Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Biologinės priklausomybės priežastys

Šiuolaikinės medicinos požiūriu, priklausomybė yra labai sunki lėtinė liga, kuri savaime nepranyksta ir gali reikštis skirtingais pavidalais. Ligos esmės ir jos sudėtingumo įsisąmoninimas reikalingas ne tam, jog nuleistume rankas, bet kad realistiškai vertintume sveikimo kryptį ir specifiką

Tiesa, nėra visuotinio sutarimo dėl to, ką derėtų vadinti svarbiausiomis šios ligos priežastimis. Kadangi priklausomybės į medicinos akiratį pateko laikotarpiu, kai buvo populiarios paveldimumo teorijos, natūralu, kad pradžioje į jas ir bandyta apeliuoti. Pavyzdžiui, dar 1940 m. Jellinekas ir Jollifeas teigė, kad galima skirti šeiminį alkoholizmą (kai yra šeimoje sergančių alkoholizmu) ir ne šeiminį. Pirmojo tipo alkoholizmas išsivysto anksčiau ir yra sunkesnės formos.

Ar tai reiškia, kad galima alkoholizmą vadinti paveldimu ir net mąstyti apie ligos „geną“? D. W. Goodwinas yra atlikęs svarbius dvynių ir įvaikių tyrimų ir padarė išvadą, kad alkoholikų vaikai turi keturis kartus didesnį polinkį į alkoholizmą nei tie, kurių giminėje šio susirgimo nėra. Antros eilės giminaičiai turi du kartus didesnę tikimybę. Didesnė rizika tų, kur serga motina, o ne tėvas, berniukams tikimybė susirgti didesnė nei mergaitėms. Tačiau mokslininkai atmeta teiginį, kad alkoholizmas paveldimas genetiškai, tiksliau būtų kalbėti apie paveldimą psichologinį polinkį į alkoholizmą. Taip pat galima teigti, kad socialiai, psichologiškai nedarni aplinka visada yra padidintos rizikos veiksnys alkoholizmui ar kitoms priklausomybės formos atsirasti.

NIDA (Nacionalinio priklausomybės nuo narkotikų instituto) surinkti duomenys leidžia teigti, kad genetinis veiksnys, formuojantis priklausomybei, yra pakankamai svarbus. Tai pirmiausia susiję su cheminiu balansu smegenyse, įgimtomis reakcijomis į stresorius, tačiau neteisinga būtų teigti, kad vienas ar kitas žmogus yra „pasmerktas“ priklausomybei. Esminis veiksnys yra tai, kaip žmogus sugeba reaguoti į iššūkius, kiek įsisąmonina pamatinius savo poreikius ir jų paiso.

Analizuojant priklausomybės ligas, nepakanka vien medicinos, psichologijos ar socialinių mokslų perspektyvos, svarbu taip pat įtraukti ir krikščioniškos antropologijos perspektyvą.

Priklausomybės ligos krikščioniškosios antropologijos aspektu

Kai kalbame apie ligą, svarbu aiškiai išskleisti ir tai, kaip suvokiamas visavertis gyvenimas, į kurį turi vesti sveikimas. Tuo labiau, kad, kaip pabrėžia ekspertai, sveikstantis priklausomas asmuo turi grįžti ne į tą būklę, kuri buvo prieš susiformuojant priklausomai asmenybei, kuri buvo palanki ligai formuotis, bet turi naujai pradėti gyventi, ne ignoruodamas, kaip anksčiau, bet rūpindamasis pamatiniais savo poreikiais. Kaip taikliai pastebi Geraldas May, „priklausomybė esti tada, kai žmonės jaučia vidinį postūmį skirti energiją dalykams, kurių iš tikrųjų jie netrokšta.“ Tai reiškia, kad sveikimas nuo priklausomybės turi vesti ne prie laisvės nuo troškimų ir poreikių, bet prie troškimo ir poreikių laisvės.

Krikščioniška antropologija geriau nei bet kuri kita disciplina padeda atskleisti kiekvieno žmogaus prigimtinius poreikius ir leidžia atpažinti tas deformacijas, kurios įvyksta, formuojantis priklausomai asmenybei, leidžia nustatyti sveikimo kryptį ir vertinti sveikimo kelionės pažangą.

Keturi žmogiškumo aspektai

Kas yra žmogus? Į šį klausimą tenka atsakyti visoms kartoms ir kiekvienam žmogui atskirai, nes mums, kitaip negu gyvūnams, gyvenimas nėra tiesiog nuskirtas iš anksto. Klausimas, ką reiškia būti žmogumi, kiekvienam iš mūsų tampa uždaviniu ir sykiu iššūkiu mūsų laisvei. Kiekvienas turi vis iš naujo gilintis į savo žmogiškąją būtų ir nuspręsti, kuo nori būti kaip žmogus. Visi mes norom nenorom per savo gyvenimą turime atsakyti į žmogaus būties klausimą.

Pasak krikščionybės, žmogaus orumas yra Kūrėjo dovana, o ne apdovanojimas už nuopelnus, taisyklių laikymąsi. Nė vienas žmogus negali būti „nurašytas“ kaip nesvarbus ar mažiau svarbus už kitą. Ne žmogaus socialinė nauda, bet neištrinamas panašumas su Kūrėju yra didžiausia kiekvienos unikalios žemiškos kelionės vertė.

Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“ pabrėžia: „Žmogus yra savyje suskilęs, todėl visas žmogaus gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.“ Vidinis įskilimas gundo žmogų nukrypti nuo pamatinių poreikių tenkinimo prie rūpesčio menkaverčiais dalykais ar net save griaunančio elgesio. Kita vertus, „ir nuskurdintas nuodėmės žmogus niekada galutinai nepraranda veržimosi prie tiesos ir grožio.“

Teologas Hansas Schwartzas, kalbant apie žmogaus pamatinius poreikius, siūlo pasitelkti hebrajiškas kategorijas, kuriomis Senajame Testamente nusakoma žmogaus tikrovė, išskiriami keturi žmogiškumo aspektai.

Pirmoji, Pradžios knygoje žmogų apibūdinanti sąvoka, yra nefesh, kuri dažniausiai verčiama kaip psyche, o tinkamiausias lietuviškas atitikmuo veikiausiai būtų „gyvybė“. Žmogus tampa gyva būtybe, kai Kūrėjas nulipdo svarbiausią savo kūrinį iš žemės, kuriai įpučia gyvybę. Biblijos perspektyvoje, žmogus nėra tas, kuris turi nefesh, kaip sudėtinę savo dalį. Žmogus ir yra nefesh.

Lygiai kaip žmogus yra ir basar (kūnas). Būtent basar yra tai, kas sieja žmogų su visomis gyvomis būtybėmis. Tačiau ir vėl negalima teigti, kad žmogus turi basar (kūną), žmogus yra kūniškas. Keletą kartų Senajame Testamente naudojamas žodžių junginys nefesh basar, tačiau neteisinga būtų jį suprasti, kaip dviejų atskirų dalykų sumą. Tiksliau būtų teigti, kad gyvybė ir kūnas yra du būdai nusakyti žmogų, apeliuojantys į skirtingus aspektus.

Dar viena labai svarbi sąvoka – ruah. Kaip atkreipia dėmesį Schwarzas, šis žodis Senajame Testamente vartojamas dvejopa prasme. Jis nusako vėjo dvelksmą, taip pat nusako ir Dievo aktyvumą, paprastai santykyje su žmogumi. Galima sakyti, kad ruah perteikia tai, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, kad žmoguje yra Dievo dvelksmo, t. y. galima kalbėti apie Dievo ir žmogaus ryšį, kaip labai svarbią žmogaus charakteristiką.

Ketvirta svarbi antropologijai hebrajiška sąvoka yra leb. Paprasčiausias jos vertimas būtų širdis. Tačiau tai jokiu būdu nėra dabartinė anatominė širdies samprata. Tai aiškiausiai nurodo tos Senojo Testamento vietos, kur minima akmeninė širdis. Pastaroji nereiškia iš išorės regimos žmogaus mirties, tai veikiau „vidinė mirtis“, žmogiškumo išsekimas, tai, ką pirmiausia sugriauna nuodėmė. Galima būtų leb nusakyti ir kaip santykis: su Dievu, su savimi, su kitais žmonėmis.

Schwartzo teologinės antropologijos įžvalgos leidžia teigti, kad žmogus, judėjo-krikščioniškoje perspektyvoje, būva kaip gyva, kūniška, dvasinę dimensiją turinti būtybė, kuri visuomet yra santykyje. Kitaip sakant, fizinis, psichologinis, dvasinis ir socialinis lygmenys sudaro vienovę ir kartu nusako kryptis, kuriomis siekia skleistis žmogiškumas. Svarbu ir tai, kad visi šie lygmenys neatsiejamai susiję. Deformacijos viename lygmenyje neišvengiamai paveikia visą žmogų.

Priklausomas žmogus, žvelgiant iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos, griauna save tiek nesirūpindamas kūno poreikiais, tiek sureikšmindamas kūno įgeidžius, užgožiančius kitus žmogiškumo apsektus. Taip pat kiekvienas žmogus turi emocinius poreikius, kuriuos labai svarbu atpažinti bei rūpintis psichine sveikata. Pastaroji neatsiejama nuo dvasinių žmogaus poreikių. Tai patvirtina ir psichoterapeutas Viktoras Franklis, atkreipdamas dėmesį, kad gyvenimo prasmės, misijos jausmo praradimas neišvengiamai sudarko visą žmogišką tikrovę. Pagaliau, žmogus, kaip jau sakėme, negali apsiriboti vien savimi, jam reikalinga bendrystė, kaip būtina prigimtyje glūdinčių talentų išsiskleidimo prielaida. Dialogiškumas būtinas tiek santykyje su savimi, tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *