. O savaitgaliais – turgūs, mugės, šventės, kur viską išparduodavau. Tokiais tempais per metus sunaudodavau po 20 tonų molio. Vienintelis mano konkurentas buvo „Jiesios“ keramikos gamykla (juokiasi). Dirbau ir mokiausi vienu metu. Konfucijus yra pasakęs: „susirask mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti.“ Tai ir aš jau penkiasdešimt metų ne dirbu, o tik darau tai, ką geriausiai moku…

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip banalus puodas tampa meno kūriniu?

Žiūri į puodą ir jis „skamba“… Muzikoje tai vadinama „bel canto“. Puode viskas turi derėti – formos, proporcijos, linijos, dekoras, glazūra. Turi matyti, jausti visumą. Dažnai gali išgirsti sakant, kad grožis slypi paprastume. Senų ąsočių ar puodynių formos taip pat nėra įmantrios, jos įprastos, tačiau iki to „paprastumo“, formos idealumo yra labai ilgas kelias. Pagauti tą „stebuklą“ yra labai nepaprasta… Žiūrėk, vienas prie puodo, eilėraščio ar skulptūros kankinasi ilgiausiai, stena, o kitam tai pavyksta su šypsena, lyg be pastangų, per daug nesukant galvos… Galiausiai viskas matyti iš darbų, o ne iš kalbų.

Kai kas sako: melskis ir gausi. O aš sakau: melskis, atlik veiksmą, tikėk ir tuomet turėsi. Nėra kito kelio. Bet iki to daug molio tenka išminkyti… Man prireikė trisdešimties metų, talentingesniam gal užtektų ir mažiau. Tačiau šiandien jau nebeužtenka vien tik daug ir sunkiai dirbti – reikia būti kūrybingam ir dirbti protingai.

Mano varomoji jėga yra ne pats puodas, bet mokymosi, pažinimo procesas. O kūryba – tai kančia ir pasitenkinimas, kurie skatina patirti, išmėginti, įveikti. Šie du jausmai – kaip diena ir naktis, gėris ir blogis – visada kartu. Be jųdviejų neįmanomas joks rezultatas. Kiek kartų man teko verkti prie suskilusių puodų… Ir vis tiek tai laimėjimas, nes kančia grūdina, nepavykę bandymai anksčiau ar vėliau, jei tik nemeti to pusiaukelėje, atveda prie sėkmingo rezultato. Bet gyvenime, visų pirma, reikia išmokti pralaimėti. Šiandien dažnai išgirstu sakant – „Valiuši, tau pasisekė…“ Bet kas taip sako, nemato penkiasdešimties mano darbo metų…

Evgenios Levin nuotrauka

Nors pats dažniausiai esate pavadinamas puodžiumi, tačiau toli gražu neapsiribojote vien buitine keramika, o ieškojote kažko naujo, neatrasto, nepažinto.

Tai vis iš mano užsispyrimo. Milijonus metų molis gyveno ne tam, kad iš jo būtų atimta gyvybė, bet kad ji būtų pratęsta. Tai yra ir mano atsakomybė. Sukūrus darbą, kuris naudojamas arba kuriuo grožimasi, molio gyvybė įgauna naują formą.

Nekukliai galiu pasakyti, kad tokių žvakidžių kaip mano Europoje nedaro niekas. Gal prie to prisidėjo ir mano „cirkininko“ patirtis – važinėjimas ant vieno rato bei vaikščiojimas lynu. Tam reikėjo išlaikyti pusiausvyrą. To paties dabar reikalauja ir mano žvakidės bei aukštos formos indai.

Prisidėjo ir muzikos patirtis, nes ji padėjo įsiklausyti į molį, leido pajusti džiazavimą, improvizaciją. Jei kurią dieną nežiedžiu, ateinu prie molio ir atsiprašau, jog šiandien neturėsiu galimybių prie jo prisiliesti. O ruošdamasis dirbti, visuomet paglostau, pakalbinu molį. Juk jis – mano partneris. Kaip ir žiedimo ratelis – mano altorius, prie kurio praleidau savo gyvenimą.

Evgenios Levin nuotrauka

Ar tikras meistras visuomet žino, kur link jis eina, ar, vis dėlto, būna ir atsitiktinumų, netikėtumų, kurie jį taip pat veda, augina.

Aš niekuomet neplanavau ir nesiekiau dirbti su juodąja keramika, bet kai ją pamačiau, pačiupinėjau, ji ilgam tapo mano meiluže. Daug degiau, galvojau, eksperimentavau, daug išmečiau broko – bet visa tai lydėjo aistra. Aš pats tapau tuo, ką dariau. Didžiausias mano džiaugsmas buvo juodojoje keramikoje atrasti vaivorykštės spalvas ir suprasti, kaip tai padaryti. Tikram meistrui atsitiktinumų nebūna, nes jis gali juos numatyti… Arba čekiška taki glazūra, su kuria Lietuvoje niekas nedirba – man reikėjo dešimties metų, kad atsitiktinumus paversčiau dėsningumais.

Aišku, neįmanoma iki galo visko perprasti. Juodoji keramika ir čekiška glazūra mane labiausiai žavi tuo, kad čia yra paslaptingumo. Panašiai kaip su moterimi – flirtuoji, bet nežinai, kuo viskas baigsis. Tas pats ir čia: degi ir nieko nežinai… Amate viskas aišku ir nuspėjama – darai tai, ką žinai. Bet štai kūryboje yra dalykų, kur tu stabteli ir lauki nežinodamas… Profesionalumas sudaro 80 proc., bet 20 proc. – paslaptis, kuri labiausiai mane ir žavi.

Evgenios Levin nuotrauka

Esate sukaupęs įspūdingą senosios keramikos darbų kolekciją, kuri pristatoma Jūsų įkurtame muziejuje. Ar maža Jums buvo paties žiedžiamų puodų ir puodynių, ąsočių ir visokių dubenių, kad dar ėmėte juos ir rinkti?

Aš ne muziejininkas, man patinka puodus daryti ir juos parduoti. Juk darbas užbaigiamas tik tuomet, kai patenka pas žmogų, kuriam jo reikia.

O rinkti senąją keramiką pradėjau jau laisvoje Lietuvoje visai netyčia. Kita vertus, tai įvyko ir visiškai natūraliai, nes pats žiedžiau puodus, tad negalėdavau ramiai praeiti pro sąvartyne, kur išpildavau savo paties broką, kažkieno išmestą seną puodą ar duženas. Taip pirmiausia iš gailesčio, paskui ir iš gražumo, ėmiau juos rinkti ir vežtis namo. Galima sakyti, kad sukūriau ne muziejų, o senelių namus puodams (juokiasi). Ir jie čia tikrai laimingi, kitiems suteikia daug džiaugsmo…

Aišku, neužteko vien rinkti tai, kas buvo išmesta. Didžiąją dalį puodų pirkau iš žmonių ir senienų perpardavinėtojų, kurie mane žinojo ir veždavo tuos indus bei kai kuriuos įdomesnius rakandus iš visos Lietuvos. Apie jokį muziejų negalvojau – dariau savo puodus, gyvenau iš jų, o lygiagrečiai gelbėjau senųjų meistrų darbus, iš kurių pats ir mokiausi.

Evgenios Levin nuotrauka

Yra žinomos kelių senųjų kryždirbių pavardės. Įdomu, o kaip su puodžiais?

Sovietmečiu vykdavo teatralizuoti geriausių amatininkų – puodžių, kalvių, medžio drožėjų – konkursai. Iš to laiko yra išlikusios kai kurių meistrų pavardės. Iki tol nieko panašaus nebuvo, todėl visi vardai išėjo užmarštin.

Tačiau tai ir labai natūralu. Tarkime, kryžiai buvo statomi viešumoje – prie namo, kelio, bažnyčios – ir stovėdavo po 50, 100 metų. Žmonės juos matė, apie juos kalbėjo: „Kieno šitas kryžius?“ „Svirskio“. Taip meistro vardas ir išliko. O puodai – juk tai namų, buities rakandas. Juos galėjo matyti tik namiškiai ar kaimynai. Bet net ir gražiausi puodai, ąsočiai nebuvo taip sureikšminami. Jų paskirtis labai pragmatiška, konkreti, tad ir požiūris į juos, visų pirma, yra praktiškas, o ne estetinis. Čia ir išlenda iš mūsų žagrė… Pavyzdžiui, anksčiau skilęs puodas buvo apvyniojamas beržo tošimi, taip jį sustiprinant, ir toks indas vėl galėjo būti naudojamas. Bet tai buvo daroma iš vargo. Aš tą patį ėmiau daryti iš mandrumo, nes man gražu. Tačiau pastebiu, kad už tokį puodą žmonės nenori mokėti daugiau, nes jie mato ne grožį, bet žvelgia pragmatiškai, tartum jų genuose ar pasąmonėje būtų užkoduota biednystė.

Žaviuosi japonų keramika ir jų požiūriu į arbatos puodelį, arbatinuką, kaip į gyvą, savo istoriją ir vertę turintį daiktą. Už vieną pialą jie yra pasiryžę mokėti dešimtis tūkstančių dolerių. Ar žinai, kaip jie atrenka geriausius keramikos darbus? Japonijoje yra 55 skirtingos keramikos meno mokyklos, kurios varžosi tarpusavyje. Didžiausioje paslaptyje laikomos jų technologijos ir šio meno subtilybės. Kas porą metų vyksta konkursas, kuriame iš maždaug penkių tūkstančių darbų atrenkami tik trys geriausi, kurie papildo nacionalinio muziejaus ekspoziciją. O kas lieka – sudaužoma. Štai taip kas vertinga tampa dar vertingiau, o gal net ir neįkainojama…

Evgenios Levin nuotrauka

O kur link šiandien krypsta Lietuvos puodininkystės tradicija?

Puodininkystė yra labiausiai į komerciją linkęs amatas, todėl puodžiai dažnai neišlaiko ne tik tradicijų, bet net ir proporcijų. Anksčiau tarp puodžių buvo pagarba: jei meistras turi savo stilių, niekas jo nekopijuoja, bet ieško savo kelio. Dabar viskas persipynę, viskas vienoda, nebėra jokio skirtumo tarp puodų Žemaitijoje, Aukštaitijoje ar Dzūkijoje. Tai, žinoma, svarbiau yra pačiai puodininkystės kultūrai, jos tradicijos vystymosi istorijai. Na, o žmonėms – duok gerą prekę, ir jie ją nupirks.

Evgenios Levin nuotrauka

Ar jums pačiam svarbu, kur atsidurs Jūsų padarytas puodas – virtuvėje tarp indų ar lentynoje kaip namų papuošimas, dekoro elementas?

Niekas geros kavos negeria virtuvėje iš plastikinio puodelio. Juk tai pirmiausia turėtų būti geras jausmas, kurį pats ir sužadini. Taip ir aš neparduodu puodų, o siūlau geras emocijas.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien žmonės puikiai atskiria, kur yra indas kasdieniam naudojimui, o kur – šventėms. Nors pasitaiko visko. Prieš keletą metų į muziejų atvyko turtinga pora, išsirinko labai gražios formos ir glazūros indą agurkams raugti… Arba pažiūrėk į vazas, kurių formoms ir dekorui nieko netrūksta, jos pačios iš savęs yra meno kūrinys – tokioms net nebūtinos gėlės.

Žinoma, man svarbu, į kokius namus ir pas ką indas nukeliauja. Kai žmogus į rankas paima ąsotį, žiūriu, kur jį deda – ar glaudžia prie krūtinės, ar per ištiestą ranką nuleidžia žemės link. Visa tai kalba apie santykį. Būna, žmogus paima puodą tik apžiūrėti, o puodas jo nepaleidžia… Ne tik žmonės, bet ir puodai moka džiaugtis…

Prieš penkerius metus Kaziuko mugėje laimėjau svarbiausią konkursą gyvenime. Tąkart prie mano prekystalio priėjo moteris su vyru. Žiūriu, ji paima puodą, pačiupinėja, paglosto, padeda, o tada ima kitą… Galiausiai išsirinko vieną ąsotį, kuris jai pasirodė labai gražus. Kai pakėlė galvą, pamačiau, kad ji akla… Iškart apsiašarojau, nes didesnis įvertinimas už šitą gali būti tik dangaus…

Evgenios Levin nuotrauka

Ar ir šiandien prie žiedimo staklių prisėdate kasdien?

Jau ne kasdien. Po šitiek darbo metų jaučiu pasekmes: skauda sąnarius, o visas mano organizmas užterštas sunkiaisiais metalais. Galiausiai, juk už viską reikia susimokėti…

Bet dabar aš dirbu labai nuosekliai siekdamas tobulybės, o kartu suprantu, kad tai blogai, nes aš jau žinau, kaip nesuklysti. Bet nėra kito kelio išmokti ir sužinoti kažką naujo – tik per klaidą. Tobulumo siekis yra gerai, kol tai įkvepia ir motyvuoja. O kai jau atrodo viskas atrasta, viskas žinoma, tuomet tampa nuobodu. Pažvelk į apskritimą, juk tai tobula forma. Bet pažiūri kartą ir daugiau nereikia. Viskas čia aišku, viskas nuspėjama…

Puodininkystėje, kaip ir bet kurioje kitoje kūryboje ar veikloje, yra svarbus improvizavimas: pagavai temą ir žaidi ja, interpretuoji pagal savo širdies ritmą. Puodžiaus pagrindas – liaudies tradicija, amato išmanymas, patirtis, o visa kita priklauso nuo širdies ir vaizduotės. Ir, be abejo, nuo drąsos klysti…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *