Pasaulyje yra daug gražių dalykų. Dalis jų dėl savo išskirtinės visuotinės vertės įrašyti į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) Pasaulio paveldo sąrašą, kuris turėtų užtikrinti jų apsaugą. Turėtų, bet ne visada užtikrina.

Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. II.

Iš Hirošimos stoties sėdus į 2-ojo arba 6-ojo maršruto tramvajų ir po ketvirčio valandos kelionės išlipus Genbaku-Domu Mae stotelėje, atsiduriama Taikos memorialiniame parke. Šita 120 tūkst. kv. metrų teritorija kadaise buvo šio Japonijos miesto politinis ir komercinis centras. Kadaise – iki 1945 m. rugpjūčio 6-osios, kai, nors jau buvo visiškai aišku, kad Japonija kapituliuoja, ant šio miesto JAV lėktuvas numetė atominę bombą – pirmąją tokią pasaulyje (deja, jų yra ir daugiau). Parko pakraštyje stovi tuščias keturaukštis karkasas, vadinamas „A-Bombos kupolu“. Tai vienas iš nedaugelio pastatų, atlaikiusių milžinišką radioaktyvų sprogimą. Šiandien jis įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kartu su kiek daugiau nei tūkstančiu kitų, po visą pasaulį išsibarsčiusių ir išskirtinę visuotinę vertę turinčių, vietovių bei statinių.

Hirošimos „A-Bombos kupolas“ žymi žmogaus įvykdytą nusikaltimą ir žmonijos „progreso“ tragediją, kurios neturėtume kartoti. Tačiau absoliuti dauguma kitų Pasaulio paveldo sąrašo vietovių šį titulą gavo ne dėl atminimo to, kas buvo sunaikinta, bet dėl to, ką būtina išsaugoti savo bei ateities kartoms. UNESCO aiškina: „Pasaulio paveldo tikslas – atstovauti visų pasaulio regionų kultūrinei įvairovei ir gamtos turtams [sic!].“ Čia, kaip priešnuodis ribotam pasaulio bei savęs jame suvokimui, itin pabrėžiama žmonių vienybė ir bendra atsakomybė: „Kultūros ir gamtos paveldas – kiekvienos tautos ir visos žmonijos neįkainojama vertybė, atskleidžianti jos tapatumą. Vertybės, įrašytos į Pasaulio paveldo sąrašą, yra išskirtinės visuotinės vertės ir priklauso visoms pasaulio tautoms, neatsižvelgiant į teritoriją, kurioje jos yra.“

Tačiau kas tuomet, kai tos „visoms pasaulio tautoms“ priklausančios vertybės yra tikslingai, sąmoningai ir tyčia naikinamos? Kieno tuomet atsakomybė jas apsaugoti? Ir kokiu būdu tai galima padaryti?

Dar visai neseniai buvusio regiono prekybinio centro Hebrono (Palestina) senamiesčio (ne)gyvenimą kontroliuoja Izraelio okupacija.
Foto: Nick Thompson, CC/Flickr

Yra daugybė būdų griauti ir naikinti

Mandaros kalnų plokščiakalnyje (Nigerija) įsikūrusiame Sukuro kaime žmonės verčiasi terasine žemdirbyste ir lydo geležį. Hidi (vado) granito rūmai, tradicinės architektūros namai, akmenimis grįstos gatvės yra dvasinės ir materialinės šio kaimo kultūros išraiška. Tačiau tai – ne griuvėsiai, o gyvas paveldas, kuriuo, tęsdami savo protėvių tradiciją, kasdien gyvena šio kaimo žmonės. Todėl Sukuro kultūrinis kraštovaizdis 1999 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Tačiau 2014 m. gruodį plokščiakalnį atakavo jau ne vienus metus Nigerijos žmones terorizuojančios grupuotės „Boko Haram“ nariai. Užpuolę gyventojus, šie teroristai padegė jų namus šiaudiniais stogais bei derlių ir pasisavino gyvulius. Bendruomenei prireikė kelių metų ir valstybės paramos atstatyti tai, kas labai lengvai buvo sunaikinta.

Kruopščiai dekoruotų degintų plytų bokštais unikali Jemeno sostinė Sana skaičiuoja bent dviejų su puse tūkstančių metų istoriją. Tačiau nei bokštai, nei amžius jos neapsaugo nuo Saudo Arabijos su JAV ir Izraelio pagalba rengiamų oro antskrydžių bei bombų. Kelerius metus vykdomų karinių atakų metu jau žuvo tūkstančiai žmonių, neturtingiausioje regiono šalyje paskelbta choleros epidemija. Sana gedi savo vaikų, o likę gyvi vaikai gedi jos. Ir, žinoma, aprauda taiką.

Dykumos perlu vadinta Palmyra – senovinis miestas centrinėje Sirijoje, Homso regione – Pasaulio paveldo sąraše yra nuo 1980 m. Prieš karą Sirijoje Palmyrą, kurioje atsispindi viena kitą keitusios graikų, romėnų, persų ir islamo kultūros, kasmet aplankydavo apie 150 tūkst. žmonių. „Tai yra pasaulio istorija, ir ji priklauso visiems, ne tik Sirijai“, – neseniai žiniasklaidai teigė Homso gubernatorius Talalas Barazis, pranešęs apie planus Palmyros duris lankytojams vėl atverti 2019 m. vasarą. Jos užvertos nuo 2015 m. gegužės, kai Palmyrą okupavusi „Islamo valstybė“ (Daeš/ISIS) pradėjo sistemingai ją griauti. Po dvejus metus trukusių mūšių Sirijos kariuomenė sugebėjo perimti teritorijos kontrolę, tačiau didžiulė žala istorinei vietovei jau buvo padaryta – sugriautos šventyklos, statulos, triumfo arka. Palmyros atstatymui pinigų pažadėjo UNESCO bei įvairios valstybės, tarp jų ir Lenkija bei Rusija.

„Islamo valstybės“ bei kitų panašaus pobūdžio grupuočių veiksmai, žinoma, pirmiausia turi būti suvokiami kaip grėsmė žmonių gyvybėms, kaip ir Sanos bombardavimas, Sukuro kaimo užpuolimas ar kiti įvairiuose kraštuose kasdien vykstantys nusikaltimai žmoniškumui. Tačiau be tiesioginių, akivaizdžių, tragiškų ir mirtinų pasekmių tūkstančiams žmonių, kultūrinio paveldo griovimas yra ir piktadariškas pačios žmonijos atminties bei jos tapatybės naikinimas.

Sukurdamas visuotinį chaosą, karas sudaro puikias sąlygas ir tyčiniam, ir atsitiktiniam kultūros paveldo griovimui, plėšimui ir naikinimui. Foto: Viešajame domene (šaltinis: PXHere.com)

Kolektyvinės atminties trynimas

Tai, kas liko iš Palmyros griuvėsių, nėra tik Sirijos turizmo departamento ar archeologų reikalas. Kultūrinis paveldas įkūnija žmonių tapatybę, tad ataka prieš šiuos istorinius objektus iš tiesų yra ir ataka prieš konkrečius žmones bei visą žmoniją. „Vienas iš tautų ir valstybių naikinimui naudojamų mirtinų ginklų yra savimonės deformavimas, kolektyvinės atminties trynimas, tautos charakterį išreiškiančių simbolių naikinimas ir saitų tarp dabartinių kartų bei jų protėvių nutraukimas“, – sako organizacijos „Libijos moterų taikos platforma“ įkūrėja Zahra Langhi. Jos žodžiais tariant, visi šie veiksmai vykdomi „griaunant tautinį ir religinį paveldą, kuris prisideda prie atminties atgaivinimo, tapatybės stiprinimo, simbolių įkūnijimo ir kartų tęstinumo“.

Kultūros paveldo griovimas daugeliu atvejų vykdomas ginklais – ir tyčia, ir „per klaidą“. UNESCO sąraše esančių vieno seniausių pasaulio miestų Alepo bombardavimas, Virungos nacionalinio parko Kongo Demokratinėje Respublikoje darbuotojų žudymas ar Irako nacionalinio muziejaus Bagdade plėšimas ir po jo išsikerojusi neteisėta prekyba archeologiniais radiniais – tik keli tokie pavyzdžiai. Matyt, ne veltui 2016 m., kalbėdama per 40-ąjį Paveldo komiteto susitikimą Stambule, tuometinė UNESCO generalinė direktorė Irina Bokova pabrėžė, kad grėsmė kultūriniam žmonijos paveldui pirmiausia kyla būtent ten, kur vyksta kariniai veiksmai. „Pasaulio paveldas puolamas visur, nuo Malio iki Sirijos. Tai yra karo nusikaltimas“, – teigė ji.

Tačiau juk karo nusikaltimų nebūtų, jei nebūtų paties karo. Kultūros paveldo vagystės ir naikinimas yra daug kartų kariniuose konfliktuose išbandyta (ir, pasirodo, gerai veikianti) taktika, mat karo sukeltas chaosas ne tik nukreipia žmonių dėmesį į būtinybę išgyventi – kaip gauti vandens ir maisto, kur saugiai pasislėpti, – bet ir sudaro puikias sąlygas netrukdomiems siaubti tai, kas taikos metu būtų apsaugota. Žmonėms žūstant nuo raketų smūgių ar kulkų, savo kultūros paveldo apsaugai jie nebegali skirti tiek dėmesio. Tačiau žmonių bei kultūros paveldo naikinimas eina koja kojon.

2016 m. kalbėdama apie tokį tyčinį naikinimą, JT specialioji pranešėja kultūros klausimais Karima Bennoune pabrėžė, kad kultūros paveldas turėtų būti laikomas žmogaus teisių klausimu. Pasak jos, pirmasis žingsnis siekiant apsaugoti paveldą, turi būti žmonių ir jų teisių apsauga. „Destrukciją dažniausiai lydi kiti rimti išpuoliai prieš žmogaus orumą bei jo teises. Privalome rūpintis ne tik paveldu, bet ir naikinamais žmonių gyvenimais, nes tai yra tarpusavyje susiję“, – teigė K. Bennoune.

Ji taip pat pabrėžė, kad kariniai konfliktai yra pagrindinis kultūros paveldo naikinimo šaltinis, užkertantis kelią ir kitoms žmogaus teisėms, tarp jų – teisei į minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisei į meninę saviraišką ir kūrybiškumą, teisei dalyvauti kultūriniame gyvenime ir džiaugtis kultūriniu paveldu. Todėl, anot K. Bennoune, holistinės taiką ir žmogaus teises į pirmą vietą statančios strategijos yra geriausias kelias kultūrinio paveldo apsaugojimui.

Palestinos paveldas yra itin svarbus visai žmonijai ir ypač trims didžiausioms monoteistinėms religijoms, tačiau ir Kristaus gimimo bazilika, ir Betliejus, ir visa Palestina šiandien gyvena okupacijos sąlygomis. Foto: Ted Swedenburg, CC/Flickr

Pasaulio paveldas, bet ar visiems ir visų?

Kas vienam yra pasaulio paveldas, kitam – karinių žaidimų aikštelė, kartais tampanti ir scena politinėms machinacijoms. Tai ypač aiškiai atsispindi Palestinoje.

UNESCO Pasaulio paveldo sąraše Palestinai priskiriamos trys visuotinės kultūros vertybės: Hebrono senamiestis, tradicinės žemdirbystės terasos Batiro kaimelyje ir Kristaus gimimo bažnyčia Betliejuje. Žinoma, visa istorinė Palestinos žemė itin turtinga kultūrinio paveldo, tačiau šiuo metu Palestinos savivaldos žinioje, be okupuotos Jeruzalės senamiesčio, yra šie trys objektai.

Jau maždaug 1700 metų – nuo 339 m., kai toje vietoje pastatyta pirmoji bazilika, Kristaus gimimo bažnyčia yra viena iš svarbiausių vietų krikščionių piligrimams. Pagal tradiciją, būtent čia esančioje grotoje, virš kurios ir iškilo bažnyčia, gimė Jėzus Kristus. Prieš keletą metų tarptautinių ekspertų bei rėmėjų dėka suremontuotas lietų praleidęs bažnyčios stogas, atkurtos senovinės freskos. Tačiau Kristaus gimimo bazilika yra mačiusi ne tik restauruotojų, bet ir kulkų.

2002 m. balandį, vykstant Antrajai intifadai (sukilimui prieš okupaciją), Izraelis pradėjo penkias savaites trukusią Kristaus gimimo bažnyčios apsiaustį. Septynis iš maždaug 200 šioje bažnyčioje saugaus prieglobsčio ieškojusių žmonių nušovė Izraelio snaiperiai, dar apie 40 sužeidė, tarp jų – ir armėnų ortodoksų vienuolį. Bažnyčios pastatų ansamblis taip pat nukentėjo – kaip, beje, ir kitos šalia esančios bažnyčios bei mečetės. Iš taikos miesto Betliejus buvo tapęs taikos vaiduokliu.

Maždaug 30 km į pietus nuo Jeruzalės esančio Hebrono (arab. Al-Chalilio) senamiestis, į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytas 2017 m., – tai Mamlukų periodu (1250–1517 m.) statyti kalkakmenio pastatai, kurių centre – Ibrahimo mečetė ir Patriarchų kapas (tikima, kad čia palaidotas Abraomas). Ši religinės reikšmės vieta, kurioje prieš atsirandant judaizmui, krikščionybei ir islamui garbinti pagonių dievai, yra svarbi visoms trims didžiosioms monoteistinėms religijoms. Pats Hebronas įsikūręs prekybinių kelių kryžkelėje – per jį iš Arabijos į Sinajų keliavo karavanai.

Tačiau anksčiau buvęs aktyvus regiono prekybos centras, Hebrono senamiestis šiandien – viena niūriausių urbanistinių vietų Palestinoje. Jo žmonių gyvenimą diktuoja Izraelio kareiviai ir nelegalūs kolonistai, kurie ne tik savinasi vis daugiau teritorijų, bet ir atvirai smurtauja prieš palestiniečius, būdami tikri, kad už tai negresia jokios pasekmės. Didžiosios dalies Hebrono senamiesčio krautuvių durys uždarytos, komercinė veikla sustabdyta, o siauras akmenines gatveles vietos gyventojai iš viršaus uždengė tinklais, kuriuose kaupiasi kolonistų mėtomos šiukšlės. Ir nei UNESCO logotipai, nei moralinės ar religinės vertybės nuo to neapsaugo.

Šiek tiek geresnė situacija tarp Betliejaus ir Jeruzalės esančiame Batiro kaimelyje, kur auga daugiau nei tūkstantį metų skaičiuojantys alyvmedžiai. Žmonės šioje vietovėje mažiausiai nuo romėnų laikų užsiėmė tradicine terasine žemdirbyste – kalnuotoje vietovėje sukastose ir akmenimis sutvirtintose terasose auginamos daržovės ir vaismedžiai, laistomi išmania, nuo seno naudojama terasine drėkinamąja sistema.

Tikėtina, kad būtent UNESCO Pasaulio paveldo statusas, Batirui suteiktas 2014 m., padėjo kaimeliui apsisaugoti nuo okupantų agresijos. Kai pasklido žinios apie Izraelio planus Batire statyti kelių metrų aukščio betono sieną, taip atskiriant žmones nuo jų žemės ir pragyvenimo šaltinio bei sudarkant natūralią ekosistemą, kaimo bendruomenė, argumentuodama žala gamtai ir kultūriniam paveldui, kreipėsi į teismą, reikalaudama šiuos veiksmus stabdyti. Daugelio nuostabai, Izraelio aukščiausiasis teismas nusprendė, kad teisybė yra Batiro bendruomenės pusėje ir įsakė sienos statybas šioje vietovėje atšaukti. Šiandien kaimelis gyvena ramų gyvenimą, o jame auginamos vienos skaniausių daržovių iš proproprosenelių išsaugotų Palestinos paveldo sėklų.

2011 m. Palestina tapo pilnateise UNESCO nare, ir nuo to laiko ši tarptautinė organizacija yra baudžiama finansiškai (beje, Lietuva savo gėdai balsavo prieš Palestinos narystę UNESCO). Šių metų sausio 1-ąją JAV ir Izraelis procedūriškai išstojo iš UNESCO, organizacijai likę skolingi atitinkamai 600 mln. ir 10 mln. JAV dolerių nario mokesčio. Oficiali išstojimo priežastis – „prieš Izraelį nukreipta UNESCO politika“, pavyzdžiui, UNESCO kritika Izraeliui dėl Rytų Jeruzalės okupacijos. Toks žingsnis tik parodo, kad dėl savo pačių interesų kai kurios valstybės gali paaukoti kultūros paveldą kituose pasaulio kraštuose.

Darniai ir tvariai, iš vietinių medžiagų čia gyvenusių meistrų kruopščiai pastatyta Jemeno sostinė Sana šiandien yra Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos bombų taikinys. Foto: Aurelio Candido, CC/Flickr

Kas toliau?

Kultūrinis paveldas nėra statiškas, jis nuolatos kinta, prisitaikydamas ir atspindėdamas naujas aplinkybes, tačiau išlaikydamas savo šaknis. Ar destrukcija yra neišvengiama paveldo gyvavimo ciklo dalis? Gamtos stichijos – žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai – nesirenka, ką griauti ir ką palikti. Tačiau žmogus rinktis gali. Karas nėra žmonijos likimas. Tai – pasirinkimas. Kad ir kur – Sirijoje, Irake, Lietuvoje, Afganistane ar Kongo Demokratinėje Respublikoje – vyktų karas, visur jis griauna ir žudo. Atominė bomba sunaikino Hirošimą, lygiai taip pat ji galėtų nušluoti ir Kuršių Neriją ar Kernavę. O kartu su jomis – ir atmintį, kolektyvinę sąmonę bei istoriją. Atminkime tai, kai kitąkart išgirsime apie naujai planuojamas sąjungininkų invazijas į dar nesugriautus kraštus, kurias būsime kviečiami palaikyti dėl „demokratijos“ ar kitų sąžinę glostančių argumentų. Atminkime ir tai, kad šiandien neturėtume istorijos paminklų, jei ankstesnės kartos nebūtų mums jų išsaugojusios.

2017 m. kovą JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją nr. 2347, dėl kultūrinio paveldo niokojimo ir kontrabandos ginkluoto konflikto siaubiamose teritorijose. Šis dokumentas nurodo, kad atakos prieš kultūrinį paveldą yra laikomos viena iš grėsmių pasaulinei taikai. Norėtųsi tikėti, kad tai nėra tik dar vienas tikrovėje ignoruojamas, teisingų ir gražių žodžių pripildytas popieriaus lapas. Deja, apgailestaujant tenka pripažinti, kad tokio likimo sulaukia nemažai JT rezoliucijų, už kurias, galiausiai, viršesni tampa karinės pramonės argumentai.

O ką dar galime mes, aš ir tu? Svarbų vaidmenį čia turi atlikti visuomenės švietimas(is), pradedant nuo mokyklų. Britų akademikas, architektūros istorikas Simonas Thurley’s pateikia diagramą, kurią vadina „Paveldo ciklu“. Joje labai paprastai paaiškinamas siektinas žmogaus santykis su kultūriniu paveldu, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jis būtų: „Suprasdami kultūrinį paveldą, žmonės jį vertina. Vertindami nori juo rūpintis. Rūpindamiesi patiria džiaugsmą. Džiaugdamiesi siekia geriau suprasti. Suprasdami…“

Paminklas Hirošimoje jau yra. Tačiau šiandien mums reikia priimti tokius pilietinius bei politinius apsisprendimus, kurie užkirstų kelią naujoms tragedijoms. Nes ir Palmyra, ir Kernavė yra visos žmonijos kultūrinis paveldas.

Publikaciją parėmė 

Comments are closed.