Troškimas sužinoti daugiau apie save, savo šeimą, o ir apskritai visuomenės tarpusavio ryšius paskatino garsią švedų žurnalistę, knygų autorę, Stokholmo universiteto garbės daktarę Karin Bojs, daugelį metų didžiausiame Švedijos dienraštyje „Dagens Nyheter“ kuravusią mokslo skiltį, parašyti mokslo populiarinimo knygą „Mano šeima europiečiai“ (iš švedų kalbos vertė Elena Kosaitė-Čypienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Už šį veikalą autorė pelnė svarbiausią Švedijos literatūros apdovanojimą – Augusto premiją. Knyga sulaukė didžiulės sėkmės daugelyje Europos šalių.
Šioje neeilinėje knygoje telpa viskas – tai ir kelionių aprašymai, ir šeimos istorija, ir rimta mokslinė studija. Autorė nagrinėja, kaip formavosi Europos bendruomenės ir tautos, kas lėmė jų vienokius ar kitokius polinkius, talentus ar ligas, ji atskleidžia daugybę kasdienio europiečių gyvenimo paslapčių, tarkime, kur Europoje rastos seniausios siuvimo adatos, kokie pirmieji muzikos instrumentai ir kas jais grojo, kur išvirtas pirmasis alus.
Ryžtinga ir kruopšti, naujausiais mokslo pasiekimais besiremianti Karin Bojs neleidžia nuobodžiauti nė akimirkos. Susipažinusi su gausybe tyrimų rezultatų knygoje autorė puikiai juos apibendrina, sukuria žmonijos evoliucijos paveikslą ir parodo, kaip DNR analizė gali praturtinti mūsų žinias apie praeitį.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš šios knygos.
***
Į Švabijos kalnus atvykau saulėtą rugsėjo pabaigos dieną. Atšlaitėse auksu ir raudoniu švietė medžių lapai. Mane lydėjo jaunas archeologas iš Tiubingeno universiteto.
Prie įėjimo į Hole Felso urvą mus pasitiko vietinis gidas Raineris Blumentrittas, pagyvenęs vyras, jaunystėje atradęs vieną iš aplinkinių urvų. Jis nuolat iš arti stebėjo profesionalių archeologų darbą.
Tokiu pačiu metu, rudens pradžioje, čia pradėdavo rinktis pirmieji europiečiai. Kalkakmenio urvuose jie rasdavo priebėgą žiemą, iš čia galėdavo medžioti šiaurinius elnius, riebius ir atsiganiusius, kaimenėmis traukiančius pro šalį. Vos už kelių žingsnių nuo angos prasideda urvas, kuriame gyvendavo žmonės. Patalpa atrodo nedidelė, turint omenyje, kad joje tilpdavo dvidešimt trisdešimt žmonių. Jiems turėjo būti ankštoka. Bet mano palydovas, jaunasis archeologas, atkreipia dėmesį, kad čia tikriausiai buvo šilta ir jauku. Ankštoje patalpoje buvo lengviau išlaikyti šilumą šaltomis ledynmečio žiemomis.
Archeologai čia kasė sluoksnį po sluoksnio, iš viso keletą metrų. Pačiame apatiniame sluoksnyje jie aptiko neandertaliečių pėdsakų. Po to keletą centimetrų buvo tuščia. Aukščiau pasipylė šiuolaikinių žmonių, tokių, kaip mes, liekanos. Seniausias jų paliko kultūra, archeologų vadinama Orinjako kultūra, jai būdingi pasidirbdinti akmeniniai įrankiai.
Seniausi turimi duomenys rodo, kad Orinjako kultūros žmonės Centrinėje Europoje pasirodė prieš 43 500 metų. Ankstyviausi pėdsakai aptikti Austrijoje, archeologinių kasinėjimų vietoje, vadinamoje Vilendorfu. Seniausi Švabijos kalnų radiniai nedaug vėlesni.
Hole Felsas nėra tik nedidutė ola, kurioje gyveno žmonės. Palydovas mane įspėjo, kad pamatysiu „ledynmečio katedrą“. Vidinė patalpa iš tikrųjų pranoksta bet kokį mano įsivaizdavimą. Kalno viduje atsiveria didelė salė, išties panaši į viduramžių bažnyčią. Nišose palei sienas blausiai šviečia lempos. Tai elektros šviesa, bet ji primena ledynmečiu žmonių naudotus fakelus.
Mudu su jaunuoju mokslininku iš Tiubingeno pagarbiai apžiūrime didelę salę. Viename šone, tarsi amfiteatre, galima užlipti ant atbrailos. Staiga pasigirsta skaidrūs fleitos garsai. Mus pasitikęs gidas per garsiakalbius paleido įrašą. Didžiosios olos akustika nepakartojama.
Vadinasi, čia viskas taip skambėjo, kai mano protėviai rinkdavosi į apeigas.
Fleita, kurios įrašą girdime, yra iš mamuto kaulo pagaminta rekonstruota senovinio instrumento kopija. Tokių kaulo dirbinių kopijų vis dar galima (visiškai legaliai) nusipirkti, jos pagamintos iš išmirusių, bet amžinajame įšale išsilaikiusių Sibiro mamutų kaulų.
Vokiečių archeologai Hole Felse ir netoliese esančiuose Geisenkliosterlės ir Fogelherdo urvuose rado aštuonių fleitų fragmentus. Netoliese esančio Blauboireno miesto muziejuje galima paklausyti tokių rekonstruotų fleitų skleidžiamų garsų.
Keturios iš rastųjų fleitų buvo pagamintos iš paukščių sparnų kaulų. Jų garsas yra duslokas, tarsi pūstum į butelį.
Gulbių sparnų kaulai skleidžia šviesesnio tono garsus. Grifų sparnų kaulai yra stambesni, o jų skleidžiami garsai žemesni.
Pasigaminti fleitą iš tuščiavidurių paukščių kaulų gal ir nėra labai sunku. Pakanka nupjauti kaulą ir atitinkamose vietose pragręžti skylutes. Tačiau tos keturios mamuto kaulo fleitos stulbina. Iš jų sklindantys garsai skamba beveik taip aiškiai ir švariai, kaip sidabrinių fleitų. Žmogus, sugebėjęs pasigaminti fleitą iš tokios kietos medžiagos, kaip mamuto kaulas, turėjo būti labai nagingas. Mamuto durklą reikia perskelti pusiau ir, išgremžus vidų, vėl sandariai sulipdyti puseles. Orinjako kultūros žmonės kaip klijus tikriausiai naudojo sakus. Analizuodami skylučių padėtį galime įsivaizduoti, kaip skambėjo muzika.
Neabejotina, kad žmonės šoko ir dainavo nuo senų senovės, dar gerokai iki palikdami Afrikos žemyną. Bet Hole Felso fleitos yra seniausi rasti muzikos instrumentai. Tiesa, Slovėnijos mokslininkai tvirtina radę dar senesnį skylėtą paukščio kaulą, kurį jie laiko neandertaliečių pagaminta fleita, bet šis radinys yra ginčytinas. Dauguma mokslininkų jį vertina skeptiškai. Jie mano, kad skylutės kaule iš Slovėnijos atsirado dėl natūralių priežasčių, pavyzdžiui, kaulą perkandus hienai.
Tačiau niekas neginčija, kad Orinjako kultūros žmonės Švabijos kalnuose grojo fleitomis.
***
Tie žmonės ne tik džiaugėsi muzika, bet ir drožė figūrėles. Archeologai Švabijos kalnuose iki šiol rado penkiasdešimt mažų iš mamuto kaulo ir akmens meniškai išdrožtų statulėlių.
Didžiausia iš jų yra Žmogus iš Štadelio urvo – tai iš mamuto kaulo išdrožta figūra liūto galva ir vyro kūnu. Ji sukurta prieš 40 000 metų ir yra apie 30 centimetrų dydžio.
Šių dienų rekonstrukcija parodė, kad patyrusiam ir nagingam žmogui, dirbančiam visą šviesųjį paros laiką, prireiktų maždaug šešių savaičių išskobti Žmogų-liūtą.
Didžiojoje Hole Felso ledynmečio katedroje archeologai rado mažesnį ir paprastesnį, vos 2,5 cm dydžio liūtažmogį. Tarp kitų urvo radinių buvo iš mamuto kaulo išskaptuotas mažytis vandens paukštis, galbūt naras, ir apkūnios moters figūrėlė. Ši Hole Felso Venera vadinama statulėlė senesnė už Žmogų-liūtą. Moters krūtys milžiniškos, o lyties organai aiškiai pavaizduoti tarp kojų žiojinčia gilia įranta.
Iš vietos į vietą besikilojantiems klajūnams pravartu buvo maži ir patogūs, lengvi nešti meno kūriniai. Nežinome, kam konkrečiai jie buvo skirti. Tačiau nereikia didelės fantazijos, kad įžiūrėtum sąsajas tarp šių meno kūrinių ir šamaniškų religinių objektų, kuriuos etnologai studijuoja pastaruosius šimtą penkiasdešimt metų Švedijos samių, Sibiro klajoklių, Šiaurės Amerikos indėnų, Pietų Afrikos bušmenų ir kitose gentyse.
Urviniai liūtai buvo didžiausi ir pavojingiausi plėšrūnai, kėlę grėsmę mūsų protėviams Švabijos kalnuose. Aišku, kad žmonės jų bijojo, nors žavėjosi liūtų stiprumu ir greitumu. Yra įvairių aprašymų, kaip šamanai atlikdami apeigas vaizduoja gyvūnus, dažnai dėvi kaukes. Neabejotina, kad jie pamėgdžiodavo ir urvinius liūtus.
Šamaniškajame pasaulio vaizde ypatingas vaidmuo tenka vandens paukščiams. Jiems prieinami trys visatos lygmenys: jie skraido danguje, kaip žmonės vaikšto žeme ir, panerdami į vandens gelmes, pasiekia požemių pasaulį.
Apkūnių moterų figūrėlės dažnai aptinkamos ledynmečio Europoje ir net Sibire maždaug 30 000 metų laikotarpiu. Galbūt jos naudotos atliekant moteriškuosius ritualus, susijusius su vaisingumu ir gimdymu. Taip mano Jill Cook, Londono Britų muziejaus akmens amžiaus meno kuratorė.
Nicholas Conardas, Tiubingeno universiteto archeologijos profesorius ir Hole Felso archeologinių kasinėjimų vadovas, mano kitaip. Jis moterų figūrėlėms teikia didesnę reikšmę; jo nuomone, jų simbolizuojamas vaisingumas yra bendresnio pobūdžio, apimantis visą gamtą ir medžiojamus laukinius gyvūnus.
Conardas pasiūlė Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos kanclerei Angelai Merkel pasikabinti ant kaklo Hole Felso Veneros figūrėlę, bet ji nesutiko. Turbūt aiškiai pavaizduoti lytiniai organai jos aplinkoje atrodytų pernelyg provokuojamai.
Kai kurie Švabijos kalnų meno kūriniai yra seniausi pasaulyje vaizduojamojo meno pavyzdžiai. Aišku, yra tūkstančius metų už Švabijos pavyzdžius senesnių motyvų bei figūrų, pavyzdžiui, Blomboso urvo Pietų Afrikoje zigzaginiai raštai, kuriems, manoma, ne mažiau kaip 75 000 metų. Bet Pietų Vokietijos urvų figūrėlės rodo, kad Europos žmonės jau apytiksliai prieš 40 000 metų mokėjo pavaizduoti tiek tikras būtybes, pavyzdžiui, vandens paukščius, tiek įsivaizduojamus padarus, tokius, kaip Žmogus-liūtas. Jų protiniai gebėjimai bus buvę tokio pat lygio, kaip ir mūsų.
Nicholas Conardas truputį įžūliai spėja, kad vaizduojamasis menas atsirado žmonėms pasiekus dabartinę Vokietiją. Pasak jo hipotezės, nauji iššūkiai, tokie, kaip šaltas klimatas ir konkurencija su čia jau gyvenusiomis žmonių grupėmis, paskatino išvystyti iki tol nenaudotus gebėjimus. Jis sutinka, kad kitose vietose žmonės irgi pamažu atrado vaizduojamąjį meną, bet Švabijoje jis pasirodė anksčiausiai.
Conardas puikiai supranta, kad jo hipotezė provokuoja. Jis sako, kad jos atsisakys, vos tik archeologai kituose kraštuose ras neabejotinai senesnių negu Švabijos radiniai vaizduojamojo meno ar muzikos instrumentų pavyzdžių.
Tai, kad seniausi vaizduojamojo meno pavyzdžiai ir muzikos instrumentai rasti Vokietijoje, galbūt susiję su tuo, jog archeologų paieškos čia intensyvesnės nei daugumoje pasaulio vietų. Taip ir aš maniau, kai 2013 m. rudenį Tiubingene susitikau su Nicholu Conardu.
Praėjus metams po mano apsilankymo pasirodė reikšmingų įrodymų, kad Nicholas Conardas klydo. Tarptautinė mokslininkų grupė paskelbė straipsnį apie patikslintą Indonezijos Sulavesio salos urvo piešinių amžių. Paaiškėjo, kad seniausiems tos vietos piešiniams maždaug 40 000 metų, panašiai kaip ir seniausiems Europos urvų piešiniams, ir beveik tiek, kiek seniausioms statulėlėms iš Švabijos.
Kai paprašiau Nicholo Conardo pakomentuoti šį atradimą, jis sutiko, kad žmonės kitoje žemės rutulio pusėje galėjo išplėtoti meną lygiai taip pat anksti kaip ir Švabijos urvuose. Bet jis laikosi nuomonės, kad menas Indonezijoje ir Švabijoje galėjo vystytis pagrečiui, visiškai nepriklausomai. Retas įžymiausių pasaulio ekspertų žmogaus evoliucijos srityje palaiko jo nuomonę. Dauguma mano, kad meną ir muziką nešėmės jau tada, kai palikome Afriką maždaug prieš 55 000 metų. O ir vėliau kultūra buvo mūsų palydovė visose kelionėse į rytus ir į vakarus.
Esu tikra, kad Nicholas Conardas yra teisus, sakydamas, kad menas ir muzika buvo gyvybiškai svarbūs mūsų ankstyvųjų protėvių gebėjimui laikytis draugėje ir išgyventi. Tačiau manau, kad tas pat galiojo Afrikoje, Europoje ir kitur. Kūrybiškumas ir meniniai gebėjimai buvo tokie svarbūs išgyvenimui, kad įsirėžė mūsų genuose, nors su tuo susiję ir ne itin malonūs dalykai.
***
Gebėjimas reikšti save per meną, muziką ir pasakojimą yra viena iš svarbiausių žmonijos varomųjų jėgų. Taip buvo ledynmečiu, taip yra ir dabar. Tačiau kai kurie iš mūsų brangiai moka už tai, kad žmonės tebeturi šias savybes.
Gebėjimai piešti, muzikuoti ir pasakoti istorijas iš dalies yra paveldimi. Šeimos, kuriose tokie gebėjimai dažni, taip pat labiau linkusios į psichikos ligas, tokias kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas.
Abu šie sutrikimai vargina maždaug vieną procentą žmonių visuose pasaulio kraštuose, kur daryti tyrimai. Dėl jų žmogus gali tapti smarkiai neįgalus. Šizofrenijos kamuojamo žmogaus giminaičiai dažnai būna sėkmingi dailininkai ir muzikantai. Deja, tai nepasakytina apie patį sergantįjį, nes jo galios sparčiai senka. Tačiau kūrybinis darbas dažnai sekasi bipoliniu sutrikimu sergantiems asmenims. Artimiems jų giminaičiams, beje, taip pat.
Pirmasis šią sąsają pastebėjo Islandijos mokslininkas Jonas Lovė Karlssonas; jau 1970 m. jis apie tai paskelbė novatorišką mokslinį darbą, nors jo taikyti metodai vargu ar atitiktų šiuolaikinius mokslo reikalavimus. Jonas Lovė Karlssonas rėmėsi puikiai aprašytais Islandijos giminystės tyrimais, turbūt išsamiausiais pasaulyje, kaip jau rašiau ankstesniame skyriuje. Šiuos duomenis jis palygino su Reikjaviko psichikos sveikatos klinikos pacientų registru ir islandišku knygos „Kas yra kas?“ leidimu.
Jonas Lovė Karlssonas spėjo, kad šizofrenijos tikimybę lemia tik du genai. Dabartiniai DNR tyrimai parodė, kad iš tikrųjų ją lemia keli šimtai genų ir dar nežinomi aplinkos veiksniai. Tačiau net patys seniausi, išsamiausi ir kruopščiausiai atlikti moksliniai tyrimai patvirtina kūrybiškumo ir šizofrenijos ryšį.
Kai kurie su šia sritimi susiję genų variantai susikuria kaip visiškai naujos genų mutacijos žmogaus užsimezgimo metu. Tai yra visiškai nauja informacija, iš pagrindų pakeitusi šizofrenijos ir kai kurių kitų ligų tyrimus. Lygiai taip pat reikia tikėtis genų mutacijų, DNR tyrimais siekiant nustatyti giminystę ir tyrinėjant žmonijos istoriją. Jei žinotume, kiek genų mutacijų įvyksta su kiekvienos naujos gyvybės prasidėjimu, galėtume apskaičiuoti, kokiu greičiu vyksta žmogaus evoliucija. Būtų galima nustatyti laikrodį – matuoti evoliucijos laiką.
Ir šį kartą didysis proveržis įvyko Islandijoje. Naujoji DNR tyrimo technika 2012 m. leido grupei Islandijos mokslininkų palyginti 78 šeimų tėvų ir vaikų duomenis. Remdamiesi šiuo palyginimu islandų mokslininkai patvirtino teoriją, kad šizofrenijos tikimybė didėja su tėvo amžiumi vaiko pradėjimo akimirką, nes vyresnių tėvų spermatozoiduose yra daugiau mutacijų. Ne mažiau novatoriška buvo tai, kad islandai galėjo įvertinti, kiek naujų mutacijų patirs kiekvienas pradėtas vaikas. Kai tėvui trisdešimt metų, vaikas paveldės maždaug tris dešimtis mutacijų iš motinos ir tris dešimtis iš tėvo. Šešiasdešimtmečio tėvo mutacijų skaičius padidėja iki šešiasdešimties.
Leipcige Svantė Pääbo su bendradarbiais pamėgino apskaičiuoti mutacijų greitį visai kitu būdu. Jie palygino senovinių griaučių ir dabartinių žmonių DNR. Anksčiau buvo sunku susieti Islandijos atradimus su įvertinimu, kaip evoliucijos metu keičiasi DNR. Taikant skirtingus metodus, būdavo gaunami nevienodi atsakymai. Galima sakyti, kad mokslininkų laikrodžiai rodė skirtingą laiką. 2014 m. rudenį Svantės Pääbo mokslinė grupė paskelbė vyro, prieš 45 000 metų gyvenusio Vakarų Sibire, Ust Išimo gyvenvietėje, DNR analizę. Tai seniausias šiuolaikinis žmogus, kurio DNR buvo ištirta, todėl tai geriausias palyginimas, leidžiantis suderinti DNR laikrodį.
Išsklaidytos dar ne visos abejonės, nes tiksliai nežinome, kokio amžiaus mūsų protėviai ir promotės gimdydavo vaikus. Tačiau dabar abiejų metodų rezultatai sutampa kur kas geriau. Tikėtina, kad kiekvienas gimęs žmogus iš abiejų tėvų paveldės maždaug po trisdešimt mutacijų. Jei nepasiseks, jos atsiras netinkamose vietose ir sukels ligas, tokias, kaip šizofrenija ir maniakinė depresija.
Taigi visiškai naujos mutacijos didina šių psichikos ligų tikimybę. Be to, yra daug akivaizdžiai paveldimų genų variantų. Jie paveldimi iš tėvų, senelių ir ankstesnių kartų giminaičių. Šie genų variantai įsitvirtino žmonijoje, nors psichikos ligos yra didelė negerovė – mažina tikimybę išgyventi ir – bent jau šizofrenija – galimybę susilaukti vaikų.
Tai, jog mes vis dar turime šias paveldėtas savybes, galbūt susiję su tuo, kad psichikos ligos reiškia ir privalumą.
Žmogų, kurio giminėje yra psichikos ligonių, galbūt paguos mintis apie dvigubą psichinio paveldo poveikį. Aišku, tokios ligos yra negalė, dažnai sunkiai prislegianti tiek sergantįjį, tiek jo artimuosius. Kartu tai kūrybiškumo ir papildomos energijos dovana. Žmonijos istorijoje šios savybės buvo didžiulis išteklius. Neabejotina, kad jos buvo tiesiog gyvybiškai būtinos mūsų vystymuisi.
Tokios yra mano mintys.
