Prieš 10 metų, 2010 m. gegužės 9 d. mirė lietuvių poetas Jonas Strielkūnas.

2020 m. kovo 6 dieną poetui Jonui Strielkūnui būtų sukakę 81-eri. Tačiau vos įsiritęs į aštuntąją dešimtį, jis iškeliavo kurti eilėraščių į Amžinybę. Būsimas poetas gimė Putauskuose, Vabalininko valsčiuje ir yra giliai įaugęs į Biržų kraštą. Jis baigė Vabalininko vidurinę mokyklą, dirbo vietinio laikraščio redakcijoje. Čia pradėjo kurti eilėraščius ir tik paskui susigundė tapti „Literatūros ir meno“ redakcijos dalimi. Nuo 1978 m. daugiausia dėmesio skyrė vertėjo darbui. Jis vertė eiles iš rusų, anglų, rumunų kalbų.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nebuvo pamirštas ir pelnė Poezijos pavasario, Jotvingių premijas, buvo apdovanotas ir itin garbinga Nacionaline kultūros ir meno premija.

Jono Strielkūno poezija neretai vadinama „tiltu“ tarp labiau tradicinės Justino Marcinkevičiaus ir modernesnės Antano A. Jonyno, Sigito Gedos poezijos.

Eilėraščius spausdinti pradėjo 1958 m., daugelis jo eilėraščių tapo dainomis, kurioms muziką rašė Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Algimantas Raudonikis. Kūryboje vyravo ryšio su gimtąja žeme kaip žmogaus būties pagrindo, etinių vertybių mato, motyvas. Autorius poetizuoja gimtinės gamtą, piešia kaimo būties vaizdus, kūryboje atsispindi istoriniai ir kultūriniai atminimai. Strielkūno poezijai būdingas vaizdo skaidrumas, ramus susimąstymas, savaimiškas paprastumas, tautosakos motyvai, lietuviškų dainų lyrizmas, jausmingumas derinamas su daiktiškuoju konkretumu. Debiutavo Strielkūnas 1966 m. rinktine Raudoni šermukšniai. Pasak R. Kmitos, Strielkūnas nebuvo eksperimentatorius ir avangardistas, bet labiau vertino „suprantamą poeziją“. Jis teigė, kad menininkas privalo būti ne tik naujų žemių užkariautojas, bet ir senų paminklų sargybinis.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *