„Tik jis man parodė, kur yra meilė manyje“, – taip apie jau šviesaus atminimo tėtį kalba Kristina Rutkauskienė. Buvo metas, kai ji sapnuodavo, kad nužudo savo tėvą. O dabar sapnuoja jį besišypsantį ir ją visiškai, besąlygiškai priimantį.

Ypatingai atviras Kristinos pasakojimas apie baimėje praleistą vaikystę sukrečia. Jos tėtis vartojo alkoholį. Smurtavo ne fiziškai, bet psichologiškai, tačiau ir to buvo gana. „Visada buvo iliuzija, kad kažkas įvyks, kažkoks stebuklas, kažkaip viskas pasikeis, kai visi išlaisvėsim“, – dabar ji mano, kad tokia fantazija buvo kaip vaiko susikurta apsauga nuo tikrovės.

„Aš turėjau būti stipri. Iš savo trauminės patirties, neapykantos tėčiui tapau dar žiauresnė, negu jis. Ir tą pamatyti buvo nelengva. Taip, tai buvo neapykanta. Aš kito žodžio nerandu. Tu nori, kad tas žmogus tiesiog mirtų, kad jo nebūtų. Ir tu jį nužudai sapnuose, bet niekas tavyje nepasikeičia“, – pasakoja Kristina.

Vieną dieną sutiko sąmoningumo ir savityros mokantį Arną Kazicką. Būtent šis mokytojas jai parodė kryptį – atsigręžti į save. Ir priimti save visokią – su kuo įvairiausiais jausmais. Tada ir prasidėjo gijimas.

„Pamačiau, ką mylėjau savyje, o ko nekenčiau. Išmokau save priimti visokią. Nieko nekeisdama, neperdarydama, nekurdama apie save naujos istorijos. Tokie savityros etapai. Pirmiausia nusilupa vienas lukštas, tada – kitas. Lupasi, lupasi, o toje kelionėje atsiranda aiškumas. Apie tai, kas tampa aišku, sunku papasakoti žodžiais. Galėčiau tik pasakyti, kad savyje atradau vietą, kuri nekinta. Ir kai tai nutiko, atsirado noras atsiprašyti tėčio, – atvirai kalba moteris“.

Kai tėčiui pablogėjo sveikata, mėnesį laiko dukra lankė jį ligoninėje. Paskui pasiėmė slaugyti į namus. Ji labai dėkinga savo vyrui, kad šis sutiko globoti uošvį. Slaugyti psichologiškai buvo nelengva, bet Kristina nuolat sukylančias emocijas ėmė stebėti lyg atsitraukusi.

Kristiną Rutkauskienę kalbina Ginta Gaivenytė

Evgenios Levin nuotrauka

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *