Gegužės 24 d. teatro bei kino aktoriui Remigijui Vilkaičiui sukanka 70 metų.

1967 m. Remigijus Vilkaitis baigė Kybartų K. Donelaičio vidurinę mokyklą, o po tarnybos armijoje pasirinko aktorystės studijas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

Po studijų, dvidešimt penkerius metus, iki 2000 metų jis dirbo Jaunimo teatre, kur tapo vienu legendinio režisierės D. Tamulevičiūtės dešimtuko narių, sukūręs vaidmenis į Lietuvos scenos aukso lobyną įrašytuose E. Nekrošiaus spektakliuose „Kvadratas“, „Nosis“, „Meilė ir mirtis Veronoje“.

Štai kaip R. Vilkaitis viename interviu yra nusakęs aktorystės esmę: „Aktorystė, visų pirma – tai klausimų kėlimas. Artistui turi būti įdomu svarstyti, galvoti, kaip čia galėtų būti. Užduoti tenka labai konkrečius klausimus. Vaidmuo ir sukuriamas tuomet, kai randamas atsakymas į šiuos klausimus. Kol nerandi, tol nieko ir nepavyksta. Būna, kad taip ir eini nieko nežinodamas. O paskui staiga pajunti, kad, žiūrėk, rodos, ką tik pataikei… Tai yra šios akimirkos stebuklas… Kitą kartą tiesiog bandysi tai pakartoti.“

Nuo 2000 m. dirbo Oskaro Koršunovo teatre, kur sukūrė Tėvo vaidmenį spektaklyje „Ugnies veidas“, gydytojo Stravinskio ir prokuratoriaus Piloto – spektaklyje „Meistras ir Margarita“, fra Lorenco – „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“. Taip pat atliko pagrindinį Jobo vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Jobo knyga“. Lygiagrečiai dalyvavo įvairiuose nepriklausomuose projektuose, filmavosi Lietuvos kino studijoje, kūrė personažus televizijos laidoje „Dviračio žynios“. Penketą metų dėstytojavo Lietuvos muzikos akademijoje ir Vilniaus konservatorijoje.

Pasak R. Vilkaičio, kiekvienas aktorius gali savy atrasti bet kokį personažą, nes kiekviename žmoguje yra daug vaidmenų: „smagumas yra tame – įkristi į tau absoliučiai nepažįstamas aplinkybes ir pabandyti išplaukti. Tokie iššūkiai visų pirma naudingi artistui kaip žmogui. Be abejo, ir kaip kūrėjui, nes jis savyje gali atrasti naujų spalvų, neužsistovėti viename tipaže. Svarbiausia yra pastangos. Dirbdamas aktorius susiduria su talentingų autorių parašyta literatūra, esminiais klausimais, kurie jį verčia pakilti virš kasdienio, buitinio lygmens į kitą plotmę. Norint išspręsti šiuos klausimus, artisto pastanga yra būtina – jis privalo pakilti iki to suvokimo, kurio pats gal net ir neturi. Tai bandymas palypėti aukščiau. Kitu atveju, žinoma, tuos klausimus galima nuleisti iki savęs, iki savo tarpuvartės ir likti tokiu, koks buvai iki tol. Tai du skirtingi dalykai, tačiau abu yra tikri. Tiek, kad lipti aukštyn yra gerokai sunkiau.“

Comments are closed.