Su Vilniaus Pal. T. Matulionio gimnazijos pavaduotoja, ses. Danguole Gervyte kalbamės apie ypatingą ugdymo įstaigą Vilniaus mieste, mokyklą, kurioje kartu mokosi įvairias negales turintys ir sveiki vaikai. Klausiu pavaduotojos, kaip gimnazijoje susiformavo šeimyniška, katalikiškomis tradicijomis grįsta įstaigos kultūra, kokių iššūkių kilo pradžioje, steigiant mokyklą beveik prieš 30 metų, o kokių – šiandien, kai kalbame jau nebe apie integruotą, o apie įtraukųjį ugdymą? Kaip teigia ses. Danguolė, „jeigu žiūrime į įtraukią klasę, nebėra „tie“  ir „anie“ kategorijų, nes visi vaikai turi kažkokių specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai nėra stigma, bet privilegija, kurią reikia įdarbinti, paverčiant tai stiprybe“.

Kviečiame skaityti pokalbį apie šiuolaikinę mokyklą, ugdymo iššūkius ir nuotolinį mokymąsi.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Kaip šios mokyklos prioritetuose atsirado vaikai su specialiaisiais poreikiais – ar nuo pat pradžių turėjote išsikelti tikslą integruoti į mokymąsi kartu visus vaikus, ar galbūt tai atsirado pamažu?

Aš nebuvau prie mokyklos ištakų, todėl galiu tik perpasakoti girdėtą ir skaitytą istoriją. Viskas prasidėjo su mokyklos įkūrėjos dr. Alvyros Galkienės intuicija ir klausimu devyniasdešimtųjų metų pradžioje: kodėl vaikai, turintys net ir nedideles negales, priversti mokytis specialiosiose mokyklose? Tuo metu ji dirbo aklųjų ir silpnaregių mokykloje ir matė, kaip vaikai suvežami iš visos Lietuvos, atskirti nuo šeimos, išplėšti iš namų aplinkos… 1993-ieji metai buvo didelio pakilimo, naujovių, kūrybiškumo metai Lietuvoje. Dr. A. Galkienė su keliais tėvais, auginančiais vaikus su negale, kreipėsi į ką tik į Lietuvą atvykusį arkivyskupą Juozą Audrį Bačkį, kviesdami steigti katalikišką mokyklą, kurioje prastai besivystantys vaikai ir turintys negalią ar specialiuosius ugdymosi poreikius, mokytųsi kartu. Dabartinis kardinolas pritarė idėjai ir sakė, kad jeigu jiems pavyks įsteigti tokią mokyklą, tai bus Evangelija žemėje. Deja, tuo metu dar nebuvo stabilios teisinės bazės, kuri užtikrintų katalikiškų mokyklą steigimą. Taip susikūrė katalikiškos krypties valstybinė mokykla „Versmė“, kurią visada artimai lydėjo arkivyskupas ir siuntė mokykloje dirbti Kristaus Karaliaus kongregacijos seseris. Viskas prasidėjo nuo darželio ir pradinės mokyklos, klasių ir mokinių daugėjo kiekvienais metais, tad prie seno darželio pastato buvo pristatytas trečias mokyklos aukštas, administracijos korpusas, specialistų kabinetai, pradinių klasių korpusas ir sporto salė. Taip pat keitėsi, augo gebėjimas integruoti specialiųjų poreikių vaikus, pradedant techniniu pritaikymu (ko gero, tai pirmoji mokykla Vilniuje, įrengusi liftą, kad galėtų priimti judėjimo negalią turinčius vaikus) – baigiant suvokimu ir įgūdžiais, kaip dirbti su įvairių gebėjimų mokiniais vienoje klasėje. Tai, ką matome mokykloje dabar, atsirado pamažu, tai jau beveik trisdešimties metų istorija, net buvę pirmųjų laidų mokiniai atveda į mokyklą savo vaikus! Šiandien likę tik keli mokytojai, kurie čia dirba nuo pat pradžių. Kas nekintama, tai mokyklos nuostata, kad negabių vaikų nėra.

Kaip įgyvendinote – nuo idėjos iki realybės?

Vieni dėjo pamatus, kitiems lemta statyti sienas. Dabar mes, gimnazijos bendruomenė, esame sienų statytojai. Matau, kad pamatai buvo padėti ant dr. A. Galkienės mokslinių įžvalgų ir praktinės patirties apie specialiųjų poreikių vaikų integruotą ugdymą. Tai buvo absoliuti naujiena Lietuvai vaduojantis iš sovietinio mentaliteto, pagal kurį tarybinis žmogus turėjo būti tobulas, stiprus ir dalyvauti šviesaus rytojaus kūrime. Mokyklos pamatus riša ir vertybinės nuostatos: tiek mokyklos steigėjai, tiek pirmieji mokytojai buvo vedami krikščioniško idealizmo. Mokyklos pamatus dėjo ir Kristaus Karaliaus bendruomenės seserys, kurios beveik dvidešimtį metų dirbo ir gyveno mokykloje. Tai formavo šeimynišką, katalikiškomis tradicijomis grįstą įstaigos kultūrą.

Nuo 2010 metų mokyklos steigėjais tapo Vilniaus arkivyskupija ir Marijos Dangun Ėmimo seserų (asumcionisčių) kongregacija. Paskutinis dešimtmetis yra naujas mokyklos etapas ne tik dėl to, kad ji tapo nevalstybine katalikiška gimnazija, pakeitė vardą į Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos, pradėjo įgyvendinti asumcionistinio (Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos) ugdymo paradigmą, dalinai pasikeitė mokyklos vadovai, atsinaujino mokytojų kolektyvas, bet labai keitėsi ir mokyklos kontekstas. Integruoti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus pagal Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo įstatymą privalo visos bendrojo ugdymo įstaigos, dauguma jų yra pritaikytos ir turi galimybes samdyti reikiamą personalą. Deja, praktikoje tai vyksta labai vangiai. Pal. T. Matulionio gimnazija išsiskiria sukaupta šios srities patirtimi, kas vadyboje vadinama „know how“. Tai mums leidžia dalintis įžvalgomis ne tik su kolegomis Lietuvoje, bet ir su mūsų partneriais iš asumcionistinių mokyklų Europoje. Kaip tai atrodo praktikoje, būtų sunku nupasakoti keliais žodžiais. Įtraukaus ugdymosi (nes „integruotas“ jau yra senstelėjusi kategorija) realybė yra tokia pat, kaip ir bet kurioje bendrojo ugdymo mokykloje. Esmė ne tame, kiek laiko ir kur praleidžia specialiųjų ugdymosi poreikių vaikai klasėje, bet kaip jie yra įgalinami valdyti savo mokymosi procesą, kaip jie gali pasiekti maksimalių asmeninių rezultatų ir, žinoma, svarbi jų savijauta, emocinė-socialinė raida mišrioje grupėje. Jeigu žiūrime į įtraukią klasę, nebėra „tie“  ir „anie“ kategorijų, nes visi vaikai turi kažkokių specialiųjų ugdymosi poreikių. Tai nėra stigma, bet privilegija, kurią reikia įdarbinti, paverčiant tai stiprybe. Todėl tiksliausia būtų kalbėti apie personalizuotą mokymąsi.

Visuomenėje vis dar bijoma „kitokių“ vaikų. Didžiausia baimė yra susijusi su patyčiomis… Kokia situacija jūsų mokykloje?

Pradėkime nuo to, kas yra patyčios. Ar galima vadinti patyčiomis, kai berniukas paslepia penktokės mergaitės sąsiuvinį? Aš dažniausiai tai vadinu penktokišku „dėmesio rodymu“ mergaitei. Arba ar yra patyčios, kai iš vaiko nepiktybiškai pasijuokia kiti dėl jo kokių nors savybių? Tai gali būti nemandagus elgesys, menki bendravimo įgūdžiai, empatijos stoka. Patyčios yra elgesys, prie ko būtų galima pridėti apibūdinimus „nuolatinis“, „sąmoningas“, „sistemiškas“, „įtraukiantis kitus“ ir pan. Manau, kad patyčios nėra susijusios su negale. Kiek pastebiu, patyčių auka dažniau tampa sveiki vaikai, kurie turi kokių išskirtinių savybių, bruožų ar stokoja socialinių-emocinių įgūdžių. Vaikai, turintys negalę ar raidos sutrikimų, gali labiau kentėti dėl vienišumo, jaustis kitokie, nepriimti, todėl jie ir tarpusavyje susiburia, užsimezga draugystės ir net, turime atvejų, kai vėliau sukuria šeimas.

Turime suprasti, kad vaikas neįgaliojo vežimėlyje gali turėti gerų draugų tarp sveikųjų, man labai graži vieno buvusio mūsų mokinio, sergančio raumenų atrofija, draugystė su sveiku klasės draugu, baigusiu Vilniaus universitete filosofijos studijas, bet jį giliausiai suprasti gali tik kitas, tokio pat likimo žmogus. Todėl svarbu, kad klasėje būtų ne vienas, o daugiau vaikų, turinčių specialiuosius poreikius. Tada jie mažiau kenčia dėl savo „kitoniškumo“. Nepakanka vaikui būti toje pačioje klasėje su sveikaisiais, nepakanka, kad iš jo niekas nesijuokia, reikia dar būti priimtam, jaustis saugiam ir mylimam tokiam, koks esi. Vaikai, kurie gimnazijoje mokosi kartu nuo pirmos klasės, dažniausiai sukuria empatiškus, pagarbius santykius, jie susidraugauja, kartais net nebemato to vaiko „kitoniškumo“, o jeigu toji negalė labai stipri arba trukdanti artimiems santykiams, jie išmoksta gerbti vieni kitus ir tiesiog priimti realybę tokią, kokia ji yra. Mane labai atpalaidavo vienos mamos, kuri pati augina dauno sindromą turintį sūnų, pastaba kitai mamai, besiskundžiančiai, kad jos neįgali mergaitė neturi draugių. Pirmoji mama tėvų susirinkime paklausė: o kas iš jūsų turite artimų draugų, turinčių proto negalę ar raidos sutrikimus? Ji, kaip neįgalaus vaiko mama, turi teisę užduoti šį klausimą ir atpalaiduoti mus nuo kaltės jausmo, kad vaikas su negale nėra mano vaiko geriausiais draugas. Bet mano vaikas turi išmokti priimti kitokį klasės draugą, jį suprasti ir stengtis jam padėti. Tai bus „nauda“ visam gyvenimui. Skiepai nuo bet kokių patyčių…

Kokių papildomų specialistų reikia mokykloje, kad skirtingų negalių turintys vaikai galėtų mokytis kartu?

Mokykloje dirba pagalbos vaikui specialistai: mokytojų asistentai, specialieji pedagogai, logopedai, specialiosios kūno kultūros mokytojai. Jų didžiausias dėmesys nukreiptas į sunkumus patiriančių vaikų ugdymą. Jie amortizuoja mokytojo darbą su visa klase, padeda vaikui dirbti savo tempu, nestabdant visos klasės darbo intensyvumo. Tokių darbuotojų visada trūksta, nes valstybė, finansuodama specialiųjų poreikių vaikų ugdymą, nesuteikia pakankamai lėšų. Taip pat mokytojo asistentas nėra pedagoginis darbuotojas, todėl iš jo nereikalaujama jokio specialaus išsilavinimo. Jeigu galvosime, kad asistentas yra tik tas, kuris stumia vaiko vežimėlį ar padeda iš kurpinės išsiimti daiktus, ko gero, tam nereikia specialaus pasiruošimo. Patirtis rodo, kad stumdamas vežimėlį asistentas tampa vaiko psichologu, koučeriu ir pan. Klasėje nepakanka, kad jis padėtų vaikui užsirašyti užduotį, jis turėtų žinoti, kaip dirbti su viena ar kita negale, raidos sutrikimų turinčiais vaikais. Bet kvalifikuotų specialistų skyrimas mokytojų asistentais valstybei neapsimoka, nes jiems reikėtų mokėti didesnį, negu minimalus, atlyginimą. Siekiant darbo efektyvumo ir tikrai veiksmingos pagalbos, belieka pačiai mokyklai organizuoti asistentams kursus, sudaryti jiems sąlygas susipažinti su darbo su specialiaisiais ugdymosi poreikiais turinčių vaikų ypatumais.

Ko ši patirtis pareikalauja iš visų mokytojų ir personalo apskritai?

Manau, kad – didelio profesionalumo, nuolatinio tobulėjimo, o kartu ir nesusireikšminimo, nes ne viskas mūsų galioje. Taip pat labai svarbus darbas komandoje. Mokytojai paprastai yra įpratę būti vieni klasėje, o pas mus jie dirba kartu su asistentu, todėl turi pasidalinti atsakomybėmis, nusibrėžti kompetencijų ribas, dalintis informacija. Ugdytojai nėra tik mokytojai ar pagalbos vaikui specialistai. Man labai gražu stebėti, kaip mokyklos vairuotojas, kuris kiekvieną rytą surenka savarankiškai judėti negalinčius vaikus, tampa vaikų bičiuliu, pažįsta ne tik vaikus, bet ir juos išlydinčias šeimas.

Kokią įžvelgiate tokios integracijos naudą – tiek vaikams, tiek mokyklai apkritai?

Manau, kad įtrauki mokykla yra tarsi mini visuomenė. Juk taip yra visuomenėje? Joje gyvena įvairių gebėjimų, išvaizdos, skirtingo fizinio pajėgumo, socialinių sluoksnių ir socialinių įgūdžių žmonės. Todėl, mano galva, „nenormali“ yra ta mokykla, kuri atsirenka tik pačius gabiausius vaikus, ji juos apiplėšia, atimdama gyvenimo įvairumą, o kartu ir to įvairumo grožį. Jie apgauna vaikus, „uždarydami“ į panašių bendruomenę, kartais dar teoriškai moko paternalizmo, kaip reikia padėti silpnesniam ir pan. Tada vaikai teoriškai viską žino, o sutikę gatvėje neįgalų žmogų, sutrinka.

Kaip paaiškinate tėvams, kurie abejoja įtraukumo prasmingumu, baiminasi, jog gabus jų vaikas nuobodžiaus klasėje su lėčiau informaciją priimančiu vaiku?

Tikrai yra tokių tėvų, kurie abejoja mokymosi efektyvumu mišrioje klasėje, nors yra mokslinių tyrimų, kurie būtent patvirtina tokio mokymosi sėkmingumą ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams, bet ir visiems kitiems, jeigu tas ugdymo procesas yra gerai organizuotas.

Pirmiausia – vaikai, girdėdami įvairiems lygiams pritaikytą aiškinimą, susidaro pilnesnį ir tvaresnį temos supratimą. Dirbdami klasėje ar mažose grupėse, jie geriau įtvirtina savo žinias, ypač tada, kai mokytojo pateiktą medžiagą turi išaiškinti silpnesniems mokiniams. Juk žinome iš patirties, kad tai, ką išaiškinome kitam, patys atsiminsime puikiai. Be to, įtraukaus ugdymo modelis gelbsti nuo standartizuotų pasiekimų ir žinių siekio, skatina kūrybinį požiūrį į problemas, veda link didesnio ugdymo personalizavimo visiems mokiniams.

Kokius iššūkius šiandien įvardintumėte kaip didžiausius, svarbiausius, kalbant apie katalikišką įtraukųjį ugdymą apskritai?

Daugeliui mokinių susitikimas su katalikybe yra tik mokykla, nepaisant to, kad tėvai pasirinko katalikišką ugdymo įstaigą. Todėl kaip vienas, katalikišką ugdymą tyręs autorius sako, mokykla yra tarsi pagonių kiemas, kuriam skirta geroji naujiena. Taip ir mes keliame sau klausimą, kokią tikėjimo žinią gauna, kokią tikėjimo patirtį išsineš mūsų gimnazijos absolventai.

Labai svarbu susiderinti tarp tėvų, mokinių ir mokyklos, kokie yra lūkesčiai ir kokios galimybės. Juk mokykla nėra parapija, kuri parengia vaikus sakramentams ir kurios misija – religinis ugdymas. Kartu negalime mokinių „padaryti dorais piliečiais“, kurie atitiktų visuomenės užsakymą. Iššūkis yra visų bendradarbiavimas, bet tai sąlyga, siekiant bendrų tikslų ir prisiimant atsakomybes. O juk visi norime vaikui tik gero.

Pabaigai, nors dar ir sunku apibendrintai apie tai kalbėti, bet kaip Pal. T. Matulionio gimnazijai sekasi įveikti nuotolinio mokymosi iššūkius?

Nuotolinio mokymosi patirtis per karantiną rodo, kad kai kuriems specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams (ir ne tik jiems) reikėtų kombinuoti ugdymą tarp tradicinio ir nuotolinio. Mes matome, kad toks mokymasis tinka gabiems, gebantiems dirbti savivaldžiai, mokiniams, bet ir tiems, kurie dėl elgesio ar emocijų sutrikimų sunkiai susikaupia klasėje, blaškosi, yra jautrūs visokiems pašaliniams dirgikliams. Per karantiną kai kurie jų padarė pažangą, nes gali dirbti savo ritmu, gauti individualias konsultacijas, be to, jie nėra blaškomi klasės triukšmo. Tai nereiškia, kad tokiems vaikams nereikalinga mokykla, kur kuriami socialiniai ryšiai, daug mokomasi iš patirties. Tiesiog karantinas mums atvėrė dar vieną kryptį, kaip būtų galima stiprinti specialiųjų poreikių vaikų įtraukųjį ugdymą.

One Comment