Ir jums, turbūt, teko girdėti, kad kai matome vandenyje plaukiojantį ledyną, tai viso labo vos viena dešimtoji jo tikrojo dydžio. Devynios dešimtosios slepiasi po vandeniu. Panašiai ir su mūsų emocijomis. Tai, ką mes matome, sudaro vos vieną dešimtąją to, kas yra iš tiesų. Tai reiškia ne vien tai, kad žmonės atskleidžia tik nedidelę dalį savo emocijų, bet ir tai, kaip mažai jie patys žino apie savo emocijas. Didžiąją dalį savo emocijų nesąmoningai slepiame net nuo savęs – tai turi apibūdinimą: represija.
Neišreikštos, nerodomos emocijos – gana įprastas reiškinys. Labai daug savo emocijų mes niekada neparodome išoriškai. Pavyzdžiui, „niekada jai neatskleisiu, kaip pavydžiu“. Išskiriamos dvi pagrindinės priežastys, kodėl nenorime rodyti, reikšti šių savo emocijų.
Pirma – mes abejojame, ar kiti mus supras. Jie greičiausiai nustebs ir suabejos mūsų gebėjimais. Antra – daug rimtesnė priežastis – aš bijau, kad mano emocinis nuolaidžiavimas gali būti panaudotas prieš mane (atsitiktinai, nesąmoningai – arba kaip tik, specialiai). Jūs galite tai daryti neiškart, tačiau jei aiškiai naudojatės mano emocijomis, visada galvosiu, kad tiesiog manęs gailite, bijote arba vengiate manęs dėl to, kad aš kažkada jums patikėjau tam tikrus savo jausmus.
Neišreikštų emocijų negalime vadinti teigiamu reiškiniu, kita vertus, emocijų represija, nesugebėjimas sąmoningai suvokti savo emocijas, yra dar labiau žlugdantis reiškinys. Savo skausmo šaltinį slepiame pasąmonės tamsoje ir verčiame emocijas tylėti. Tačiau, nelaimei, represinės emocijos nemiršta. Jos vidujai veikia asmenybę ir žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris represuoja kaltės jausmą, visada, nors ir nesąmoningai, sieks save nubausti. Jis niekada neleis sau patirti begalinio džiaugsmo ar sėkmės jausmo. Represinės baimės ir pyktis gali pasireikšti fiziniu lygmeniu: nemigos, galvos skausmų ar opų pavidalais. Jei žmogus tokias baimes ar pyktį suvoks ir priims sąmoningai, kažkam apie tai papasakos, tai visiškai tikėtina, kad organizmas nebejaus būtinybės to išreikšti nemiga, galvos skausmais ir kt.
Egzistuoja 3 svarbiausi represijos motyvai.
Mes slepiame neigiamas emocijas todėl, kad:
- Mes taip „užprogramuoti“. Tėvų auklėjimas ir mokymai, perduoti vaikystėje, nuolatos skamba mūsų sąmonėje. Mūsų giluminiai instinktai paklūsta pirmųjų penkerių gyvenimo metų auklėjimo metodams, kuriuos įskiepijo tėvai arba tie, kurie nuolatos buvo šalia mūsų ir padarė įtaką. Jei vaikas auga šeimoje, kurioje nepriimta rodyti savo jausmų, jis, natūraliai, bus linkęs slopinti tokias emocijas kaip jautrumas, švelnumas ir pan. Jei vaikas augo šeimoje, kurioje tėvai nuolatos pykosi, gali būti, jog tai bus pačios tinkamiausios sąlygos reikšti pyktį, tačiau kartu ir nesąmoningai mokytis slopinti tokius jausmus kaip užuojauta, gailestingumas ir pan.
- Mes užsiimame emocijų „moralizavimu“. Priklausomai nuo požiūrio, esame linkę vienas ar kitas emocijas vadinti „geromis“ arba „blogomis“. Pavyzdžiui, jausti dėkingumą – gerai, o jausti pyktį ar pavydą – blogai. Be konteksto tai skamba kvailai, tačiau tėvai dažnai sako savo vaikams: „neturi teisės jausti tokių jausmų“ arba „tu neturėtum pykti, turėtum užjausti“. Mūsų visuomenėje esama vieno teisėto jausmo, kuris, tačiau, beveik visuotinai laikomas uždraustu – tai gailesčio sau jausmas, savigaila, – net iki tokio lygio, kad pats žodis „savigaila“ tapęs kone vengtinu mūsų žodyne.
- Ir paskutinis dalykas, kuris verčia mus atsisakyti jausmų, tai taip vadinamasis „sureikšminimo konfliktas“. Pavyzdžiui, jei siekis būti vyrišku tampa esminiu vyro gyvenimo identitetu ir ta baze, kuria remiantis kuriamas gyvenimas, tai tam tikros emocijos gali trukdyti šį „planą“ įgyvendinti. Todėl stengsiuosi labai atidžiai ir atsargiai reikšti savo emocijas, kad tik išsaugočiau vyriškumą. Pirmuosius keturiasdešimt savo gyvenimo metų aš neleidau sau nieko bijoti. Kiekvieną kartą aš tvirtai tai įsikaldavau sau į galvą ir visiems sakiau. Tačiau mano vargšas skrandis turėjo kantriai nešti visą šios represijos jungą. Mano žarnynas nepakluso mano įsikaltoms mintims ir kalboms.
Visi šie trys motyvai susiveda į vieną paprastą tiesą. Mūsų viduje kylančios emocijos, jei jos atrodo nesuderinamos su savęs priėmimu, gali pakenkti saugumui ir sukelti asmeninės savivokos bokšto griūtį. Negaliu sau to leisti. Tačiau tada gali kilti psichosomatinių sutrikimų, galvos skausmų, alergijų, opų, imlumas gripui, įvairių spazmų. Palaidotos emocijos primena atstumtus žmones – jie priverčia mokėti didelę kainą dėl to, kad buvo atstumti. Net pragare nerastumėte tokių furijų, kurios gebėtų lygintis su atmestom, užslėptom ir atstumtom emocijom.
Pagal psiholog-nov medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
