2010 m. birželio 15 d., minint Lietuvos okupacijos ir genocido dieną, Vilniuje, Užupyje, oficialiai atidarytas Tibeto skveras. Šios idėjos iniciatoriams – Tibeto laisvės rėmimo grupei – anuomet teko nueiti ilgą kelią, kol sostinės valdžia ryžosi apleistam skverui Malūnų gatvėje suteikti Tibeto vardą.
Prieš dešimtmetį Tibeto skvero įkūrimo Užupyje idėją parėmė Užupio bendruomenė, Lietuvos Sąjūdis, UNESCO komisija Lietuvoje, tarpparlamentinė grupė ryšiams su Tibetu, Tibeto kultūros fondas, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras.
Daugiau nei pusantrų metų skvero idėjos projektas tai pasimesdavo tuometinės Vilniaus valdžios kabinetuose, tai būdavo perduodamas svarstyti įvairiuose komitetuose bei komisijose, net du kartus jo ėmėsi sostinės tarybos kolegija. Būta ir tarybos narių, kurie stengėsi sukompromituoti skvero pavadinimo idėją. Aktyviai tam priešinosi ir Kinijos Liaudies Respublikos ambasada.
Savo poziciją šiuo klausimu 2009 metais išsakė Užsienio reikalų ministerija, kurios teigimu Tibeto vardo suteikimas skverui Užupyje niekaip neprieštarauja oficialiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijai – Lietuva Tibeto klausimu laikosi bendros Europos Sąjungos pozicijos, kurios esmė – „vienos Kinijos“ politika, pagrįsta Kinijos teritorinio vientisumo pripažinimo principu.
Nemaža grupė kultūros ir visuomenės veikėjų, tarp kurių – poetas Just. Marcinkevičius, kunigai J. Sasnauskas bei A. Peškaitis, alpinistas V. Vitkauskas, režisierius A. Stonys, aktorius G. Storpirštis, orientalistas V. Vidūnas, režisierius R. Lileikis, rašytojas M. Martinaitis, liaudies dainų atlikėja V. Povilionienė, režisierius ir rašytojas V. V. Landsbergis, etnologas ir publicistas J. Vaiškūnas, poetai K. Platelis, K. Navakas, D. Petrošius, G. Norvilas – pasirašė peticiją, kurioje buvo siūloma skverą Užupio Malūnų gatvėje vadinti Tibeto vardu nelaukiant oficialaus valdininkų pritarimo. 2010 metų vasario 6 d. čia buvo surengta viena pirmųjų akcijų, pavadinta „Čia – Tibeto skveras“, skirta šios iniciatyvos palaikymui.
Galiausiai 2010 metų gegužės 26 d. Vilniaus miesto savivaldybė pritarė Tibeto skvero Užupyje įkūrimui. Už šį sprendimą, antru balsavimu, pasisakė 23 Tarybos nariai, prieš – 20, vienas susilaikė.
Kiek mažiau nei po mėnesio, birželio 15 d., įvyko oficialus skvero atidarymas, kuriame dalyvavo šios idėjos iniciatoriai, rėmėjai, Užupio bendruomenės nariai, visuomenininkai bei politikai. Simboliškai parinkta ir pati data – tą dieną buvo minimos prieš 70 metų įvykusios Lietuvos okupacijos metinės.
Renginyje dalyvavęs tuometis Jo Šventenybės Dalia Lamos atstovas Šiaurės Europai, Lenkijai bei Baltijos šalims Thubtenas Samdupas sakė: „Man sunku apsakyti savo jausmus stovint čia – vieninteliame pasaulyje Tibeto vardo skvere, kuris įsteigtas Vilniuje. Tibetiečiai sako, kad tas, kuris ištiesia ranką suklupusiam ir trypiamam žmogui, tas yra tikras draugas. Ir dabar, kai Tibetas išgyvena kritinį laiką, Jūsų, nedidelės tautos gestas įkuriant Tibeto vardo skverą yra tikros draugystės išraiška. Man tenka matyti kitų šalių, pavyzdžiui, Kanados, kur aš gyvenu, reakciją į Tibeto klausimą ir jis gerokai skiriasi nuo Baltijos šalių. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad jūs patys gerai žinote, kas yra okupacija ir priespauda – tai patyrėte savo gyvenimais dar visai neseniai <…> Todėl ši Jūsų iniciatyva skverą pavadinti Tibeto vardu yra drąsus žingsnis, kuris pasieks tibetiečių gyvenančių pačiame Tibete bei išeivijoje ausis ir širdis ir jie šios Jūsų paramos, solidarumo ir bičiulystės niekados nepamirš…“
Nuo tada Tibeto skveras pamažu tapo gyva ir jaukia kultūrine Vilniaus senamiesčio oaze. Čia kasmet vyksta įvairios pilietinės akcijos bei kultūriniai renginiai: minima tarptautinė žmogaus teisių diena, švenčiamos Gatvės muzikos diena, Kultūros naktis, tibetiečių Naujieji metai – Losaras. Ant skvere esančios transformatorinės sienų buvo rengiamos Pauliaus Normanto bei Jurgos Ivanauskaitės fotografijų parodos iš Tibeto, kabinamos maldos vėliavos, rodomi tibetietiškos tematikos filmai, įvairios vaizdo bei garso instaliacijos.
Ne kartą įvairiomis progomis Tibeto skvere grojęs dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas teigia, kad jis pats niekada nebuvo paminklų bei reikšmingų, dažniausiai dirbtinai sureikšmintų simbolių, viešose erdvėse gerbėjas. Pasak jo, laisvės negalima tapatinti su sustingusiu, akmeniniu paminklu, nes laisvė – tai gyvastis. Tačiau Tibeto skverui pavyko suderinti laisvę ir kartu išlaikyti ypač svarbią simboliką.
„Simbolinė Tibeto skvero pusė mums, Lietuvos piliečiams, ypač svarbi – teigia D. Razauskas. – Tai nuoroda į pavergtą tautą, jos žmones bei kultūrą, išžudytus vienuolius ir pasauliečius, pagrobtus dvasinius lyderius. Tai gyvos kultūros bei atminties ženklas. O kartu ir priminimas bei išbandymas mums – atsilaikyti neatsiklaupus prieš pinigų galią ir ponus iš didelės galingos šalies, kurie toliau stengiasi ištrinti ir valyti laisvų žmonių atmintį. Arba paprasčiausiai ją nusipirkti. Tai vyksta daugybėje valstybių ir daugybė pasaulio politikų negali sau leisti Tibeto skvero. O Vilniuje jis yra. Ir jis čia niekada neleis užgesti taikiam pasipriešinimui daina, pasipriešinimui kultūra. Tokio pasipriešinimo genas yra mūsų viduje ir Tibeto skveras tai primena stipriau už bet kokį gigantišką paminklą.“
2013 metais Vilniaus savivaldybės iniciatyva buvo sutvarkyta skvero aplinka, o Tibeto rėmimo grupės pastangomis bei privačių rėmėjų dėka iškilo Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureato, skulptoriaus Rimo Sakalausko skulptūra „Mandala“, kurią atidengė ir pašventino tų metų rugsėjį Lietuvoje apsilankęs Tibeto dvasinis lyderis, Užupio garbės pilietis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Po penkerių metų, 2018-aisiais čia apsilankęs antrą kartą, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Dalai Lama pasodino obelį.
Nuo pat pradžių palaikiusiam Tibeto skvero iniciatyvą bei jo atidaryme dalyvavusiam kunigui pranciškonui bei disidentui Juliui Sasnauskui šis skveras yra tapęs daugiareikšmiu ir mūsų pačių istorijos simboliu: „Tibeto skveras – visai šalia Bernardinų. Tai taip pat mūsų ir Tibeto giminystės linija. Išvaryti vienuoliai, paskui ir sandėliu paversta bažnyčia, išniekintos šventenybės. Malūnų gatvės vienuolės bernardinės, kurių langai žiūri tiesiai į Tibeto skverą, taip ir išnyko ant amžių amžinųjų. Buvo seniausias LDK teritorijoje moterų vienuolynas. Negaliu sakyti, kad jos dabar mielai prisėstų ant suoliuko šalia Rimanto Sakalausko „Mandalos“ sukalbėti rožinio maldos, mat bernardinių regula reikalavo iš seselių nekelti kojos iš vienuolyno. Bet Jurga Ivanauskaitė tikrai ten sėdėtų, vietoj jų ir už jas, ir už savo gimtąjį Tibetą, su savo rožančiumi, per viršvalandžius pamiltos maldos karoliukais. Ir Vilnelė sau gražiai teka ir teka, toliau ugdo jausmus, vaikų ir suaugusių. O kad ji dabar nesibaigia ties Antakalniu ir pasiekia Tibeto kalnus, tai dar vienas punktas Vilniaus jausmų mokykloje.“
Šiandien Užupis jau nebeįsivaizduojamas be Tibeto skvero, tapusio simboliniu solidarumo su okupuota tibetiečių tauta ženklu. Gausiai lankomas turistų iš užsienio bei sostinės svečių, skveras bei jame esantys simboliai kalba apie laisvės kainą ir vertę. Taip pat primena ir būtinybę nelikti abejingiems kitų kančiai, kitos kultūros naikinimui, nes vienos kalbos, religijos, tradicijos praradimas yra ne tik tos tautos tragedija, tai netektis visam pasauliui, jo įvairovei.
Nuo 2015 metų skvere veikia tibetietiško stiliaus knygų mainų bibliotekėlė. 2017 m. Vilniaus meras Remigijus Šimašius čia atidengė Tibeto skvero lentelę lietuvių bei tibetiečių kalbomis.
Dešimtmečio jubiliejaus proga režisierius, poetas, Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis teigia: „Tikiu: maži dalykai gali pakeisti didelį pasaulį. Maža Užupio respublika, mažas Tibeto skveras: begalinė ištikimybė teisingumui ir tiesai.
Ar užtenka drąsos gyventi taip, kad tavęs nebijotų? Nebijotų tokio, koks esi? Juk pasaulis – be baimės, pasaulis – be agresijos. Pagarba buvimui – santarvės esmė: Aš, Tu, Jis, Jie, Jūs. Mes Esame. Projekcija gimsta iš baimės. Šešėlis – visuomet mažesnis už saulės šviesą. Esame dėkingi likimui, kad Tibetas ir Užupio respublika susitiko. Kol esame, visuomet būsime drauge!“
