Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Jorgenas F. Nissenas knygoje „Nematomas dramblys“ labai įtaigiai aprašo, kas vyksta šeimoje, kurioje bent vienas žmogus kenčia nuo priklausomybės. Tokioje šeimoje apsigyvena dramblys, kurio niekas nenori pastebėti, o jis vis plečiasi ir reiškia naujas pretenzijas. „Dramblys greitai supyksta ir suirzta. Šeima stengiasi jam įtikti. Dažnai jam liūdna ar savijauta bloga. Šeima suklūsta ir parūpina jam ko nors išgerti. Kartais dramblys gerai nusiteikęs. Šeima stengiasi, kad tik niekas jam nesugadintų nuotaikos ir jis vėl nesusirgtų. Šeimai gėda. Tiesiai apie dramblį ji nešneka. Geriausiu atveju šeimos nariai tarpusavyje pasišneka, kad jis šiandien blogai jaučiasi. Šeima įsitikinusi, kad ji vienintelė turi savo dramblį. Štai kodėl kitiems nevalia jo pamatyti. Draugai, giminės ir viršininkas neturi apie jį sužinoti. Šeima užsisklendžia.“

Psichologė Justina Kymantienė, daug metų teikianti pagalbą priklausomų žmonių artimiesiems teigia: „Priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad priklausomo asmens šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis nesužeistų nebūna, tad ir sveikti reikia visai šeimai.“

Netiesioginė priklausomybė – ji dar vadinama kopriklausomybe – tai savosios savasties, asmenybės praradimo liga, kai žmogus „emigruoja“ į kito žmogaus gyvenimą ir tampa jo sraigteliu. Kopriklausomybė – tai ypatinga priklausomybė (emocinė, socialinė ar net fizinė) nuo kito asmens. Panašiai, kaip priklausomas asmuo priklauso nuo kurios nors cheminės medžiagos ar kompulsyvaus elgesio, taip ir jo šeimos nariai priklauso nuo jo.

Kaip pastebi viena žymiausių netiesioginės priklausomybės tyrinėtojų Melody Beattie, netiesiogiai priklausomi žmonės nėra vien užguitos aukos, neretai jie kartu ir budeliai, kurie tvirtai žino, kaip priklausomas žmogus turi gyventi, ką daryti. Neretai priklausomo žmogaus artimieji mazochistiškai įsipatogina ligos situacijoje. Jiems tampa labai priimtina paversti priklausomą žmogų „atpirkimo ožiu“ dėl visų problemų (taip pat ir dėl tų, dėl kurių patys turėtų prisiimti atsakomybę), taip pat jie prisitaiko prie priklausomo žmogaus gyvenimo stiliaus ir net susikuria iliuziją, kad gali kontroliuoti situaciją.

Kalbant apie kopriklausomybę, dera pabrėžti du aspektus. Viena vertus, labai dažnai artimieji, įsitikinę, kad jų svarbiausia pareiga gyvenime padėti priklausomam asmeniui, iš tiesų ne tik neskatina jo sveikti, bet net gi „padeda sirgti.“ Nemažiau pavojinga ir tai, kad kopriklausomas asmuo, bandydamas perimti atsakomybę už kito gyvenimą, praktiškai išsižada atsakomybės už save. Net gi neretai sakoma, kad į kopriklausomybę labiausiai yra linkę tie žmonės, kurie bijo savo problemų, negali priimti savęs. Kito žmogaus liga jiems tampa, kaip savotiškas pasiteisinimas, kodėl jie nesirūpina savo pamatiniais poreikiais.

Kaip artimieji „padeda sirgti“? Taip nutinka, kai artimieji klaidingai įsivaizduoja, kad rūpestis sergančiu žmogumi – tai pirmiausia jo įvaizdžio vadyba ir ligos padarinių švelninimas. Labai dažnai priklausomo asmens artimieji padeda alkoholikui ar kurią kitą priklausomybę turinčiam žmogui paslėpti savo problemas nuo kitų žmonių. Tai blogai, nes vienintelė tikra motyvacija priklausomam žmogui sveikti – tai patirti realius savo ligos padarinius.

Vienas iš netiesioginės priklausomybės bruožų yra stiprus noras kontroliuoti priklausomą asmenį, neleidžiant įvykiams klostytis savo eiga, bet didelėmis pastangomis mėginant juos kaip nors paveikti. Šis nors kyla iš didžiulio vidinio nerimastingumo ir bejėgiškumo jausmo.

Vienas svarbiausių specialistų patarimų kopriklausomiems žmonėms – pereiti nuo kontrolės prie atsiribojimo. Pastarasis nėra šaltas, priešiškas atsitraukimas, nėra tai ir abejingumas kitam žmogui, ignoravimas ir nereagavimas į tai, kas vyksta jo gyvenime.

Atsiriboti – tai paleisti nuo savęs žmogų, nepažeidžiant meilės santykio. Tai būdas mintimis, jausmais ir fiziškai atsitraukti nuo nesveiko, skausmingo įsivėlimo į kito asmens gyvenimą bei problemas, kurių negalime išspręsti. Atsiribodami remiamės prielaida, kad kiekvienas asmuo yra atsakingas už save. Kadangi nėra galimybės išspręsti kito žmogaus sunkumų, svarbu išmokti gyventi su jais arba, nepaisant jų. Atsiriboti – tai gyventi čia ir dabar, leidžiant gyvenime vykti tam, kas vyksta, užuot skubinus ir kontroliavus.

Problemiška tai, kad kopriklausomi žmonės labai retai kreipiasi į specialistą, ieškodami pagalbos sau. Kur kas dažniau jie įsitikinę, kad vienintelė jų problema – priklausomas asmuo. Kaip teigia specialistai, pokalbiai (ypač pirmieji) su kopriklausomais žmonėmis yra kur kas sudėtingesni, nei pokalbiai su priklausomais. Dažnai kopriklausomi asmenys labai pasipiktina, kai psichologai ar socialiniai darbuotojai siūlo kalbėti ne apie kito žmogaus, o jų pačių problemas.

Paprastai kopriklausomi asmenys yra raginami kreiptis į savitarpio pagalbos grupes. AL-ANON – tai grupės priklausomų nuo alkoholio asmenų artimiesiems, SAV – grupės, skirtos suaugusiems alkoholikų vaikams. Dar viena svarbi pagalbos priemonė – specialios psichoedukacinės grupės, kurias organizuoja specialistai. Jų metu, remiantis mokslu grįstomis žiniomis bei psichologinėmis teorijomis, kopriklausomiems asmenims suteikiama įvairiapusė informacija tiek apie priklausomybę, tiek apie kopriklausomybę. Informaciją siekiama pateikti taip, kad ją galima būtų lengvai pritaikyti praktiškai. Vienas iš psichoedukacinių grupių tikslų – perteikti dalyviams žinią, kad rūpinimasis savimi nėra egoistinis atsitraukimas nuo pareigų kitiems žmonėms, bet būtina galimybės padėti kitiems prielaida.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *