Prieš 99 metus, 1921-ųjų birželio 8-ąją Mončių kaime (Kretingos apskr.) gimė būsimasis žymus lietuvių skulptorius ANTANAS MONČYS.

Menininko biografiją trumpai būtų galima nusakyti taip:

Jo tėvai turėjo 30 hektarų žemės. Šviesių būta Barboros ir Antano Mončių, visus savo keturis vaikus leidusių į mokslą. Dukros ir dabar prisimena mamos sekmadienius, praleistus su knyga. 1941 m. baigė Kretingos Pranciškonų gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Artėjant Raudonajai armijai 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947–1949 m. studijavo skulptūrą Freiburgo meno mokykloje. Skulptūra susidomėjo Vokietijoje, nors drožinėti pradėjo nuo pat vaikystės. Per trejetą metų baigė ketverių metų kursą. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją tolimesnėms studijoms, žinias gilino Paryžiuje, kur lankė garsiąją Osipo Zadkino studiją. Nuo 1952 m. pradėjo dalyvauti parodose, dirbo kartu su Marku Sagalu, broliais Marteliais. Pirmą personalinę parodą surengė 1962 m. Paryžiuje. Anglija, Australija, Belgija, Italija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, JAV – tokia visų A. Mončio personalinių parodų geografija. Recenzijų, atsiliepimų paskelbė prancūzų, belgų, JAV lietuvių spauda. 1980 m. kartu su kitais dailininkais įkūrė menininkų susivienijimą. Tačiau bene daugiausia laiko, be kūrybos, dailininkas yra atidavęs pedagogo veiklai. Dėstė Dailės akademijoje Tryre (Vakarų Vokietija), vadovavo skulptūros studijai ir kursams Tulūzoje bei Salvetoje. Nuo 1983 m. dirbo Saaro srityje (Vakarų Vokietija) rengiamuose vasaros akmens kalimo ir medžio drožybos kursuose. Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artists). Lietuvoje A. Mončio darbai pirmą kartą parodyti 1988 m. išeivijos menininkų kūrybos parodoje, kuri veikė Vilniuje ir Kaune

Įdomus kūrybos etapas vyko 1955–1957 m., kada kartu su Marcu Chagallu, Janu ir Joeliu Marteliais atkuria 20 chimerų Meco katedrai, gauna Čikagos meno instituto apdovanojimą. Netrukus vadovauja skulptūros studijoms: Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre, Europos meno akademijoje Tryre, UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje.

Ilgainiui A. Mončio religinio siužeto skulptūras pakeitė abstrahuotos ekspresyvios figūrinės kompozicijos, ažūriškai sunarstyti objektai, kuriuos paraleliai lydi plastiški piešinių eskizai, kaukės, švilpės, akvarelės. 1960–1992 m. laikotarpiu menininkas surengė apie 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, Italijoje, JAV.

1999 m. Palangoje atidarytas A. Mončio muziejus, kuriame išsaugotas ir epistolinis dailininko palikimas, įgalinęs knygos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“ gimimą. Knygoje sukaupta plati susirašinėjimo panorama – Lietuva, JAV, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija, Belgija, Lenkija, Šveicarija, Australija, pulsuoja meninės aplinkos pokyčiai, nostalgija toliuose paliktai tėvynei, tapatybės įtvirtinimas užsienio dailės kontekste, išgyventos sąsajos su tautiečiais emigracijoje, vėliau – su tėvynainiais Lietuvoje.

Šio skulptoriaus darbuose itin gausu tiek laužytų, tiek aptakių formų, jaučiamos Pablo Picasso, Aleksandro Archipenkos, Constantino Brancusio, Jacques Lipchitzo įtaka.

„Aš noriu būti menininku, tai ne visai taip, aš noriu ką nors padaryti… Aš nevažiuosiu nei į Kanadą, nei į JAV, nei į Australiją. Man reikia bręsti, o tokios dirvos aš niekur kitur nerasiu. Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą… Galbūt menas yra liga, kas ja suserga, kelio atgal nebesuranda… Esu pasiryžęs pereiti dar daug Kalvarijų, jeigu to reikės“, – 1950 metų rudenį laiške savo klasės draugui Vladui Palubinskui, kuris jį kvietė atvykti į JAV, rašė A. Mončys.

Nuo 1953 m. skulptorius susituokė su elegantiškąja Florence Martel, kurios tėvas – žinomas skulptorius. Jaunavedžių šeimai netrukus gimė sūnus. Santuoka truko kiek daugiau nei dešimt metų. Po kelerių metų A. Mončys vedė antrą kartą, tačiau ir ši santuoka nesibaigia laimingai – pora išsiskiria. Prastai klojantis asmeniniam gyvenimui, meninis, kūrybinis A. Mončio gyvenimas vis gerėjo. Metams bėgant skulptorius gauna vis daugiau užsakymų ir pakvietimų dalyvauti parodose.

1967 m. parodoje „Dessins de Skulpteurs. Sculptures de Peintures et sculptures du 19e et 20e“ A. Mončio skulptūros eksponuotos šalia Jeano Cocteau, P. Picasso, O. Zadkine’o darbų. Tais pačiais metais išleidžiamas katalogas „Moncys“, kuriame įvadinį straipsnį parašė tuo metu žymus meno istorikas ir kritikas Edwardas F. Fry.

1989-aisiais, daugiau negu po 40 metų emigracijos, trumpam grįžo į Lietuvą – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje surengė savo parodas.

1993 m. A. Mončys iškeliavo anapilin, kūrėją pakirto vėžys. Urna su pelenais palaidota Lietuvoje, Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape.

1999 m. liepos 10 d. šalia Palangos parodų paviljono lankytojams atvėrė duris Antano Mončio namai – muziejus. Muziejus turi per 200 eksponatų. Greta kūrinių galima pamatyti dokumentus, asmeninius daiktus, darbo įrankius. Kūriniai – ne tik skulptūros, bet ir tapyba, koliažai, kaukės, švilpiai, miniatiūriniai piešiniai, knygų iliustracijos bei kt. A. Mončio namai-muziejus yra tikriausiai pirmasis muziejus Lietuvoje, kur eksponuojamas skulptūras lankytojams leidžiama liesti rankomis, nes tokia buvo jo valia. Įdomi detalė, kad jo artimas bičiulis semiotikas Algirdas Julius Greimas viename savo išlikusiame laiške A. Mončiui siūlė kolekciją įkurdinti Druskininkuose, motyvuodamas, kad ten – kita kultūrinė terpė, o ir būtų parūpinta kur gyventi, jei tik jis būtų apsisprendęs grįžti į Lietuvą. Bet A. Mončys nesirinko patogaus gyvenimo, kolekciją jis atidavė Palangai. Mončio namų-muziejaus vadovė prisimena kūrėją tokį: „Jis buvo kuklus, mažakalbis, nors būdavo tokių momentų, kad galėdavo kalbėti visą parą.“

Kritikai sutaria, kad gamta A. Mončiui nepagailėjo spalvingo talento, tvirto charakterio, apdovanojo darbštumu. Akivaizdu, kad Mončio kūryba formavosi pokario Paryžiuje, kur jis gyveno nuo 1950-tųjų. Keturiasdešimt treji metai, praleisti Prancūzijoje. Besidairant po gausų Mončio palikimą galima rasti įvairių kūrybos skerspjūvių, aptikti analogų, panašumų su Paryžiaus mokyklos  6–9 dešimtmečių meniniu kontekstu, prieš akis atsiveria mažai tyrinėti ryšiai su amžininkais. Taip gimė ir šios parodos idėja: parodyti artimiausią Mončiui prancūziškąją meno aplinką, tuos dailininkus, kurie buvo ne tik kolegos, bet ir Mončiui artimi žmonės bei bičiuliai. Tai skulptoriai dvyniai Janas (Mončio uošvis) ir Joëlis Marteliai bei architektas, dizaineris ir mecenatas Francisas Turbilis, su kuriuo lietuvį siejo ilgametė draugystė, bendros parodos, artimas šeimų gyvenimas (Turbilis tapo Mončio pirmagimio Jeano Christopheʼo krikštatėviu). Artima šeimyninė aplinka, bendravimas, nuolat matomi kolegų kūriniai tiesiogiai ir netiesiogiai veikė lietuvio skulptoriaus kūrybinius sumanymus, siūlė idėjas, skatino domėtis įvairiomis dailės sritimis.

Keletas kritikų atsiliepimų apie iškilaus skulptoriaus kūrybą:

 „Mončys, tapęs paryžiečiu, sugebėjo nepasiduoti jokiai įtakai ir nuolat tobulėti. Jo kūryboje nėra nieko konfidencialaus. Stovyla tai yra užkariauta erdvės vieta. Visur jaučiasi nepaprasta kūrybinė galia. Jis kiečiausiame granite, vary ir pliene yra išreiškęs meilę ir skausmą, aistrą ir lūkestį, vargą ir šaltį. Jo kūryboje, lyg veidrodyje, atsispindi mūsų troškimai. Kiekvienam savo kūriniui Mončys suteikia slaptą energiją ir nepaprastą grožio spinduliavimą.“ (Jacque Delpeyron).

„Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, gal būt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptorius) ir kubistų dvasinis palikuonis. Ir vis dėlto Mončys, palyginus su Arp’u, Cauvin’u, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalią grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes, negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje.“ (Edward. F. Fray)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *