Elektroninės medijos vaikų ir paauglių gyvenimą formuoja taip pergalingai, kad įprastos pedagogikos principai neišvengiamai ima kelti abejonių. Jaunoji karta internete šiandien susiduria su reiškiniais, nuo kurių anksčiau skirdavo saugi riba.

Išsiplėtusios pasaulio ribos

Jaunosios kartos veidas šiandien kitoks nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Anksčiau jie žaisdavo lauke, iškylaudavo parke, tyrinėdavo olas ar šmirinėdavo po statybvietes. Pasaulis turėjo aiškias ribas, skiriančias nuo to, kas baisu ir nesuprantama, – visa tai egzistavo nebent vaikiško pasaulio paribiuose. Suaugusiųjų sukurta ir puoselėjama pedagoginė erdvė turėjo savas taisykles. Nuogybės prieš vaikų akis šmėsteldavo nebent rausiantis po senus žurnalus, o prasiveržti agresijai dažniausiai buvo leista rungiantis dėl kamuolio ar žaidžiant indėnus. Televizorius stovėdavo svetainėje – griežčiau ar švelniau kontroliuojamas tėvų. Tai jie spręsdavo, kas pasieks mūsų ausis ir akis. Baisybės ir nešvankybės likdavo kažkur kitapus, nors retsykiais ir būdavo leidžiama pasižiūrėti trilerį arba pamatyti, kaip elgiasi nusikaltėliai.

Per pastaruosius dešimt metų vaikų ir jaunuolių pasaulis pasikeitė iš pagrindų. Tėvų ir pedagogų nustatytos ribos tapo lengvai pažeidžiamos. Internetu pasiekiamas informacinis tinklas ištrynė virtualią ribą tarp vaikams saugios erdvės ir realaus pasaulio. Vos panorėjęs, jaunuolis be jokios suaugusiojo priežiūros gali dalyvauti informacijos ir vaizdų sraute. Nuo viso pasaulio naujienų, skandalingų istorijų ir sukrečiančių vaizdų skiria vos vienas pelės mygtuko spustelėjimas. Kompiuterio ekrano teikiama galimybė atsiriboti jaunuoliui atveria kelią į tas temas, kurių nėra šeimos moraliniame kodekse ir tarp pedagoginių vertybių. Užsidaręs savo kambaryje jis naršo po pornografines svetaines, siurbia į save katastrofų vaizdus ar egzekucijas Irane.

Virtuali interneto erdvė, kaip pažinimo erdvė, neturi jokių ribų. Dalydamiesi „youtube“ patarimais ar svetainių nuorodomis vaikai ir paaugliai gali ne tik įžengti į kitos kultūros ar mokslo pasaulį, bet ir vieni ar su draugais Los Andželo gatvėse nerūpestingai šaudyti į policininkus, lankytis abejotinuose baruose ir protarpiais smagintis su prostitutėmis sename ševrolete.

Pasikeitę bendravimo būdai

Vos tik vaikai atranda kompiuterio galimybes, tradiciniai žaidimai nebeturi daug šansų. Slėpynės ar dėlionės į skait­me­ninį pasaulį įsitraukusiems vaikams greit pasidaro nuobodžios. Interneto revoliucija pakeitė ir bendravimo būdus. Panorus pasikalbėti su drauge, nebereikia visų akivaizdoje skambinti svetainėje įtaisytu laidiniu telefonu. Asmeninėje interneto erdvėje vaikų bendravimo būdai dažnai nepasiekia suaugusiųjų akių. Santykiai tampa virtualiai vystomais eksperimentais. Mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai leidžia kurti ryšių ir santykių tinklą, apie kurį tėvai ir mokytojai nieko nenutuokia. Tinkle flirtuojama su nepažįstamaisiais, milžiniškam „draugų“ ratui prisistatoma erotiškomis pozomis. Ir, žinoma, skait­meninėje erdvėje galima pasielgti tikrai bjauriai, į feisbuką įkeliant įžeidžią nuotrauką, apšmeižiant bendraamžį pramanytu seksualiniu elgesiu ar apsvaigimu, o kartais net sukuriant į konkretų asmenį nukreiptų patyčių puslapį. Virtualus pasaulis leidžia taikyti naujas grupinių patyčių strategijas, o santykius lengvai nutraukti SMS žinute.

Suaugusiųjų rūpesčiai

Tokios tendencijos kelia tėvų ir pedagogų susirūpinimą. Baiminamasi jaunimo brutalizacijos. Ar auganti karta seksualumą painios su pornografija? Ar smurtiniai kompiuteriniai žaidimai didina agresiją? Ar brutalūs vaizdai traumuoja nebrandžią psichiką? Ar vaikai ir jaunuoliai praranda tikrovės pojūtį? Mums neramu, kad jaunoji karta patiria dalykus, su kuriais emociškai nėra pajėgi susidoroti. Mes svarstome, kaip su tuo kovoti. Reikalaujame uždrausti žudymo žaidimus, riboti prieigą prie kompiuterio ir didinti tėvų kontrolę, tikėdamiesi, kad taip neužaugs karta, praradusi ryšį su egzistuojančiu pasauliu, dezorientuota ir perkrauta tiesioginio socialinio kontakto.

Dar prieš du šimtmečius vaikystė ir paauglystė visuomenės diskurse nevaidino jokio reikšmingesnio vaidmens. Vaikai ir paaugliai buvo suvokiami kaip nesusiformavę suaugusieji, kurie bręsdami natūraliai įsiliedavo į šeimos ir darbo pasaulį. Vaikai buvo ugdomi ir patys ugdėsi tarsi savaime. Nederamas elgesys iššaukdavo intervencijas, o palikti vaiką ramybėje reikšdavo paskatinimą už tinkamą elgesį. Vaikai ir paaugliai būdavo disciplinuojami, privalėdavo gražiai elgtis ir vykdyti jiems pavestas užduotis. Jie nebūdavo suvokiami kaip asmenys, turintys ypatingą psichologiją ir individualių poreikių.

Dar iki XVIII amžiaus vaikai ir paaugliai negyveno tarsi atskirame pasaulyje. Vykdant mirties nuosprendžius, pirmosios vietos būdavo skirtos mažiausiems žiūrovams, išgertuvėse užeigose dalyvaudavo ir paaugliai, o viešnamiuose arbatą patiekdavo vaikai. Sulig Rousseau, Fröbeliu ir vėlesnėmis psichoanalizės bei pedagogikos teorijomis išplito požiūris, kad sveikam vaikų ir paauglių vystymuisi reikalinga ypatinga aplinka. Į juos pradėta žiūrėti kaip į būtybes, turinčias ypatingų poreikių. Staiga suvokta, kad vaikams reikalinga atskira erdvė, kurioje jie galėtų vystytis pagal savo polinkius. Vaikystė ir paauglystė imtos laikyti jautriu gyvenimo etapu, kai formuojasi vaiko charakteris. Nuo suaugusiųjų pastangų ir pasiūlymų esą priklauso, ar vaikas vystysis tinkamai. Neužtenka meilės, globos ir socialinių normų perdavimo, – reikia tinkamų veiksmų, nuostatų ir dirgiklių. Vaikystės, kaip lemiamo žmogaus raidos tarpsnio, atradimas turėjo politinių pasekmių. Pedagogika imta suvokti kaip galimybė įgyvendinti socialinius tikslus, ideologijas ir utopijas. Vaikai ir paaugliai tapo visuomenės ambicijų ir socialinių vertybių objektu. Suvokta, kad ateinančią kartą būtina auklėti, lavinti ir skatinti, nes ji turėsianti išlaikyti valstybę, perduoti vertybes ir kurti ateitį.

Sulig šia paradigmų permaina vaikai ir paaugliai tapo suaugusiųjų troškimų ir vizijų projekcijų pagrindu. Jaunuomenės ugdymas iškilo kaip sritis, per kurią turėtų būti perkainojama gamta, disciplinuojama visuomenė, įveikiama patriarchalinė pasaulėžiūra ar kvestionuojamas santykis su autoritetu. Esą jei pavyktų užtikrinti tinkamą elgesį su vaikais ir paaugliais ir sukurti jiems prasmingą aplinką, sumažėtų socialinė atskirtis ir konfliktų tikimybė. Buvo patikėta, kad reikia rasti būdų ir priemonių nukreipti ateinančią kartą tinkama linkme. Taip radosi iniciatyvos kurti rojų primenančius vaikų darželius ir netradicines mokyklas.

Taigi pirmame plane atsidūrė ne konfrontacija su šio pasaulio blogybėmis, bet saugios erdvės vaikams ir paaugliams kūrimas. Ši į vaiką orientuota pedagogika rėmėsi savirealizacijos idėja, tai yra samprata, jog tėvai ir pedagogai turėtų užtikrinti, kad vaikai ir jaunuoliai galėtų be rūpesčių lavintis, taip pat patirtų kuo mažiau blogos įtakos. Todėl nuo tada, kai vaikystė buvo įvardyta kaip lemiamas gyvenimo tarpsnis, nuolatos perspėjama apie žalingas įtakas. XX amžiuje pedagogai perspėdavo ne tik dėl žalingo alkoholio, seksualinių santykių poveikio, bet ir dėl geležinkelių, radijo, automobilių, „negrų muzikos“ ar Elvio Presley‘io klubų judinimo.

Tėvų įtakos praradimas

Vienas tėvas prisipažįsta buvęs priverstas uždrausti savo keturiolikmečiui sūnui naudotis internetu, nes šis per naktis sėdėdavęs prie kompiuterio ir dėl to apleidęs mokslus. Tokia drastiška priemonė, žinoma, sulaukė atitinkamos sūnaus reakcijos. Vaikams ir paaugliams ne visada patinka mūsų bandymai juos apsaugoti nuo blogos įtakos ir pakreipti prie pozityvios veiklos. Milžiniškos pastangos, kurias mes įdedame dėl vaikų švietimo ir laisvalaikio, retai kada sutinkamos su dėkingumu. Panirti į virtualius pasaulius jaunuoliams prilygsta žmogaus teisei, į kurią nevalia kėsintis ugniasiene (angl. firewall) ar įvairiais draudimais.

Istorijos rato nepasisuksi atgal. Neįmanoma grąžinti jaunosios kartos į izoliuotą pasaulį. Liberalioje visuomenėje mes nebeturime tokių galios svertų. Mes, suaugusieji, turime susitaikyti su žinių monopolio ir visagalių valdytojų statuso praradimu. Tam tikro amžiaus vaikai ir paaugliai pajunta natūralų susidomėjimą, smalsumą pažinti pasaulį „iš išorės“. Jie nori išbandyti galimybes, kurias jiems pasiūlo mūsų technologizuota visuomenė, ir nori patys išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Dažnai jie ieško kažko visiškai kito, kas peržengia šeimos ar mokyklos aplinkos patirties ir mąstymo horizontą ir leidžia atsiriboti nuo suaugusiųjų pasaulio. Ir, kad pasiektum visa tai, šiandien nebereikia dėti daug pastangų, užtenka tik įvesti reikiamą interneto adresą. Internetas ištrynė smalsumo ir poreikio eksperimentuoti ribas. Žinių taikymas virtualioje tikrovėje vyksta anarchiškai, amoraliai ir dažnai iš gryno smalsumo. Tad suaugusieji dažniausiai jaučiasi pasmerkti kraštutiniams veiksmams. Uždrausti žaisti žudymo žaidimus ir panašią destruktyvią veiklą yra lygiai taip pat sunku, kaip pedagogiškai sumaniai formuoti medijų pasaulėvaizdį. Cenzūra tik sustiprina patrauklumą. Vaikai ir jaunuoliai greitai pajunta neribotą laisvę, kurią jiems suteikia internetas. Jie patys nusprendžia, ką atsisiųsti ir kuo užsiimti.

Interneto revoliucijos pasekmė ta, kad mes turime radikaliai permąstyti vaikystės ir paauglystės reikšmę. Šiandien turėtume diskutuoti ne tik apie tai, ar vaikai ir paaugliai gali lankytis abejotinose interneto svetainėse ir žaisti smurtinius žaidimus, bet ir apie tai, kaip galėtume pažaboti medijų revoliuciją. Kokias vaikų ir paauglių vidines kompetencijas galime lavinti, kad jie orientuotųsi informacijos srautuose ir įstengtų priimti protingus sprendimus? Ką galime padaryti, kad jaunoji karta gebėtų pati įjungti reikiamus vidinius saugiklius ir susidūrimas su žeidžiančiomis temomis jiems neturėtų žalingų pasekmių?

Žinoti, kaip elgtis blogio akivaizdoje

Įrodyta, kad smurtauti linkę paaugliai praleidžia daugiau laiko prie apetito nežadinančių žaidimų. Tačiau abejotina, ar būtent tai nulemia jų poelgius. Probleminio elgesio jaunuoliai visur rastų pavyzdžių ir pretekstų išlieti savo agresiją. Galbūt mes turėtume atsisveikinti su izoliuoto vaikystės pasaulio idėja ir grįžti prie ikimodernaus vaikystės ir paauglystės traktavimo? Pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, kad šiandien jaunoji karta vėl auga pasaulyje, kuriame ji, net jei dažniausiai tik virtualiai, neišvengiamai susiduria su šešėline žmonijos puse. Kadangi mes vargiai galime kontroliuoti šį procesą, privalome daugiau dėmesio skirti kompetencijų, kurios leistų suvaldyti vaizdų ir informacijos chaosą, ugdymui.

Tam reikalinga pedagogika, kuri tematizuotų blogio patirtis, su kuriomis jaunuomenė anksčiau ar vėliau susidurs internete. Destruktyvaus turinio aptarimo nevalia palikti ateičiai. Paslaptinga smurto trauka, pornografijos patrauklumas, potencialus (savi)destrukcijos ar svaiginimosi malonumas turi tapti auklėjimo ir švietimo temomis. Negalima leisti, kad mūsų sūnūs ir dukros būtų palikti vieni konfrontuoti su šiais iššūkiais. Taip pakreipti mąstymą nėra lengva. Mes, žinoma, mielai toliau kalbėtume apie tai, kas gera, tikra ir gražu, blogį išstumdami iš vaikų akiračio. Pedagogikoje nebegalime kalbėti vien tik apie idealias situacijas, tačiau turime perduoti elgesio kultūrą, padėsiančią tinkamai reaguoti susidūrus su amoralumo ir destruktyvumo apraiškomis. Nes šiandienos jaunoji karta gali kurti geresnį pasaulį.

Parengė Dangė Vitkienė

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. II

Publikaciją parėmė 

Comments are closed.