„Kazlauskas buvo, regis, visur: ne tik Sibire, bet ir 1988–1989 m. mitinguose, Sąjūdžio susirinkimuose, prie parlamento po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d., po didžiojo kainų pakėlimo vykusiame „Jedinstvos“ mitinge 1991 m. sausio 8 d., prie Spaudos rūmų, kai 1991 m. sausio 11 d., juos užgrobė sovietų kariuomenė, sausio 13-osios naktį pirmiausia prie puolamų Radijo ir televizijos rūmų, paskui prie Televizijos bokšto, prie parlamento ir jo viduje, o dieną toliau fotografavo, kaip statomos barikados – ir būdamas tarp žmonių, ir pasilypėjęs ant stogo. Paskui Kazlauskas fotografavo žuvusiųjų laidotuves, kraujo klanuose gulinčius nužudytų muitininkų kūnus Medininkuose liepos 30-ąją, ilgame sunkvežimyje paguldytą Leniną, kai viskas baigėsi, ir popiežių Joną Paulių II Vilniaus Arkikatedroje 1993 metais. 1994 m. žiemą jis važiavo fotografuoti karo pradžios Čečėnijoje, o 1997 m. – gyvenimo Černobylio zonoje. Kazlauską, regis, traukė būtent ten, kur dauguma žmonių bijotų atsidurti – arčiau mirties. Net ir sovietmečiu, kai niekas nevyko, jis buvo radęs pavojaus zoną – Šiaurės jūras, po kurias klajodamas kartu su ekspedicijomis ieškojo senųjų tyrinėtojų pėdsakų. Ir fotografavo.“ Taip keliais sakiniais labai tiksliai menotyrininkė Agnė Naryšutė sudėlioja fotografo, operatoriaus, režisieriaus, istorijos metraštininko Juozo Kazlausko (1941–2002) kūrybos trajektorijas.

Juozas Kazlauskas, 1975

Nors gyvas būdamas išleido vos vieną savo darbų albumą „Teesie…“ (1991), kuriame užfiksavo pokarinę Lietuvos tremtinių kartą Sibire, tiksliau sakant, jos paieškas kapinių likučiuose ir karstuose (viso gyvenimo kūrybos rinktinė „Juozas Kazlauskas. Fotografija“ pasirodė tik po mirties, 2010 metais), tačiau neabejotinai Lietuvos fotografijos istorijoje jo vardas siejamas su nepaprastų žygių, aštrių istorijos akimirkų bei nekasdienių siužetų įamžinimu.

Bene vienos svarbiausių, į Lietuvos fotografijos istoriją J. Kazlauską įrašančios jo serijos, yra skirtos Šiaurei – „Žuvusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (1975), „Prie Karos jūros“ (1975), „Vilemo Barenco karavelės pėdsakais“ (1979). Kas fotografą čia traukė? Nepaprasto grožio gamta, vandens ir ledynų baltuma, šiaurės žmonės ir jų tikrovė, kitas pasaulis, kuris leido pabėgti nuo banalios, slegiančios sovietmečio pilkumos? O gal vaikystės dienų ilgesys? Išties, būsimasis fotografas gimė Žvirbliškės kaime, Molėtų rajone, tačiau būdamas septynerių, 1949 metų pavasarį drauge su mama (tėvas tuo metu buvo jau miręs, sesuo Elena mokėsi Vilniuje, o brolis Vytautas slapstėsi) ištremtas į Sibirą. Aršane, Irkutsko srityje teko praleisti aštuonerius metus. Pats Juozas apie šią savo patirtį vėliau pasakodavo kaip apie nuotykį. Viename pokalbyje jis prisiminė, kaip pradėjus vaikščioti į mokyklą, iki kurios tekdavo bristi septynis kilometrus sniegynais, bendramoksliai pradžioje vadino fašistu ir net rykštėmis pakinklius pašventino, tačiau vėliau susidraugavo ir patyčios baigėsi. Mokykloje pamokos vykdavo tik rusų kalba, kurią buvo gerai įvaldęs ir vėlesniais metais – ekspedicijose po Šiaurę, jam labai pravertė. Beje, išlikę J. Kazlausko dienoraščiai iš jo poliarinių ekspedicijų, yra rašyti rusų kalba.

Prano Juozapo žemė, 1985

1957 metais Kazlauskams buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Deja, gimtieji namai jau buvo užimti kitų, tad mama su Juozu prieglobstį rado Vilniuje pas seserį Eleną. Čia jis baigė rusišką vidurinę mokyklą, vėliau Geležinkeliečių technikume įgijo staliaus specialybę. Tačiau 1961 metais jis antrą kartą ne savo noru atsiduria Šiaurėje – tarnybą armijoje praleidžia Severomorske netoli Barenco jūros. Nors pirmą savo fotoaparatą buvo įsigijęs dar būdamas technikumo moksleiviu, tačiau būtent armijoje, šiauriausiame Europos kampe, jis pradėjo filmuoti bei nuosekliau fotografuoti. „Taip po truputį įpratau žvelgti į gyvenimą pro objektyvą ir tada negalvojau, kad tapsiu profesionalu. Manau, kad dėl to kalta mano meilė Šiaurei…“ – yra sakęs J. Kazlauskas. Šiaurės kraštovaizdis, ledynai, milžiniški ledlaužiai, šalčio dykumos – pamažu būtent tokie vaizdai taps vizitine fotografo kortele, išskirtiniu ženklu Lietuvos fotografijos tradicijoje.

Būtent armijoje J. Kazlauskui kilo mintis savo gyvenimą susieti su filmavimu bei fotografavimu ir stoti į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Didžiausia problema čia buvo jo praeitis – tremtiniams nebuvo leidžiama studijuoti tokiose prestižinėse įstaigose. Tačiau pildydamas stojimo anketą ir vienam karininkui prisipažinęs, kad vaikystė jau buvo atsidūręs Sibire, iš jo išgirdo raginimą šį savo „gėdingą“ biografijos faktą nuslėpti. Ir tai pasiteisino: jaunuolis šio patarimo paklausė ir buvo priimtas į neakivaizdines studijas. Pasak paties J. Kazlausko, studijose įsiminė tik tie mokytojai, kurie mokė, kaip gyventi ir išgyventi viską reginčios cenzūros sąlygomis.

Poilsis. Prano Juozapo žemė, 1985

1975 metais baigęs mokslus ir įgijęs operatoriaus specialybę, jis pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje. Filmavo daug. Tarp jo darbų siužetai kino kronikai „Tarybų Lietuva“, dokumentiniai, mokomieji bei vaidybiniai filmai. Taip pat ir pats režisuoja keletą dokumentinių filmų, tarp kurių „Semliovo ežero paslaptis“ (1980), „Mažoji žemė“ (1980), „Lobių ieškotojai“ (1980) bei kitus.

1970 metais įstojęs į Fotografijos meno draugiją, J. Kazlauskas filmavo svarbiausius draugijos gyvenimo įvykius, o 1984 m. drauge su režisieriumi Robertu Verba sukūrė filmą apie fotografus „Žmogus ir žemė“. Lygiagrečiai jis fotografuoja ir Lietuvos kino režisierių portretus. Neatsitiktinai kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis Kazlauską apibūdino kaip „dviejų mūzų tarną“, sakydamas, kad J. Kazlauskas yra reporteris iš prigimties, garsėjęs drąsa ir profesionalumu.

Plaukiam į Oranko salas. Prano Juozapo žemė, 1979

1975 metais jį vėl pašaukia Šiaurė. Šį kartą – leistis į ekspediciją, kurios tikslas – nustatyti, kur susiliečia vandenynas, jo šaltosios jūros, su žemynu, kur yra toks taškas Europos ir Azijos sandūroje. Šios ekspedicijos metu taip pat buvo filmuojamas ir dokumentinis filmas, o lygiagrečiai gimsta ir vienas gražiausių J. Kazlausko fotografijų ciklas „Prie Karos jūros“. Būtent po šios ekspedicijos fotografas surengia savo pirmąją parodą pavadintą „Šiaurės keliais“.

Tačiau tai tik Šiaurės ekspedicijų pradžia. Iki 1985 metų J. Kazlauskas leidžiasi dar į ne vieną kelionę mylimos Šiaurės keliais, iš kurių kaskart parsiveža gausybę unikalios medžiagos bei naujus ciklus – „Vilemo Barenco karavelės beieškant“, (1979), „Arkties atradėjų keliais“ (1982), „Dingusių poliarinių ekspedicijų pėdsakais“ (1985). Šie egzistencinės patirties persmelkti kadrai išgarsino Kazlauską: už Šiaurės ciklus jis pelnė daugybės tarptautinių parodų apdovanojimus. Tai, kad fotografas buvo tiesiog pakerėtas Šiaurės atskleidžia ir faktas, jog jis visą gyvenimo rinko knygas apie keliautojus į Šiaurės polių ir Šiaurės tautelių gyvenimą bei papročius. Dabar ši kolekcija yra saugoma Molėtų bibliotekoje, fotografo vardo memorialinėje lentynoje.

Žiema Jugros tundroje I, 1987

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, gyvenimas kardinaliai keitėsi. J. Kazlauskas tai pajuto, visų pirma, labai asmeniškai – jam anksti diagnozuota Parkinsono liga, todėl teko atsisakyti kameros ir visą dėmesį sutelkti į fotografiją, ir darbuotis dar uoliau, sekant reikšmingiausius tų dienų oficialius bei lygiagrečiai vykstančius įvykius.

1988–1989 m. jis vėl sugrįžta į Šiaurę, tačiau ši ekspedicija kitokia. „J. Kazlausko pritemdytose fotografijose – ne vien istorijos nuolaužos ir pėdsakai, bet lyg ir išsekusios, sutrūnijusios civilizacijos liekanos: spygliuotų tvorų gabalai, amžiams įstrigę garvežiai, trūnijantys barakai. Reikia laiko ir išsiraudojimo, kad suvoktum, jog lageriai, žudymai ir trėmimai buvo neatskiriama XX a. dalis“ – taip apie fotografijų ciklą „Lietuva tremtyje“ rašė S. Valiulis. Ši serija ypatingai skausminga, nes joje atspindima Lietuvos tremtinių kančia ir sielvartas svetimoje ir šaltoje Sibiro žemėje. Maža to, pačiam. J. Kazlauskui tai buvo sugrįžimas į savo praeitį, mat lankėsi tose vietose, kur buvo ištremtas drauge su savo mama. Kryžiai tarp miškų, lietuviškos kapinės ledinės šiaurės peizaže, smėlyje atpustyti palaikų likučiai – tai mūsų istorijos dalis, o šios fotografijos tampa dokumentine tautos kančios epopėja. Kai kurios šių fotografijų ilgainiui tapo tremties ir atgimimo istorijos ikonomis. Pasak A. Narušytės, „Kazlausko fotografija buvo ir atminties įrankis, dabarčiai suteikiantis informacijos apie užmirštą praeitį, ir pats atsiminimo veiksmas“, o kartu jis „žymi išeities pozicijų atkūrimą „taip, kaip buvo“, paneigiant sovietinio laiko teisėtumą“.

Elnių augintojai. Kolūkio susirinkimas I, Jugros tudra, 1975

Ir nepriklausomybės metais J. Kazlauskas veržėsi fotografuoti dramatiškus įvykius, ieškojo netikėtų, skaudžių, istorinių siužetų. Šiaurės sąlygų užgrūdintas nepabijojo 1994 m. leistis į karo niokojamą Čečėniją ar 1997 pažvelgti į gyvenimą Černobylio zonoje.

J. Kazlausko fotografijos plačiai pasklido po pasaulį, buvo rodomos parodose, publikuojamos leidiniuose ir tokiu būdu pasakojo apie išsilaisvinimo keliu žengiančią Lietuvą. Kaip tiksliai pastebėjo Kylyje, Vokietijoje surengtos Baltijos šalių fotografijos parodos „Vaizdų atmintis“ kuratorė Barbara Straka, J. Kazlausko vaizdai yra „tikros atodangos, nes jie sulaužo tabu ir tylą“. Virsmo patirtis išsaugota J. Kazlausko negatyvuose atspindi istoriją, kuri, pasak A. Narušytės, „regis, ir buvo suvaidinta šio fotografo objektyvui“.

Igarkos kapinės, 1989
Tit Arų salos tremtinių kapinėse, Jakutija, 1989
Tit Arų salos tremtinių kapinėse, Jakutija, 1989
Viso gero, Leninai. Vilnius, 1991 08 23
Vilniaus gatvėje. 1991 m. sausis
Svetima kariuomenė išeina, 1992

Parengė Gediminas Kajėnas

Straipsnis iliustruotas fotografijomis, iš albumo „Juozas Kazlauskas. Fotografija“, Vilnius, 2010

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *