Pirmasis išeivijos evangelikų liuteronų kunigas senjoras Jonas Pauperas

1905 m. gegužės 10 d. Sėlinuose (Klaipėdos aps.) gimė Jonas Pauperas, evangelikų liuteronų kunigas, spaudos bendradarbis, dėstytojas, visuomenės veikėjas, pirmasis išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios senjoras.

Jonas Pauperas gimė ūkininkų surinkimininkų šeimoje Plikių parapijos Sėlinų kaime. Nuo mažens traukė knygos. Lankė kun. dr. Viliaus Gaigalaičio Klaipėdoje organizuotus kursus, 1927 m. baigęs lietuvišką Klaipėdos gimnaziją (1930 m. jai bus suteiktas Vytauto Didžiojo vardas), pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Dar studijuodamas, 1929 m. birželio 23 d. Jurbarke buvo įšventintas kunigu ir apie dvejus metus tarnavo Jurbarko ir Žvyrių (Skirsnemunės) evangelikų liuteronų parapijose. Vedė jurbarkiškę Mariją Smetoniūtę (1911–2000), šeima susilauks sūnų Viktoro, Martyno ir Jono.

1931 m. birželio 9 d. baigęs VDU (diplominio darbo tema – Vydūno etika), kunigas Jonas Pauperas tęsė sistematinės teologijos studijas Šveicarijoje Bazelio universitete, kuriame 1933 m. apsigynė teologijos licenciatą. 1933–1936 m. buvo VDU Evangelikų teologijos fakulteto Sistematinės teologijos katedros vedėjas, privatdocentas. Nuo studijų laikų aktyviai bendradarbiavo spaudoje, kurį laiką buvo mėnraščio „Pagalba“ redaktorius. Į lietuvių kalbą pirmasis išvertė „Augsburgo išpažinimą“ (1934 m. išspausdintas Kaune), 1935 m. parengė spaudai M. Liuterio „Mažąjį katekizmą“. Publikacijų skaičiumi 1935 m. buvo antras iš 130 VDU dėstytojų.

1935–1940 m. Jonas Pauperas dirbo valstybės tarnyboje, buvo Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos patarėjas evangelikų bažnyčių reikalams, dalyvavo įvairių kultūrinių ir socialinių organizacijų veikloje. Nuo 1936 m. tarnavo Kauno evangelikų liuteronų parapijos lietuviškosios dalies kunigu administratoriumi, sekmadienio pamaldose jo sakomi pamokslai būdavo transliuojami per Kauno radiofoną. 1936 m. spalio 5 d. Kaune įsteigus Lietuvos evangelikų sąjungą, kunigas Jonas Pauperas buvo išrinktas jos valdybos nariu. Kartu su evangelikų reformatų kunigu Adomu Šernu ir kitais rengė bendrą „Evangelikų giesmyną su maldomis“ (išleistas 1942 m. Kaune).

Lietuvą okupavus sovietams, 1940 m. kunigas Jonas Pauperas buvo suimtas. 1941 m. pradžioje pasitraukė į Vokietiją, ilgesnį laiką gyveno Berlyne. Tuoj po karo sulaukė Jenos universiteto kvietimo dėstyti sistematinę teologiją, tačiau 1945 m. rugpjūtį Tiuringijai atsidūrus sovietų valdžioje, šio pasiūlymo turėjo atsisakyti ir su šeima pasitraukė į Bavariją, gyveno pabėgėlių stovyklose. Čia 1945–1948 m. aptarnavo lietuvius evangelikus, aktyviai bendradarbiavo perkeltiesiems asmenims skirtoje spaudoje, 1945–1946 buvo Miunchene Lohengrino stovykloje penkiomis kalbomis leisto informacinio biuletenio vyr. redaktorius. Parengė ir 1948 m. išleido lietuviams evangelikams skirtą giesmyną.

1946 m. gegužės 30 d. Hanau stovykloje surengtame pirmame bendrame lietuvių evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų suvažiavime tremtyje suformavus laikinąją lietuvių evangelikų Vyriausiąją bažnyčios tarybą, kunigas Jonas Pauperas buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1946 m. lapkričio 9–10 d. Lėbenštete (Lebenstedt) sušauktas pirmasis lietuvių evangelikų tremties Sinodas išrinko Vyriausiąją bažnyčios tarybą, kurios pirmininku vėl tapo prof. dr. Otonas Stanaitis (1905–1997), kun. lic. Jonas Pauperas išrinktas Lietuvių evangelikų bažnyčios senjoru. Šias pareigas Jonas Pauperas ėjo iki išvykimo į JAV 1948 m. balandį.

JAV kunigas Jonas Pauperas su šeima iš pradžių apsistojo Niujorke, o netrukus persikraustė į Čikagą, čia kurį laiką teko dirbti fabrike. 1949 m. gruodį kunigas Jonas Pauperas buvo įvestas Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapijos klebonu (1910 m. gruodžio 4 d. įsteigta „Ziono Lietuviška Evangeliška Liuteriška Parapija – Nepermainyto Augsburgo Išpažinimo“ šiandien yra seniausia veikianti lietuviška parapija visoje Šiaurės Amerikoje, nuo 2002 m. parapijos klebonu tarnauja kun. dr. Valdas Aušra, 2006–2008 m. laikinai ėjęs išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo pareigas).

Čikagoje kunigas Jonas Pauperas aktyviai organizavo išeivių šalpos darbą, kartu su parapija padėjo pasitraukusiesiems iš sovietų okupuotos Lietuvos persikelti iš Vokietijos į JAV, negailėdamas laiko ir jėgų nuoširdžiai gelbėjo įvairių tikybų lietuviams ir Lietuvos vokiečiams susirasti būstą ir darbą Čikagoje bei jos apylinkėse.

1954 m. rugpjūčio 21-22 d. Toronte įvykusiame steigiamajame JAV ir Kanados lietuvių evangelikų liuteronų Sinode, siekusiame išlaikyti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios tęstinumą, kunigas Jonas Pauperas buvo išrinktas valdybos nariu.

Tarnaudamas Ziono parapijoje, kurioje pamaldas laikė lietuvių, vokiečių ir anglų kalbomis, retkarčiais aplankydamas ir kitų miestų lietuvius evangelikus, kunigas Jonas Pauperas parengė naują išeivijos Evangelikų giesmyno leidimą (1957 m.), buvo Čikagos lietuvių evangelikų tarybos narys, bendradarbiavo verčiant į lietuvių kalbą Bibliją, gausiai rašė išeivijos spaudoje, buvo lietuvių Akademinio skautų sąjūdžio evangelikų liuteronų dvasinis vadovas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) ir kitoje išeivijos veikloje.

Sulaukęs vos šešiasdešimt šešerių, kunigas Jonas Pauperas netikėtai mirė 1971 m. gegužės 22 d. Čikagoje. Po atsisveikinimo Ziono lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčioje, dalyvaujant dvylikai kunigų, gegužės 26 d. iškilmingai palaidotas Ziono parapijos Betanijos kapinėse. Jo atminimui pagerbti buvo įsteigtas fondas, kuriam parėmus, 1973 m. kunigo Jono Paupero pamokslų rinkinį „Dievo žodžio tarnyboje“ su kompozitoriaus Vlado Jakubėno (1904–1976), Ziono parapijoje 1949–1967 m. tarnavusio vargonininku, įžangos žodžiu spaudai parengė kunigo našlė Marija L. Pauperienė, daugelį metų vadovavusi Ziono parapijos lietuviškai ir vokiškai sekmadieninėms mokyklėlėms, šeštadieninei lietuvių kalbos mokyklai, 1953 m. sausio 25 d. subūrusi iki šiol gyvuojančią parapijos moterų „Rūtos“ draugiją. Į išeivijos bažnyčios gyvenimą aktyviai įsitraukė ir visi trys kun. Jono ir Marijos Pauperų sūnūs.

Gausų rašytinį kun. Jono Paupero palikimą, be jau paminėtų darbų, sudaro šie svarbiausi veikalai: „Asketizmo prasmė katalikybėje ir protestantizme“ (vokiečių k., 1933 m.), „Regimoji ir neregimoji bažnyčia“ (1934 m.), „M. Liuteris ir P. Melanchtonas“ (1948 m.), „Reformacijos veikėjai ir jų įtaka Lietuvoje“ (1955 m.).