1948 m. gegužės 22-23 d. sovietų represinių struktūrų vykdytos trėmimo operacijos, pavadintos „Vesna“ („Pavasaris“), metu iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 40 tūkstančių žmonių, daugiausia – moterys ir vaikai. Prie Šilutės geležinkelio stoties sienos 2011 metais pritvirtinta ir atidengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta atminimo lenta, primenanti, kad 1948 m. gegužės 22 d. prasidėjo masiniai trėmimai iš Klaipėdos krašto.

Tą dieną Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą susidūrė su masiniais trėmimais, nors čia pat Lietuvoje sovietų organizuoti pirmieji masiniai trėmimai vyko jau 1941 m. Gyventojų ryšiai su Didžiąja Lietuva nuo 1939 m. kovo mėnesio, nacistinei Vokietijai paskelbus Lietuvai ultimatumą ir atsiėmus Klaipėdos kraštą, buvo minimalūs ir apie įvykius Lietuvoje nebuvo informacijos. Pasibaigus karui ir Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos TSR dalimi, gyventojai buvo tremiami ir 1945, 1946, 1947 m., tačiau Klaipėdos kraštas buvo ištuštėjęs po 1944 m. evakuacijos, tad į šiuos trėmimus Klaipėdos krašto gyventojai pakliūdavo pavieniui, – grįžtantys iš evakuacijos ir atsidūrę filtracijos lageriuose arba suimti įtarus dalyvaujant pasipriešinime ar palaikant rezistentus.

1948 m. birželio 16 d. Krasnojarsko krašte, prie Angaros upės, išlaipinti tremtiniai iš Lietuvos laukia, kol sovchozų pirmininkai juos išsidalins. Artiuginas, Bogučianų r. Nuotrauka iš asmeninio Vingių šeimos archyvo.

Klaipėdos krašte iki 1939 m. buvo apie 150.000 gyventojų. Kraštui patekus hitlerinės Vokietijos sudėtin, baimindamiesi represijų, kraštą paliko žydų tautybės gyventojai, o taip pat Lietuvos piliečiai, atvykę į kraštą po 1923 m., bei lietuvininkai, po 1939 m. kovo pasirinkę Lietuvos pilietybę. „1941 m. po žydų ir lietuvių pasitraukimo krašte liko 134 000 gyventojų iš jų 47000 Klaipėdos mieste.“ (1). Tačiau karo įvykiams pasisukus Vokietijai nenaudinga linkme, 1944 m. vasarą ir iki vėlyvo rudens, artėjant frontui, gyventojai buvo priversti evakuotis. Kraštas ištuštėjo, ypač miestai – manoma, jog Klaipėdos mieste Raudonoji armija rado tik 23 žmones, Šilutėje – tik 2 žmones. Daugiau gyventojų liko kaimo vietovėse, žmonės nespėjo ar nenorėjo pasitraukti. Kaip pasakoja viena Klaipėdos krašto gyventoja p. Edith Laukat: „Kai praėjo frontas, išlindo visi iš slaptaviečių, pelkių ir durpynų. Tada rusai surinko vyrus ir išvarė į Latviją. Iš Kiškių kaimo grįžo tik vienas Jokūbaitis ir papasakojo, jog jie Latvijoje buvo suvaryti į tvartą ir ant jų pylė vandenį, jie turėjo stovėti vandenyje, į juos mėtė runkulius, atseit valgykite. Greitai prasidėjo šiltinė ir dauguma išmirė.“ (užrašyta 1998 m.).

Gyventojus, kurie užtruko ir spėjo tik persikelti per Nemuną, greitai pavijo frontas, tad neturėdami kitos išeities turėjo grįžti į savo tėviškes. Jų kelionė atgal dažnai buvo labai sunki: apiplėšti, suvargę, vežimai su arkliais arba sudaužyti rusų aviacijos arba atimti, pėsčiomis. Dažnai grįžimas užtrukdavo, nes būdavo prievarta įdarbinami Rytprūsiuose, sovietinės kariuomenės įsteigtuose ūkiuose (sovchozuose) arba prievartinių darbų lageriuose. Kita dalis grįžusiųjų buvo tie, kurie jau Vokietijoje pateko į sovietų okupacinę zoną ir patikėjo propaganda, jog jų tėviškėse laukia namai, laukai, kuriuos reikia dirbti. Šie žmonės nebuvo tiesiogiai susidūrę su Raudonąja armija, nes laiku buvo pasitraukę ir pasiekę Vokietijos gilumą. „Didelis postūmis Klaipėdos krašto gyventojų grįžimui į tėviškę buvo 1947 m. priimtas pilietybės įstatymas, pagal kurį visi, kurie save laiko lietuviais ir iki 1939 m. kovo 22 d. turėjo Lietuvos pilietybę, atgaline data 1945 m. sausio 28 d. galėjo prašyti TSRS pilietybės.“ (2).

Ramučių evangelikų liuteronų bažnyčia 1929 m. gruodžio 16 d., pašventinimo dieną. Šioje bažnyčioje kunigavo Kristupo Vairaucho brolis Samuelis Vairauchas (Weihrauch), 1945 m. miręs badu sovietų lageryje prie Karaliaučiaus

Grįžimas vyko iki pat 1948 m. Sugrįžus laukė didelis nusivylimas, pažadų net nebuvo bandoma tesėti. Jeigu anksčiau grįžusieji dar rado namus neapgyvendintus, tai grįžusieji po 1947 m. jau rado savo namuose naujakurius. Žmonės buvo apgyvendinami nacionalizuotuose namuose ir iš karto turėjo pradėti dirbti kolūkiuose.

Valdžia į ištuštėjusį kraštą kviestė žmones iš visos Sąjungos ir Lietuvos, tad „1946 krašte jau gyveno apie 55 000 žmonių, iš jų 7 800  vietinių, o 1950-aisiais vietinių gyventojų skaičius išaugo iki 15 000 ar 20 000“ (3). Kad ir kaip nusivylę, žmonės tikėjosi, jog pasibaigus karui galės pradėti gyventi ramiai ir kurti savo ateitį. Ūkininkas Kristupas Weihrauch iš Pašiliškių kaimo (Ramučių apylinkė), po tremties išvykęs į Vokietiją pas sūnų, Emericho miesto laikraščio korespondentui sakė: „Džiaugėmės taika – jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 gegužės mėnesį vieną naktį visą mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį: vyras, žmona, sūnus (16 m.), dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji mums ir mirė pakelyje“.

Ponia Edith Laukat iš Ventės vardino žmones, su kuriais buvo tremiama: „1948 m. gegužės 20 d. surinko žmones iš Kintų ir apylinkės kaimų ir suvežė į Šilutę, laukėme kol visus suveš. Vagonai jau stovėjo. Mane paėmė iš Ventės kaimo, kur mes gyvenome, dienos metu, tiesiai iš lauko, kur aš ravėjau, taip kaip stoviu. Kai įlaipino į mašiną, tenai jau buvo mama Marija Laukat (55 m.), broliukas Heinz Laukat (11 m.). Tėvas jau buvo miręs 1942 m. Iš Ventės kaimo dar buvo Meškys Vilius, žmona Ursula ir du vaikai. Iš Kintų kaimo buvo Kvaukienė Marija ir sūnus Vilius bei abu seni tėvai Šmitai. Iš Rugulių kaimo Kūrų labai didelė šeima, iš Suvernų kaimo – naujakuriai Radienė su sūnumis Romu ir Donatu, jie buvo atsikėlę 1946 m., ir Juknių šeima su dviem senais tėvais ir dviem vaikais. Iš Kiškių kaimo Gižų (Giszas) šeima – tėvas Francas ir sūnus Vilius žuvo Latvijoje (kaip aukščiau minėta), žmona Gertrud su vaikais Erika (5 m.), Arno (3 m.), Mėta ir August (8 m.). (užrašyta 1998 m.).

Atminimo lenta Šilutės geležinkelio stotyje. Nuotrauka Oresto Lidžiaus.

Ponia Kurovienė Katrė iš Traksėdžių, namų šeimininkė, pasakojo: „Buvo ankstus 1948 m. gegužės 20 d. rytas, apie 4 val. ryto mus pažadino, mane ir sesers mergaitę Anną (10 m.). Namas buvo apsuptas, į kambarį įėjo keletas vyrų, jie buvo lietuviai ir liepė apsirengti, davė pusę valandos, kad susikraučiau daiktus. Panikos apimta, kroviausi į maišą albumus ir dar visokius niekus, verkiau. Vyrai šaipėsi, tada priėjo pagyvenęs kareivis rusas, gestais paklausė, ar turiu kailinius, pasakiau, kad turiu. Kadangi rusiškai nesupratau, jis viską rodė gestais. Jis iškratė mano maišą, liepė parodyti, kur kailiniai, kirvis ir maistas, viską sukrovė į maišą. Man tada buvo 22 metai ir tie jo sukrauti daiktai labai pravertė. Mergaitės nevežė, nors ji labai prašėsi, aš jai liepiau bėgti pas senelį į Gnybalų kaimą, parodžiau į kurią pusę, tai buvo apie 10 km kelio ir tokioje ankstybėje. Šilutės stotyje dar prabuvome kelias dienas, nevalgiau nieko, nes kareiviai mus saugojo, ir norint į miškelį, jie eidavo kartu.“ (užrašyta 1989 m.).

6000 tūkstančių kilometrų kelionė gyvuliniuose vagonuose truko 33 dienas. Tremtiniai buvo išlaipinti netoli Baikalo ežero, Bogučianų aukštumoje (Krasnojarsko kraštas).

Kiek Klaipėdos krašto autochtonų 1948 metų gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes, kaip jau minėjau, jie buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių. Nelabai yra ir ko paklausti, nes dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą, nebegrįžo į Lietuvą.

Įdomu yra tai, jog Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais, tuo tarpu tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje pilietybė įrašoma „nemec“ (vokietis).

Po Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vizito į Maskvą 1955 metais ir sutarties dėl karo belaisvių paleidimo pasirašymo bei žodinio susitarimo dėl Vokietijos piliečių šeimų sujungimo 1958–1960 m. šis pilietybės įrašas ir suteikė galimybę vykti į Vokietiją. Tuo ir pasinaudojo dauguma Klaipėdos krašto tremtinių. Klaipėdos krašto gyventojų bendrija Vokietijoje  (Arbeitsgemeinschaft der Memellandskreise) kreipimesi į K. Adenauerį rašė: „Iš 40 000 į sovietų rankas patekusių Klaipėdos krašto gyventojų, 22 000 buvo ištremti į Sibirą.(4)

Literatūra:

  1. Ruth Kibelka „Memelland. Fünf Jahrzehnte Nachkriegsgeschichte“, Berlin 2002, psl.30
  2. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.213
  3. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.213
  4. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.214

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *