„Darbo specifika buvo tokia, kad jis turėjo kalbėti didelėms auditorijoms. Tačiau baimė darė savo. Jam nesisekė. Nepadėjo jokie viešojo kalbėjimo technikų mokymai, nes baimė jam neleido būti pačiu savimi“, – retorikos ir retoterapijos mokytojas Donaldas Duškinas pasakoja apie vieną iš savo klientų.

Retoterapija – tai paties D. Duškino sugalvotas terminas. Jis įsitikinęs, kad būtent per kalbėjimą viešai, per didžiausią savo baimę žmogus gali tapti laisvas. Tačiau toks kelias nėra paprastas. Žmogus turi susidurti su savo baimėmis. „Neužtenka tik išmokyti viešojo kalbėjimo technikų. Aš galiu žmogui sudėlioti kalbą, pasakyti, kur pakelti ranką ir kada pasisukt, bet tai bus netikra. Toksai robotukas kalbės. Jei norime, kad žmogus pradėtų kalbėti, reikia išsiaiškinti jo baimes“, – aiškina knygos „Retorika. Retoterapija“ autorius.

„Man neduota kalbėti viešai“ – tai itin populiarus įsitikinimas. Jei gyvenimo aplinkybės tuo tikintį žmogų priverčia atsistoti prieš auditoriją, baimė jį užspaudžia iš vidaus. Jis gali jausti panikos atakas ar netgi nualpti.

„Visų pirma reikėtų pasiekti vidinės harmonijos būseną, kai viskas nurimsta, kai atsiranda vienybės jausmas su visu kuo aplinkui. Atsispyrę nuo šios būsenos jau mes galim pradėti kalbėti apie tai, kas yra drąsa būti savimi, – kalba D. Duškinas, – Kiekvienas esame tą būseną patyręs. Bet vieni žino ir supranta, o kiti sako – buvo labai gerai. Tai yra būsena, kai esi anapus lūkesčių ir anapus dvejonių. Kai jauti, kad taip, kaip yra dabar, yra labai gerai. Tada žodžiai liejasi laisvai, mintys nevaržomai eina. Tada nebijai išreikšti, apginti minčių, pareikšti savo nuomonės, kuri neatitinka aplinkinių. Esu tikras, kad visi esame tai pajutę“.

Retorikos ir retoterapijos mokytoją Donaldą Duškiną kalbina Ginta Gaivenytė.

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *