„Atkrytis nėra lyg perkūnas iš giedro dangaus. Iki jo visada ateinama ignoruojant savo jausmus. Atkrytis neprasideda tuomet, kai įsipilu ir išgeriu – tai įvyksta, kai nustoju rūpintis savimi“ – teigia priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas kun. Kęstutis Dvareckas. Pasak jo, nuolatinis dėmesingumas sau, savo emocijų pažinimas bei reflektavimas to, kas su manimi vyksta dabar, – yra kelias atpažinti galimus pavojus. Ir nors atkrytis taip pat yra sveikimo kelio dalis, kaip ir kritimas – mokymosi vaikščioti, – tačiau ignoruojant savo dvasinę bei psichinę sveikatą, kyla galimybė mėgautis nuopuoliu taip ir nepabandžius dar kartą atsistoti ir žengti žingsnį į priekį.
Šiame pokalbyje kun. K. Dvareckas dalijasi savo patirtimi apie tai, kaip atpažinti atkryčio ženklus ir užbėgti už akių, kokius jausmus išgyvena sveikimo keliu žengęs ir vėl atkritęs žmogus, kaip bendruomenėje išgyventi savo bendražygių atkryčius, kaip ištiesti pagalbos ranką atkritusiam?
Nuotraukos šaltinis Thiago Matos / Pexels
