Pirmieji lietuvių alpinistai, pabuvoję Himalajuose ir iš tolo pamatę Everestą, buvo Dainius Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis, 1988 metų rudenį, TSRS antrosios rinktinės sudėtyje žvalgę kelią į Kančendžangą iš Sikimo pusės. Nuo tada buvo pradėta lietuvių ieškoti kelių Everesto link. Mintis užkariauti aukščiausią pasaulio viršūnę patiko Amerikos lietuviui – alpinistui Aleksui Bertuliui, kuris pakvietė Lietuvos alpinistus 1989-aisiais į JAV, Kaskadų kalnus Sietlo rajone. Po 1990 m. bendros ekspedicijos į Chan Tengri, kopimas į Everestą buvo įtrauktas į 1991 m. Pasaulio lietuvių žaidynių programą.

Jau 1991-aisiais įvyko žvalgybinė lietuvių ekspedicija į Everestą, į iki to laiko uždarytą šiaurinį kelią iš Tibeto pusės. Į bazinę stovyklą pakilo Aleksas Bertulis, Kęstutis Baleišis, Rimantas Skirmantas ir Vilius Šaduikis. O pirmoji pasaulio lietuvių ekspedicija į Himalajus buvo suorganizuota 1992-ųjų rudenį. Tuomet alpinistai Vilius Šaduikis ir Vladas Vitkauskas bandė įkopti į Everestą iš šiaurinės pusės, per Tibetą. Jie pasiekė 7800 m aukštį, tačiau pasiekti viršūnę vyrams sutrukdė labai blogos oro sąlygos. Tačiau tikslo žymusis Lietuvos alpinistas V. Vitkauskas nepaleido ir jau po metų tapo pirmuoju lietuviu, įkopusiu į aukščiausią pasaulio viršukalnę (1993 m. gegužės 10 d.). Jis Everesto viršūnę pasiekė prisijungęs prie Nepalo moterų ekspedicijos.

Alpinistas V. Vitkauskas gimė 1953 gegužės 7 d. Viduklėje ir yra vienas garsiausių lietuvių alpinistų pasaulyje. pats alpinistas yra išskyręs keletą svarbiausių viršukalnių, kurias jam yra pavykę įveikti. Tarp jų – Elbrusas, Makinlis Amerikoje, Vinsono masyvas Antarktidoje, Kilimandžaras ir t.t.

Vladas Vitkauskas apie Everestą rašė: „Pavojingiausius išbandymus išgyvenau, žinoma, Everesto ledynuose. Vargu ar kam iš stovėjusių ant Didžiojo kalno viršūnės prireikė bent panašių, dažnai – nežmoniškų, pastangų tikslui pasiekti. Kopti į aukščiausią pasaulio kalną ketinome dviese – su bičiuliu Aivaru Bojaru iš Latvijos. Būsimą žygį sumanėme pavadinti Baltų ekspedicija. Deja, likus mėnesiui iki išvykimo į Nepalą, Aivaras žuvo, kai treniruodamiesi žiemą kartu kopėme į apledėjusį Elbrusą – aukščiausią Kaukazo kalną. Po to jau man vienam teko ruošti visus kalnų reikmenis ir organizuoti sudėtingą kelionę į Himalajus. Beviltiškiausia buvo finansinė padėtis, nes likau tik su 700 JAV dolerių kišenėje. Tuo metu vien už galimybę kopti su Naujosios Zelandijos ar JAV ekspedicijomis reikėjo mokėti 40–42 tūkst. JAV dolerių. Nuo 1993 m. rudens šis mokestis pakilo iki 65 tūkst. JAV dolerių. O kad pirmasis kurios nors valstybės žmogus pasiektų pasaulio Viršūnę, dažniausiai būdavo rengiamos didžiulės ekspedicijos. Didžiausioji, italų, 1973 m., joje dalyvavo 64 alpinistai, per 2000 šerpų nešikų, kurie nešė 70 t krovinių, 2 sraigtasparniai. O visa mano manta tesvėrė apie 70 kilogramų… Į bazinę stovyklą Kumbu ledyne, 5300 m aukštyje, vėlavau beveik tris savaites. Daugelis kopėjų jau buvo spėję aklimatizuotis aukščiau 7000 m ribos, o aš dusau dėl deguonies stygiaus jau šiame, 5300 m aukštyje, galvą skaudėjo 24 valandas per parą. Beliko kopti vienam. Tai reiškė – neturėjau teisės suklysti: paslysti, įkristi į ledo plyšį, patekti į griūtį, susirgti ir pan. Negalėjau apsirikti, pasirinkdamas maršrutą ar kopimo laiką, aprangą, valgį, vaistus. Vladas Vitkauskas© DELFI / Šarūnas Mažeika 39 paras kopiau ledynais ir gyvenau juose. Kartais jausdavausi neatskiriama kalnų dalimi: regėdavau, kaip kūnas neša kuprinę, sustoja laikas arba išnyksta atstumai tarp manęs ir kalnų. Kartais likdavo tik viena kančia. Neprisimenu, kada taip baisiai buvo persmelkęs šaltis. Kiekviena ląstelė virpa. Kiekvienas įkvėpimas – tarsi auglio plėšimas iš gerklės. Stingdo ir nežinomybė: vėl slenku vienas lyg šešėlis tarp plyšių ledyne, namo dydžio ledo bokštų ir dar nežinia ko, kabančio nežinia kur, virš galvos. Beveik valandos prireikė, regis, paprasčiausiems dalykams atlikti: ištraukti iš kuprinės vėliavai, jai pririšti ir nufotografuoti. Kiekvienas nesudėtingas judesys – nusimauti pirštinę, pasilenkti, užrišti mazgą, išimti fotoaparatą – reikalavo ypatingos valios ir pastangų. Užtai nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė, išsiskleidusi juodame dangaus gelmės fone viršum Himalajų milžinų. Tiesiog kūnu jaučiau, kaip ji siejo mane su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, meldėsi už mane ir laukė sugrįžtant“.

Vladas Vitkauskas šiuo metu gyvena ir dirba Anykščiuose. Yra Pasaulio anykštėnų bendrijos narys, 2019 m. spalio mėn. išrinktas į Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegiją.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *