Tai jau penktasis straipsnis, parengtas pagal dr. Valdo Mackelos (1972–2017) komentarus Giesmių giesmei, šį kartą – naudojantis teologo paskaitų, skaitytų Basųjų karmeličių bendruomenei Paštuvoje, medžiaga. Šioje ciklo dalyje skaitytojus kviečiame atidžiau pažvelgti į ketvirtąją Giesmių giesmės eilutę, kuri atskleidžia Mylimosios troškimo jėgą, tikrojo džiaugsmo šaltinį, šio džiaugsmo lygmenis ir įstatymo dovaną, suvienijančią protą ir jausmus.

Tekstas skelbtas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 2

Ankstesnes teksto dalis rasite: 1, 2, 3, 4

Imk mane su savimi! Skubėkime!
Vesk mane, karaliau, į savo
kambarius.
Tavimi mes džiaugsimės ir
linksminsimės,
skonėsimės tavo meile labiau negu
vynu.
Teisingai daro, kad tave myli!

Gg 1, 4

Mylimosios temperamentas

Giesmių giesmės mylimosios nematysime einančios ar lėtai bėgančios – jos temperamentas kitoks. Mylimoji net nesvarsto galimybės eiti, ji iš karto bėga, ir toks staigumas yra neįtikėtinas: vieną sekundę ji šaukiasi – „imk mane su savimi“, antrą kviečia – „bėkime“, trečią sekundę jau sako: „Karalius įvedė mane į savo kambarius“ (lietuviškame vertime: „vesk mane, karaliau, į savo kambarius“). Šios trys eilutės yra tarsi trijų sekundžių bėgimas: šaukimasis Viešpaties pagalbos, bėgimas ir rezultatas – Mylimoji jau yra Viešpaties kambariuose. Toks neįtikėtinas greitis rodo neįtikėtiną temperamentą.

Mylimoji dar nėra su Mylimuoju, bet jos vaizduotė paverčia nesamus dalykus tikrove. Mylimoji taip mąsto apie savo troškimų tikslą, kad net ir kalba esamuoju laiku. Dėl to daug kas ir verčia: „vesk mane, karaliau į savo kambarius“, o ne „įvedė“, nors mylimajai tai yra tarsi jau įvykęs dalykas. Su Mylimuoju tikrovė ir troškimai dažnai būna susipynę. Net nepastebi, kaip trokštami dalykai staiga tampa tikrove. Tai ir maldos paradoksas: iš pradžių kažko prašai ir nepastebimai suvoki, kad jau gauni tai, tuomet prašymas tampa dėkojimu. Arba jei įsivaizduoji, kad Viešpats duoda, ko prašai, ir iš karto imi dėkoti, greitai prašymas tampa tikrove. Tai atsitinka dėl to, kad jeigu mes iš anksto dėkojam, vadinasi, esame pasiruošę priimti. Taigi, neįtikėtina, bet pati geriausia prašymo malda yra dėkojimas.

Šv. Kryžiaus Jonas yra pasakęs: „Dievuje gaunama tiek, kiek viliamasi.“ Viltis ir troškimas yra susiję dalykai, tai mastas to, ką Viešpats gali mums duoti. Šv. Jėzaus Teresė sako, kad gerasis Dievas neįkvėptų tokių troškimų, kurių jis negalėtų išpildyti. Tad jeigu Dievas tikrai įdeda į mūsų širdis troškimus, Jis juos ir išpildys. Toks įspūdingas mąstymas apie mūsų viltį ir troškimus atsiskleidžia Kryžiaus Jono poemoje „Persekiojant meilės laimikį“ (Jūratės Micevičiūtės vertimas):

Nesuvokiamu būdu
tūkstantį skrydžių viename išgyvenau,
nes viltis dangaus
tiek pasiekia, kiek jo vilias;
aš vien šio laimikio vyliaus,
ir taip uoliai tai dariau,
jog taip aukštai, aukštai kilau,
kad tą laimikį pavijau

Dangaus viltis išsipildo mūsų dabartinėje viltyje. Apaštalas Paulius sako: „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Jeigu turime Dangaus viltį, jau turime Dangų. Tai, kas yra mūsų širdyje, jau yra tikrovėje ir mes esame ten.

Taigi, patys beprotiškiausi troškimai, jeigu yra iš Šventosios Dvasios, jeigu tai – troškimas mylėti ir tarnauti, yra įkvėpti To, kuris užtikrina jų išsipildymą. Šv. Grigalius Didysis sako, kad tas, kuris myli Dievą visa savo siela, pasieks tą, kurį myli.

Džiaugsimės ir linksminsimės

Paskutiniame pranašo Izaijo knygos skyriuje, kaip ir Giesmių giesmėje, Viešpats skelbia: „Drauge su Jeruzale džiaukitės ir būkite dėl jos linksmi visi, kurie ją mylite! Džiūgaukite kartu su ja visi, kurie dėl jos liūdėjote!“ (Iz 66, 10). Tai labai tipiškas kalbėjimas: norint sustiprinti įspūdį, kartojami tie patys žodžiai – džiaukitės, būkite linksmi. Hebrajų kalboje, kurioje nėra sudėtingesnės gramatikos, daugybė pakartojimų išreiškia džiaugsmo daugumą. Panašiai kaip su žodžiu „šventas“. Norint kažką tiesiog pavadinti šventu, vieną kartą sakoma „šventas“. Vieta, kur Dievas buvoja šventykloje, yra Šventų šventoji. O pats Dievas yra „šventas šventas šventas“.

Kartais žydų kultūroje sunku atskirti, kur yra religinė sfera, o kur pasaulietinė, nes visas gyvenimas yra persmelktas tikėjimo, ritualų ir, kaip bebūtų keista, džiaugsmo. Mes, krikščionys, skaitydami Naująjį Testamentą, įsivaizduojame, kad žydai yra vargšai, slegiami daugybės priesakų ir įsakymų. Tokie žmonės negalėtų būti laimingi, nes yra varginami ritualų. Tačiau yra priešingai: žydai – labai džiaugsmingi žmonės. Tai rodo ir džiugios žydų dainos ar giesmės. Populiariausios mums girdėtos žydiškos giesmės „Hava nagila“ (hebr. džiaukimės) žodžiai sutinkami Giesmių giesmėje ir jais išreiškiamas džiaugsmas.

Vienoje psalmėje sakoma: „Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju, tedžiūgauja Ziono vaikai, nes jis yra Karalius“ (Ps 149, 2). Čia regime, kaip džiaugsmas pereina į šlovinimą. Tikslesnis lietuviškame vertime randamo žodžio „tesidžiaugia“ vertimas būtų „šlovinkite“. Kitoje psalmėje psalmistas sako: „tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi, kurie tavęs ieško!“ (Ps 70, 5). Tai labai artima Giesmių giesmei. Galima galvoti, kad pranašų knygose, psalmėse bei Giesmių giesmėje yra perteklinis kalbėjimas, vartojant žodžius „džiaugtis“ ir „linksmintis“. Atrodo, kad ir patys žodžiai nelabai skiriasi, vartojami pakaitomis, ir yra sinonimai.

Naujajame Testamente sutinkamas tas pats žodžių dvejetas: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Galima pastebėti, kad čia yra tarsi atsikartojimas: „siela“ ir „dvasia“, „šlovina“ ir „džiaugiasi“, „Viešpatį“ ir „Dievu“. Šie žodžiai nusako panašias reikšmes, bet nėra tapatūs. Siela nėra tapati dvasiai, o šlovinimas nėra lygus džiaugsmui. Galima sakyti, kad hebrajiškas žodis gil, išverstas „džiaugsimės“ (lotyniškai – exsultare, iš ex-saltare), reiškia: džiūgauti, šokinėti iš džiaugsmo, šokti. Tai džiaugsmas, kurio žmogus negali sulaikyti savyje, kuris tiesiog liejasi per kraštus. Mano dukterėčia, gavusi saldainį, taip džiaugiasi, kad net šokinėja – kitaip negali to džiaugsmo išreikšti. Toks krykštavimas visu kūnu yra vidinio džiaugsmo išraiška, džiaugsmo, kuris verčia šoktelėti, kaip Jonas Krikštytojas šoktelėjo motinos įsčiose: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 41–43). Pirmajame Evangelijos pagal Luką skyriuje visi, kurie sutinka gimusį kūdikį, yra pripildomi Šventosios Dvasios ir šlovina Dievą. Džiaugsmas, šlovinimas ir buvimas kupinam Dvasios paprastai eina drauge.

Be išorinio džiaugsmo yra ir vidinis džiaugsmas. Kaip jau minėta, žydai džiaugiasi įstatymu, švęsdami Šavuot šventę. Įsivaizduokime: kaliniai Pravieniškėse šoka iš džiaugsmo, laikydami rankose baudžiamąjį kodeksą ir dėkodami, kad Lietuvos teismai davė jiems tokį įstatymą. Toks žydų džiaugsmas leidžia suprasti, kad Tora, įstatymas, nėra draudimų rinkinys, tai – kelias į gyvenimą. Džiaugsmas kyla dėl to, kad turime gyvybės ir gyvenimo šaltinį.

Antrasis žodis, lietuviškai išverstas kaip „linksminsimės“, yra hebrajiškas žodis simha. Jis reiškia labiau vidinį džiaugsmą, gilų sielą persmelkiantį džiugesį, džiūgavimą. Lotyniškai šis žodis verčiamas laetitia ir laetus ir reiškia džiaugsmo pilnatvę. Dažniausiai šiuo žodžiu yra nusakoma šventųjų ir angelų būsena – džiaugsmas Danguje. Tai toks džiaugsmas, kada nieko nebetrūksta, – tobulas, gilus, vidinis, besitęsiantis džiaugsmas. Jei gil yra labiau išorinis ir spontaniškas, trumpalaikis džiaugsmas, tai vidinis džiaugsmas simha yra ramus, besitęsiantis ir persmelkiantis iki pat gelmių. Tai džiaugsmas, kuriuo džiaugiasi Jonas Krikštytojas kaip Sužadėtinio bičiulis: „Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta“ (Jn 3, 29). Tai nepaprastai intensyvus džiaugsmas, kuriame nėra jokios stokos. Jis yra pilnas savyje.

Grįžtant prie Giesmių giesmės, žodžius „džiaugsimės ir linksminsimės“ reiktų versti kylančia tvarka – „linksminsimės ir džiaugsimės“. Tokiu būdu nuo išorės einama į vidų, leidžiamasi gilyn ir kartu kylama į viršų. Šiuose žodžiuose yra judėjimas.

Bėgant į didžiąją Šventę

Be to, svarbu atkreipti dėmesį į teksto dinamiką. Pirmiausia trečiuoju asmeniu sakoma: „Įvedė karalius mane į savo kambarius“, toliau kreipiamasi antruoju asmeniu – „Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės“. Pirmosios prologo eilutės sudaro labai aiškią simetriją, pagal kurią posmelį pradeda eilutė, kurioje kalbama trečiuoju asmeniu: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!“ (Gg 1, 2 b) ir „Įvedė karalius mane į savo kambarius“ (Gg 1, 4 b). Nuo kalbėjimo apie Mylimąjį svarbu pereiti prie kalbėjimo su Juo. Toks turėtų būti ir mūsų santykis su Dievu: nuo kalbėjimo ir galvojimo apie Jį visad reikia pereiti į kalbėjimą ir bendravimą su Juo.

Taip pat galima matyti kontrastą tarp vienaskaitos („tebučiuoja“, „įvedė mane“) ir daugiskaitos kitose eilutėse („bėkime“). „Įvedė karalius mane“, bet „mūsų džiaugsmas“, „mūsų linksmybė“, „šlovinsime“. Šią vienaskaitos ir daugiskaitos kaitą galima paaiškinti tuo, kad simboline prasme Mylimoji yra ir asmuo, ir tauta – Izraelis-Nuotaka. Panašų kalbėjimą galima nuolat sutikti Biblijoje: Izraelis yra tauta, bet tuo pačiu metu Izraelis yra ir Jokūbo vardas. Visa tauta yra vadinama vieno žmogaus vardu. Izraelio valstybę būtų galima vadinti Jokūbo valstybe, nes ten gyvena jo sūnūs. Taip pat tapatinamasi su Abraomu ir Adomu. Adomas yra ir žmogus, kurio istorija pasakojama Pradžios knygoje, žmogus, kuris turėjo žmoną Ievą, kuris drauge su ja valgė sodo vaisius. Bet Adomas reiškia ir kiekvieną žmogų. Kaip lietuvių kalboje artimi žodžiai „žemė“ ir „žmogus“, taip ir hebrajų kalboje Adam ir adama reiškia žmogus, padarytas iš žemės.

Biblijos vertėjas prelatas Antanas Rubšys žmogų vadindavo molinuku. Tad Adomas lietuviškai turėtų vadintis „Molinukas“, nes adama yra molinga žemė, iš kurios Viešpats kaip skulptorius ar puodžius padarė žmogų. Tam tikra prasme mes visi esame tie molinukai. Rubšys sako, kad moliniams daiktams būdingas dužlumas. Žmogus, kaip ir molinukas, yra trapi būtybė, dužlus. Tad Adomo vardas reiškia ir tą, kuris padarytas iš žemės, ir tą, kuris yra dužlus. Adomas yra asmuo ir mes visi esame jame, ne veltui apaštalas Paulius savo laiškuose sako: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22). Kristus vadinamas antruoju Adomu, tačiau ir kiekvienas iš mūsų esame tas antrasis Adomas Kristuje. Mes esame naujas kūrinys, kuris yra Kristuje (plg. 2 Kor 5, 17).

Panašų kalbėjimą, kuriame susipina kalbėjimas antruoju ir trečiuoju asmeniu, Biblijoje galima sutikti nuolatos. Dievas, kalbėdamas Mozei apie pažado žemę, kartais sako „tau“, kartais „jums“: „tą puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą. (…) Todėl būkite atidūs ir neužmirškite Sandoros, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra su jumis sudaręs. (…) VIEŠPATS, tavo Dievas, yra sudeginanti ugnis, pavydus Dievas“ (Įst 4, 21. 23). Viešpats kreipiasi į visą tautą, bet ir į kiekvieną labai asmeniškai.

Kita vertus, Mylimoji net didžiausio Karaliaus artumo akimirkomis nepamiršta tų, kurie yra šalia – savo draugių, bičiulių, kurios, kaip sako Origenas, bėga iš paskos kiekviena pagal savo sugebėjimą – kuri greičiau, kuri lėčiau, kuri visiškai velkasi pabaigoje, o štai kita veržiasi į priekį. Tačiau visos seka mylimąja, nes tikisi vieną dieną būti su ja Vestuvių šventėje ir, sėdėdamos už bendro stalo, dalintis vienu džiaugsmu. Įsimintiniausia bėgimo scena yra Velykų ryto įvykis, kai mokiniai, sužinoję, kad dingo jų Mokytojas, bėga prie kapo. Pirma Petras su mylimuoju mokiniu bėga kartu, bet mylimasis mokinys išsiveržia ir greičiau atbėga prie kapo angos, tačiau, veikiausiai būdamas mandagus, leidžia Petrui įeiti pirmam. Čia atsikartoja ta pati bėgimo tema kaip ir Giesmių giesmėje. Svarbu, kad visos merginos seka Mylimąja, tai yra – kad mes, sekdami Kristumi, kviečiame ir kitus sekti Juo ir tikimės, kad visi drauge dalyvausime Šventėje, kur sėdėsime už vieno stalo ir dalinsimės bendru džiaugsmu. O koks gi pasidalijimas džiaugsmu be vyno?

Prisimename, kad švęstume

Taigi, toliau Giesmių giesmėje yra žodžiai: „skonėsimės tavo meile labiau negu vynu“. Skirtinguose vertimuose pastebimas daugiaprasmybė: lietuviškai – „skonėsimės“, lotyniškai – „prisiminsime“ (memores), o angliškai – „prisimename“ arba „aukštiname“ (will remember / will extol). Hebrajiškas žodis zachar (prisiminti) yra vienas svarbiausių žodžių Biblijoje. Ne veltui Naujajame Testamente yra daug personažų, kurių vardai kilę iš šio žodžio: Zaharijas, Zahiejus, Senojo Testamento pranašas Zaharijas. Lietuvių kalboje būtų neįprasta vaiką vadinti vardu, susijusiu su atsiminimu. Tai yra būtent žydiško tikėjimo ir maldingumo ypatumas – religinis žydų gyvenimas yra prisiminimas ir atkartojimas to, ką padarė Viešpats, tai jiems – šventa pareiga. Šventojo Rašto skaitymas, liturgija, šventės žydams yra Dievo darbų pakartojimas ir prisiminimas taip, kaip mums Eucharistija, kuri yra ir prisiminimas, ir šventimas. Pavyzdžiui, Pesacho šventime iš pirmosios taurės dalis vyno yra nupilama į žemę kaip prisiminimas, kad į šią žemę dar nėra pilnai atėjusi Dievo karalystė ir išvadavimas, tad ir džiaugsmo dalis yra nupilama.

Prisimename tam, kad švęstume. Be to, svarbu išpažinti ir kitiems liudyti tai, ką prisimenu ir ką švenčiu. Išpažinimas perauga į skelbimą, aukštinimą. Dėl to atsiranda angliško vertimo prasmė: „aukštinsime Tavo meilę“. Tai, kas prasideda prisiminimu, veda į šlovinimą ir aukštinimą.

Šioje idiomoje („skonėsimės Tavo meile labiau negu vynu“ – Gg 1, 4 d) yra pavartotas žodis „labiau“. Tai reiškia, kad meilės prisiminimas, jos šventimas, džiaugsmas joje ir šlovinimas už ją yra pranokstantis bet kokį žemišką ar žmogišką džiaugsmą ir bet kokį svaigulį. Pranašas Zacharijas sako: „Tuomet Efraimo žmonės bus kaip galiūnai, tarsi nuo vyno bus džiugios jų širdys. Tai regės jų vaikai ir džiaugsis, o jų širdys krykštaus VIEŠPATYJE“ (Zch 10, 7). Žinia, kurią skelbia Giesmių giesmės Mylimoji yra kažkas daugiau nei džiaugsmas, ekstazė ar svaigulys. Ji skelbia, kad meilės prisiminimas pranoksta bet ką, kas yra žemiška ir žmogiška.

Džiaugsmas ir apsvaigimas Mylimąją skatina šlovinti. Žodis zachar, reiškiantis prisiminimą ir šlovinimą, paprastai psalmėse yra naudojamas, norint nusakyti Viešpaties šlovinimą už jo nuostabius darbus kūrinijoje ir išganymo istorijoje, o Giesmių giesmėje jis yra taikomas, siekiant nusakyti tai, už ką labiausiai turime Jį šlovinti – už Jo meilę.

Pirmiausiai mes dėkojame už kūriniją – už viską, ką matome, turime, valgome, už visa, kas egzistuoja. Vėliau mes šloviname Viešpatį už tai, kad Jis mūsų nupuolusių nepaliko vargti skurde ir nuodėmėje, bet mus išgelbėjo ir nuolatos gelbsti, nuolatos ateina į pagalbą. Tačiau tai šiek tiek savanaudiškas džiaugsmas, nes dėkojame už tai, ką turime, dėkojame už tai, kad mums regimai padeda. Visgi dar didesnis dėkojimas ir šlovinimas – tiesiog už Jo meilę. Tarti „skonėsimės tavo meile labiau negu vynu“ reiškia sakyti: šlovinsime Tave už tavo meilę labiau nei už tai, kad suteikei pasauliui buvimą ir mus išgelbėjai.

Penki džiaugsmo lygmenys

Kažkada skaitant Evangeliją pagal Luką supratau, jog iš tiesų galime matyti penkis džiaugsmo lygmenis šlovinant Dievą. Evangelijoje pasakojama istorija apie tai, kaip septyniasdešimt du Jėzaus mokiniai sugrįžo iš misijos ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“. Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Lk 10, 17–22).

Šioje Evangelijos ištraukoje galima atpažinti penkis džiaugsmo lygmenis:

1) Džiaugsmas, kad „dvasios mums pavaldžios“ yra džiaugsmas dėl naujų patirčių: „Viešpatie, liepiau demonams išeiti, ir jie išėjo. Tai veikia!?“ Tai džiaugsmas, kad išmokau kažko naujo; Jėzus patvirtina, kad mes turime galią, esame apsaugoti ir Šėtonas dabar – ne priešistoriniais laikais – krenta iš dangaus ir netenka savo galių. Tačiau Jėzus veda tolyn: nuo mažų džiaugsmų, nuo to, kad galime įsakinėti dvasioms, prie didesnio džiaugsmo.

2) Džiaugsmas, kad mūsų „vardai įrašyti danguje“ – džiaugsmas dėl mūsų išgelbėjimo, kad esame Danguje. Juk būti Danguje ir turėti džiaugsmo pilnatvę yra beveik sinonimai.

3) Jėzus pats pradžiugo Šventąja Dvasia – džiaugsmu, kuris kyla be priežasties, tiesiog iš buvimo Dievuje ar Dvasios buvimo mumyse. Tai visai nepriežastinis džiaugsmas, kylantis ne dėl to, kad ką nors sugebame ar net kad esame išgelbėti, o dėl to, jog esame vienybėje su Dievu. Bet ir tai dar nėra džiaugsmo viršūnė.

4) Ketvirtasis džiaugsmo lygmuo – iš apreiškimo arba Dievo slėpinių pažinimo kylantis džiaugsmas: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko“ (Lk 10, 21).

5) „Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Lk 10, 22). Čia Jėzus kalba apie gyvenimą Švenčiausioje Trejybėje – apie tobulą džiaugsmą, gyvenant su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Tai penktasis džiaugsmo lygmuo arba penktasis Dangus. Taigi, nuo mažų džiaugsmų esame kviečiami judėti į gyvenimą Trejybėje – tikrojo džiaugsmo, kuris kyla iš Tėvo ir Sūnaus pažinimo, link.

Ekstatiška ir išmintinga meilė

Paskutinė ketvirtosios Giesmių giesmės eilutės dalis užbaigiama žodžiais: „Teisingai daro, kad tave myli!“ Pirmine prasme hebrajiškas žodis meshar žymi teisingumą – myli taip, kaip reikia. Gali pasirodyti, jog, lyginant su ankstesnėmis eilutėmis, „Teisingai daro“ skamba šaltai, tarsi sakant: „Teisinga tave mylėti“ arba „Gerai darome, tave mylėdami“. Kokia šios eilutės prasmė? Pamaldiems žydams mylėti Dievą nereiškia jausti. Meilė nėra jausmas, o įsakymų vykdymas. Evangelijoje pagal Joną pats Jėzus sako: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Tad meilė yra ne jausti, o klausyti, paklusti, vykdyti. Žydui būtų nesuvokiama mylėti Dievą ir negyventi pagal Teisyną. Tad svarbu ne sekti savo širdimi, bet paklusti įsakymams, kurių didžiausias yra įrašytas Toroje, Izraelio Teisyne – Šema Israel: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ yra pasakyta „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi. Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų“ (Įst 6, 4–9).

Šitą vietą, kaip ir Kalno pamokslą, mes įpratę priimti alegoriškai, o žydai ją priima pažodžiui. Jie ant kaktos nešioja dėžutę, kurioje yra Šventojo Rašto žodžiai („Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos“). Ant liturginių žydų drabužių matomi raišteliai su mazgeliais, kurie reiškia įsakymus, taip pat simbolizuoja paklusnumą Torai. Iš panašios tradicijos kilę ir vienuoliški mazgai. Šios Įstatymo knygos eilutės – pagrindinis įsakymas – taip pat būna užrašomos ant durų staktų. Taigi, Įsakymas yra ne tik vidinis, bet ir išorinis. Meilė turi atsispindėti ne tik širdyje, ne tik per jausmus, bet turi būti regima ir darbais, ir elgesiu.

Kodėl ši eilutė yra tokia savotiškai suvaržyta? Ji parodo, kad mylimoji, prieš tai pasinėrusi į jausmus ir ekstazę, galiausiai „sugrįžta į protą“. Proto įsijungimas žymi tai, jog, kalbant apie meilę Dievui, svarbūs abu aspektai: ir troškimas, ir pareiga. Su meile Dievui negali būti taip: „noriu – myliu, noriu – ne: šiandien myliu, vakar nemylėjau, rytoj vėl nemylėsiu“. Kaip ir ištikimybė maldai bei kasdienėms pareigoms ne visuomet priklauso nuo norų. Gal kažkam šiandien nėra noro dirbti virtuvėje: „nesinori, tai ir nedirbsiu, o jūs – badaukite, pasninkaukite“. Tačiau tai ne tik noro, bet ir pareigos dalykas – tiek žmonėms, tiek Dievui. Todėl žodis „teisingai“, kuriuo užbaigiama ketvirtoji Giesmių giesmės eilutė, yra stiprus ir nuolankus žodis. Jis išreiškia, kad iš tikrųjų gera ir teisu mylėti Dievą, tačiau čia nėra jokio mano nuopelno: Dievas nėra man nieko skolingas už tai, kad aš jį myliu. Mylėti Jį yra mano pareiga: negalėčiau gyventi, negalėčiau būti laimingas, jeigu to nedaryčiau. Ar žmogus, kuris atliko pareigą, gali kiekvieną kartą tikėtis pagyrimo, paskatinimo? Ne, nes tai yra kasdienė pareiga.

Giesmių giesmės mylimoji, kuri buvo visiškai pasinėrusi į jausmus, sakydama „Teisingai daro, kad tave myli!“, atsiremia į protą. Jausmai ir protas turi eiti drauge. Mylimoji čia panašėja į Mylimąjį, kuris jai yra pavyzdys. Mylimojo meilė karšta, stipri, bet drauge ji – išmintinga. Nėra gerai, kai yra tik išmintis ar protas ir nėra jausmų ar atvirkščiai – kai yra tik jausmai, bet nėra proto. Idealu yra tuomet kai abu šie dalykai yra drauge. Kai kurie Bažnyčios Tėvai aiškino, kad Adomas simbolizuoja protą, o Ieva – širdį. Išėjimas iš Rojaus įvyko Ievai su Adomu susipykus, apkaltinus vienas kitą. Kai protas ir širdis yra harmonijoje, tuomet ateina ramybė, Rojus – Dangaus karalystė. Tokiu būdu grįžtame ten, iš kur išėjome. Atrasti harmoniją tarp proto ir jausmų yra vienas sunkiausių uždavinių, kartu tai – tikrai ne per mažas ir ne per didelis tikslas gyvenime.

Flamandų mistikas Jonas Reisbrukas (Jan van Ruusbroec, 1293–1381) sako: „mes šloviname Viešpaties meilę labiau už vyną, nes ji suteikia ramybę“. Tuomet, kai tarp proto ir jausmų atsiranda pusiausvyra, mes atrandame gilią ramybę. Pagal Joną Reisbruką, meilė kildama aukštyn nepraranda tvarkos, bet praranda saiką. Ji stiprėja, išlaiko ribas, darosi labiau išmintinga, užlieja svaiguliu, išsiliedama į begalybę. Dievas yra Begalybė. Dievo meilė yra begalinė, ir meilės augimas veda ekstazės, tolimesnio išėjimo link.

Tad nuo šio momento Mylimosios meilė yra ir ekstatiška, ir beprotiška, ir išmintinga.

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Pagrindinės nuotraukos autorė – Evgenia Levin

Tęsinys kitame žurnalo „Kelionė“ numeryje

Comments are closed.