Bandymas „blogas“ mintis pakeisti „geromis“ ir užspausti nerimą – ne pati geriausia idėja. Kodėl tai neveikia ir kas iš tiesų gali padėti?

Psichiatrai Martin N. Seif ir Sally M. Winston, besispecializuojantys nerimo ir depresijos srityse, įsitikinę, kad bandymas „užglaistyti“ savo nerimą, galiausiai atveda iki jo sustiprėjimo. Tyrinėdami šių procesų prigimtį, jie nustatė, kad „pozityvus mąstymas“ – klaidingas kelias.

Psichiatrai pabrėžia, kad žmonės labai dažnai patys atpažįsta išorines savo nerimo priežastis: „Susitikimai mane veda į aklavietę ir sukelia nerimą“, „Automagistralės man sukelia panikos atakas“, „Negaliu net šalia būti šio niekingo žmogaus“. Tačiau labai dažnai būtent mes patys (o ne, pvz., automagistralė ar susitikimai) save neraminam, ir kančios lygis pamažu auga – daugiausiai tai vis dėlto priklauso nuo mūsų pačių.

Vienas iš būdų, kuriuo žmonės dažnai stengiasi mažinti nerimą ir kančią – savo minčių „taisymas“. Nerimaujant, jaudinančios idėjos ir įvaizdžiai mūsų valios ir pastangų dėka pakeičiami pozityviais. Tačiau praktikoje tai neveikia. Kai internete skaitome patarimus apie pozityvaus mąstymo naudą, gali pasirodyti, kad jie skamba protingai ir daug žadančiai. Tačiau suprasti, kodėl visgi jie nėra efektyvūs, yra pakankamai sudėtinga.

KODĖL TAI NEVEIKIA?

Užsiciklinti linkę žmonės turi savų pasikartojančių scenarijų, kuriais remdamiesi stengiasi nuvyti gąsdinančias, katastrofines mintis. Tiesą sakant, tai ne tiek mintys, kiek jų kaitaliojimas įsivaizdavimo žaidimais („O kas, jeigu…“) ir pastangos susitvarkyti su šia trikdančia padėtimi. Deja, šios pastangos duoda laikiną efektą ir… neigiamas pasekmes. Galiausiai, tai tik dar labiau padidina nerimą.

Bandymas negatyvias mintis keisti pozityviomis gali sukelti laikiną nusiraminimą. Bandydami įgyvendinti „pozityvaus mąstymo“ efektą, nerimą keliančius „O kas, jeigu…“ mes keičiami tokio pobūdžio mintimis: „Viskas bus gerai“, „Kokia tikimybe, kad tai iš tiesų įvyks?“, „Nebūk pesimistas“, „Tu visada gali išeiti“.

VIDINIS POKALBIS

Kad būtų akivaizdžiau, psichiatrai Martin N. Seif ir Sally M. Winston siūlo įsivaizduoti vidinį pokalbį, padalijus jį į tris „balsus“: Nerimą, Melaginą komfortą ir Išmintį. Melagingas komfortas – tai būtent tas balsas, kuris stengiasi „mąstyti pozityviai“. Kiekvieną kartą, kai jis bando nutildyti Nerimą, jo „O kas, jeigu?..“ sustiprėja. Štai tipiško dialogo pavyzdys.

Nerimas:

– Koks mielas kačiukas. Ir toks mažuliukas. O kas, jei jį prispausiu? Juk tai taip lengva…

Melagingas komfortas:

– Tu niekada taip nepadarytum!

– Tai tiesiog juokinga – juk tu taip myli gyvūnus!

Nerimas:

– Iš kur tu tai žinai? Vakar kelyje mane ištiko pykčio priepuolis. Kas bus, jei negalėsiu savęs kontroliuoti?

Melagingas komfortas:

– Tu pyksti, bet nieko blogo nedarai. Užtenka taip galvoti! Nieko tokio tau nenutiks!

Nerimas:

– Visada būna pirmas kartas. Gal man kažkas negerai? Kodėl tada man apskritai kyla tokių minčių?

Melagingas komfortas:

– Tiesiog galvok apie kažką kitą. Nebegalvokim apie kačiuką. Tavo mintys pernelyg susijaukusios!

Nerimas:

–Aha, tai tu manai, kad mano mintys beprotiškos?..

Ir taip be galo be krašto… Būtent taip, minėtų psichiatrų nuomone, atrodo bandymas „mąstyti pozityviai“. Visomis jėgomis stengdamiesi išvengti diskomforto ar abejonių, mes naudojame visus įmanomus kovos su nerimu instrumentus: vengimą, „saugų elgesį“, pozityvų mąstymą, racionalumą, tikimybių teoriją… Tačiau visi šie būdai, kaip ir Melagingas komfortas, paprasčiausiai negali nuimti nerimo: jį sukelia vis naujos ir kitos priežastys.

SAVISTABOS NAUDA

Pastebėti ir net žymėtis, užsirašyti šiuos vidinius balsus priepuolio metu gali būti labai naudinga. Psichiatrai sako: „Nereikia galvoti, kad jūs nesusitvarkote, ir todėl neva turite kuo skubiau užgniaužti nerimo balsą savo sąmonėje. Pabandykite atsitraukti ir kurį laiką pastebėti, kas vyksta. Tai pakeis jūsų santykį su nerimu“.

Įsiklausyti į Išminties balsą ir stebėti nerimo kilimo procesą, atmesti Melagingą komfortą, yra daug naudingiau, nei kovoti su Nerimu. Kalbame apie sąmoningą ir nekritišką dėmesį savo išgyvenimams, būsenoms, nes būtent tai leidžia mentaliniams įvykiams tekėti savu tempu. Laikas eina – abejonės ir diskomfortas pamažu dingsta, kaip ir greitas noras kažką daryti, keisti, „taisyti“.

Supratimas, kodėl „pozityvus mąstymas“ neveikia, išlaisvina mus nuo sudėtingų ir neapibrėžtų santykių naštos bei padeda priimti ir paleisti nerimą, kai jis ateina.

Parengta pagal užsienio spaudą

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *