Vyskupas Darius Trijonis (g. 1973) yra vienas jauniausių Lietuvos vyskupų, 2017 m. nominuotas Vilniaus arkivyskupijos augziliaru. Pasak vysk. Dariaus, kartais atrodo, kad Viešpats su juo juokauja, vis prašydamas… apsispręsti per penkias minutes. O didžiausia Viešpaties išdaiga – kvietimas palikti tarnystę mylimoje Telšių katedroje ir tapti Vilniaus vyskupu.

Pašnekovas teigia, kad vyskupui svarbiausia būti tėvu ir to reikia mokytis. „Didžiausias rūpestis ir malda – kad Viešpats padėtų man bręsti dvasinėje tėvystėje“ – sako jis. Apie gyvenimo ir kunigystės kelią, drąsą sakyti „taip“, paprasto bendravimo džiaugsmą ir dvasinės tėvystės pamokas – pokalbis su vyskupu Dariumi, kurį kalbino Elena Faustina Andrulytė SF.

Pokalbis publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 2

Pirėnų kalnuose, Ispanija, 2019

Esate Vilniaus vyskupas augziliaras, tačiau gimėte ir augote Telšiuose. Ten baigėte vidurinę mokyklą, taip pat ir kunigų seminariją…

Taip, Telšiai iš tiesų mano gimtasis miestas, į kurį visada norisi grįžti. Ten gyvenau, kol baigiau seminariją, o diakono tarnystei buvau paskirtas į Palangą. Tai buvo tikras iššūkis! Viena iš vietų, kur niekas nenorėjo važiuoti, buvo Palanga. Joje tuo metu buvo ateitininkų centras, ir visi klierikai žinojo, kad daug reikės darbuotis su jaunimu. Atvirai pasakius, iš prigimties esu nelabai drąsus ir prieš skyrimus galvojau: būtų gerai ne į Palangą. Gaunu paskyrimą – Palanga, užduotis – dirbti su jaunimu, su ateitininkais. Akys pasidarė didelės – kaip dabar bus? Vasara čia pat, ateitininkų stovyklos – bus man sudėtinga… Bet nutiko taip, kad vasaros vidury mane mėnesiui išsiuntė į Vokietiją mokytis vokiečių kalbos. Su džiaugsmu išvykau. Drauge keliavo ir daugiau kunigų iš Lietuvos, vienoje grupėje buvo ir dabartinis vyskupas Algirdas Jurevičius. Prisimenu, kaip mes po pamokų linksmai leisdavom laiką, o jis sėdėdavo bibliotekoj (juokiasi).

Kartą mokytoja mums sako: „Ar norit vien tik mokytis kalbos ar norit ir kultūrinės programos?“ Savaime aišku, renkamės kultūrinę programą. Gavom autobusiuką ir savaitgaliais keliaudavom po Rytų Vokietiją. Vokiečių kalbos labai ir neišmokom, bet už tai Rytų Vokietiją pažįstu kaip penkis savo pirštus.

Po mėnesio reikėjo grįžti namo, bet, mano džiaugsmui, vyskupas pasiūlė dar mėnesiui likti ir darbuotis Kevelear šventovėje. Sutikau, bet iš pradžių man buvo šokas: visi važiuoja namo, o aš nusipirkau bilietą dar toliau nuo Lietuvos – į kitą Vokietijos pusę. Važiuoju vienas pats traukiny ir galvoju: „Kaip čia bus? Juk ten – vieni vokiečiai, o aš kalbos dar neišmokau…“

Pirmoji Komunija. Su kun. Jonu Kaunecku, apie 1983

Vis dėlto keliauti į Kevelear norėjot labiau negu grįžti į Palangą?

Tikrai. Buvo nedrąsu, bet kartu įdomu. Pamenu, važiuodamas traukiniu, pradėjau kalbėtis su vienu žmogumi iš to krašto. Jis sako: „Aš ūkininkas, labai norėčiau tau pasiūlyti darbą savo ūkyje.“ „Kad negaliu, esu diakonas.“ O jis niekaip nenorėjo patikėti: „Tikrai darbo duosiu ir užmokėsiu gerai.“ (juokiasi) Vos pavyko išsisukti…

Tarnaudamas Vokietijoje turėjote puikią galimybę susipažinti su to krašto kultūra ir pastoracine veikla…

Dienotvarkė buvo intensyvi: ne vienos šv. Mišios, turėjau net Evangeliją giedoti vokiškai, sutikti piligrimų grupes, vokiškai pasakyti jiems žodelį… Bet kiekvieną savaitgalį, kartais ir paprastom dienom, vis kur nors pakeliaudavom, pamačiau daug įdomių dalykų.

Pavyzdžiui, man parodė, kaip liejama Mišių taurė, kaip liejamas auksas, kaip yra daromi vargonai, vitražai. Aplankėm seseles vienuoles, kurios savo rankomis aukso siūlais siuvinėja arnotus. Paskui parodė, kaip iš aukso gabaliuko ištempia siūlą – tokių technologijų dar nebuvau matęs.

Didelį įspūdį padarė vienos aplankytos parapijos klebonas. Jis pasakojo, kad aukodamas Mišias, kurių metu teikiamas Santuokos sakramentas, naudoja specialią taurę, padarytą iš vestuvinių žiedų. Klebonas paprašė, kad parapijiečiai padovanotų tėvelių ir senelių, kurie tuokėsi ir išgyveno santuokoje kartu iki mirties, žiedus, iš jų ir išliejo taurę Mišioms.

Be to, Vokietijos kunigai aprodė man Olandiją. Ten pirmą kartą pamačiau, ką daro klebonas, kai nėra vargonininko. Pasirodo, yra mygtukai, paspaudi vieną – įžangos muzika, paskui atnašavimo, Komunijos… O didžiausias įspūdis buvo Verno mieste, ten Komunijos metu, kaip foną, klebonas įjungė relaksacinę muziką: čiurlena upelis, paukšteliai čiulba (juokiasi).

Tie du mėnesiai Vokietijoje man buvo galimybė praplėsti akiratį ir susipažinti su Vakarų pasauliu.

Šachmatų mokykloje

Po tokios patirties į Lietuvą sugrįžti veikiausiai dar labiau nesinorėjo?

Po antro mėnesio Vokietijoje Palangos klebonas man pasakė: „Arba grįžti dabar, arba iš viso nebegrįžk.“ Reikėjo dirbti su jaunimu, jau laukė mokyklos… Į visas tris Palangos mokyklas turėjau eiti dėstyti tikybos vyresnėms klasėms. Tada supratau, kad reikia grįžti į Palangą.

Palangoje praleidote tik metus. Kaip kreipėsi Jūsų kelias toliau?

Greitai prabėgo tie metai, greitai susigyvenau su Palanga, ėmė patikti darbuotis su jaunimu, rodės, galėčiau ir likti… Jau mėnesį buvau pašventintas kunigu. Ir štai kas atsitiko. Buvo vasara, nuvažiavau prie jūros, sakau, pasimaudysiu, ir žiūriu – atvažiuoja zakristijonas dviračiu per visą pajūrį, manęs žvalgydamasis. „Greitai važiuok pas kleboną.“ Aš iškart nuvažiavau, o klebonas pasakė: „Greitai persirenk ir važiuojam į Telšius pas vyskupą.“ Važiuoju galvodamas, gal ką blogo padariau… Nuvažiavęs žiūriu – dar du mano kursiniai stovi. Kas dabar čia bus? O vyskupas Antanas Vaičius pasitinka mus ir sako: „Angelėliai, turiu užduotį – reik važiuoti į Romą.“

Kaip reagavote į tokį siuntimą?

Man buvo šokas. Važiuoti į Romą! Ką tai reiškia: tik spėjau atsigauti po Vokietijos, dabar – į Romą. O svarbiausia – kažkada iš vieno seno kunigo bibliotekos buvau gavęs keletą knygų, tarp jų pamačiau kelias itališkas knygas ir pagalvojau: „gyvenime jų neskaitysiu“. Tiesiog italų kalba man nepatiko, galvojau, kad šitos kalbos tikrai niekada nesimokinsiu… Po šios netikėtos naujienos turėjau mėnesį pasiruošti, tad nusipirkau italų kalbos žodyną ir pradėjau mokytis paskirų žodžių…

Atvažiavom į Romą, rugpjūtis – karšta. Visi atostogauja, o mes – į mokslus, pradėjom lankyti kalbos kursus, kurie buvo su pasauliečiais studentais, daugiausiai – su ekskursijų gidais, kurie mokėsi kalbos, kad galėtų šiek tiek restorane susikalbėti. Tad ir mes mokinomės įrankių, valgių, visokiausių makaronų pavadinimus… (juokiasi)

Kalbos kursai tarytum nebuvo labai naudingi?

Kultūrine prasme buvo labai įdomu. Kursus lankė žmonės iš įvairių pasaulio kraštų. Greta manęs sėdėjo japonė. Tada pirmą kartą pamačiau, kokiu greičiu japonai rašo hieroglifus. Bet įdomiausia man buvo tai, kad mano suolo draugė nieko nežinojo apie krikščionybę. Tad aš ir dar kitas kunigas iš Telšių, abu užsidegę misionieriška dvasia, nusprendėm ją atversti į krikščionybę. Sakom – nueikim iki katakombų – tai yra krikščionybės pradžia. Nusivedėm ją į katakombas, paskui į Verano kapines… Daug jai pasakojom, kaip tuomet sugebėjom, apie tikėjimą. Baigę kalbos kurus daugiau su ja nesimatėm, bet buvom ramūs, kad nors kiek pavyko supažindinti su krikščionybe.

Po egzaminų mokytoja paklausė, kur kas važiuos. Visi papasakojo, o mes, keturi lietuviai, sakom: „Stosim į universitetą ir tęsim studijas“ (juokiasi). Mokytoja į mus pasižiūrėjo, suprato, kad mes tik valgių pavadinimus išmokę, ir pasakė: „Labai abejoju, kad jums pavyks įstoti.“

Bet ką gi, padavėm pareiškimus į Laterano universitetą. Aš užsirašiau į pastoracinę teologiją.

Procesijoje prie Telšių katedros. Prieš stojant į seminariją, 1990

Ar galėjot pats rinktis norimas studijas, ar rinkotės tai, ką rekomendavo vyskupas?

Buvo galimybė rinktis. Man labai patiko du dalykai – parapijos sielovadinė veikla, t. y. pastoracinė teologija, arba moralės teologija. Tuo metu didesnis buvo pastoracinės teologijos poreikis.

Todėl užsiregistravau stoti, o kadangi baigėm Telšių seminariją, kuri tuo metu dar negalėjo teikti akademinių laipsnių, pripažįstamų Romoje, prieš stojimus reikėjo dar du mėnesius pasimokyti, pasiruoši pagal specialius klausimus trijų teologinių dalykų bloką ir laikyti stojamąjį egzaminą žodžiu. Iš pradžių buvo taip: per visą paskaitą suprantu gal 10–15 žodžių (juokiasi). Atrodė, kad visi italai dainuoja ir neaišku, kur toj dainoj baigiasi vienas žodis ir kur prasideda kitas… Viena savaitė, antra, taip situacija pradėjo kiek gerėti…

O kaip sekėsi laikyti stojamąjį egzaminą?

Pasiruošiau atsakymus, susikonspektavau iš enciklopedijų ir atmintinai išmokau po 10 sakinių kiekvienam klausimui, nes kitaip buvo neįmanoma. Nuėjom į egzaminą išsigandę… Gerai, kad egzaminuotojai labai geranoriškai pažiūrėjo: kai užsikabini už temos, jei ir bendratimi kalbi, vis tiek gerai… O stresas milžiniškas – su kursiniu, su kuriuo drauge stojom, besiruošdami išgėrėm du buteliukus valerijono! Išlaikėm…

Iki pirmosios sesijos jau persilaužėm dėl kalbos: žiūrėjom filmus, bandėm su visais kalbėtis, susiradom universitete draugų – pasidarė lengviau. Prabėgo dveji metai, parašėm licenciato temas ir iš saulėtos ir karštos Italijos sugrįžom į Lietuvą.

Kuo dar buvo ypatingas laikas Romoje?

Studijos man visada siejosi ir su kultūrine programa. Natūralu, kad nori kažką pamatyti, praplėsti akiratį. Romoje yra labai daug įvairių bažnyčių – skirtingų apeigų, skirtingų kalbų… Taigi, užsibrėžiau aplankyti tiek bažnyčių, kiek tik pajėgsiu. Iš viso Romoje jų yra apie 400, o aplankiau apie 250. Būdavo taip: sekmadienį ryte paaukoju šv. Mišias kolegijoje, Šv. Kazimiero koplyčioje, paskui važiuoju į kurį nors rajoną ir pagal žemėlapį einu į visas ten esančias bažnyčias. Pats įdomiausias dalykas buvo, kai Sirų Antiochijos bažnyčioje išgirdau Jėzaus gimtąja kalba, aramėjiškai, giedama kanoną – Eucharistijos maldą. Ir kitokių visokiausių apeigų: indų, malabariečių, afrikiečių – kokių tik nebuvo. Tad paskui kitiems kolegijos studentams darydavau ekskursijas į įdomesnes Romos bažnyčias.

Baigiant dvyliktą klasę pirmojoje Lietuvoje katalikiškoje mokykloje, 1991

Be to, gavau kvietimą važiuoti į Milaną pagelbėti klebonui parapijoje. Milanas turi atskirą liturgiją – šv. Ambraziejaus, ji šiek tiek kitokia – pavyzdžiui, rankų nuplovimas kitoje Mišių vietoj, ramybės palinkėjimas – po Evangelijos skaitymo, smilkymai kitokie… Atsimenu, kai iš pradžių nuvažiavau į Milaną, klebonas sako, traukdamas per dantį: kurie turit sunkiausias nuodėmes, eikit pas šitą kunigą, nes jis dar nelabai gerai moka italų kalbą (juokiasi). Tada pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime turėjau tokį išbandymą: Kūčių dieną dešimt valandų praleidau klausykloje. Vienintelė pertrauka buvo skirta pietums. Kai išėjau iš klausyklos, nebesupratau, kurioj pusėj bažnyčios durys…

Mėgstate ne tik keliauti, pats pažinti pasaulį, bet ir organizuoti piligrimines keliones.

Šis pomėgis atsirado po studijų Romoje. 1999 m. grįžau į Lietuvą, vyskupas mane paskyrė dėstyti seminarijoje ir būti prefektu – auklėjau klierikus, o 2000 m. – jubiliejiniai. Ta proga vyskupas nusprendė, jog reikia organizuoti piligriminę kelionę į Romą ir paskyrė mane jos koordinatoriumi. Pirmoji kelionė buvo tokia: dviem dviaukščiais autobusais, 130 žmonių. Nuo to karto užsikabinom ir dešimt metų kasmet kur nors keliaudavom: į Lurdą, Fatimą, Lenkijos, Slovakijos šventoves…

Kurios kelionės Jums buvo įspūdingiausios?

Giliausiai atmintyje įsirėžia pirmosios. Antrais metais keliavom į Pasaulines jaunimo dienas Romoje. Mane išsiuntė su jaunimu – 56 žmonės. Ir suvaldyk tokią paauglių grupę! Bet tai buvo smagi kelionė, daug nuotykių patyrėm, viena mergina net pasimetusi buvo, o jaunimo ten – 2 milijonai… Toje kelionėje ir vertėju teko būti, nes lietuvaites tuoj apstojo italiukai su motoroleriais. Sako jie man: „Ir tave pavėžinsim, tik išversk, pasakyk tai merginai, kad aš ją myliu“ (juokiasi). Bet taip ir likau nepasivažinėjęs…

Visada keliaudavom su kultūrine-religine programa. Ir į kalnus kokia išvyka, ir baseinus… Ir visuomet su įdomiais nuotykiais. Pavyzdžiui, kartą išsiveržė ugnikalnis ir buvom užstrigę tolimiausiam Europos krašte – Portugalijoje.

Pastebėjau, kad piligriminės kelionės labai suartina žmones, ir tie, kurie ir nebuvo atviri Bažnyčiai, pradeda atsiverti, kalbėtis, atsiranda troškimas melstis…

Diakono tarnystė Kevelear šventovėje Vokietijoje, 1996

Po studijų sugrįžot į Telšius, ėmėtės tarnystės kunigų seminarijoje…

Pilka kasdienybė (juokiasi)! Daug paskaitų, nemažas būrys klierikų… Praėjo trejetas metų ir vyskupas pasakė: „Reikalingas moralės teologijos dėstytojas, noriu tave išsiųsti į Romą.“

Jūsų troškimas ir buvo mokytis moralinę teologiją?

Taip, buvo tokia svajonė, bet nenorėjau rašyti daktarato – labai daug darbo. Bet ką gi, įstojau į Moralės teologijos akademiją ir vienu metu pradėjau licenciato kursus bei daktarato studijas, kadangi prieš tai buvau mokęsis pastoracinę teologiją. Dabar tokios galimybės persikvalifikuoti jau nėra. Nežinau, ką tai reiškia mano gyvenime, bet toks jausmas, kad važiuoja traukinys, tu paskutinę akimirką spėji užšokti ant laiptelio ir nuvažiuoji… Taip buvo ir su mano studijomis.

Doktorantūros metai buvo sunkūs: paskaitos, temos ieškojimas, nauja aplinka. Guodė tai, kad moralinė teologija – sritis, kurios ir norėjau. Be to, man patiko akademija, nes ten mokėsi mažai studentų, kiekvieną dėstytojai vadino vardu, lengva kurti asmeninius santykius… Tačiau temą surasti buvo tikras iššūkis! Jei nesurandi tinkamos temos, kuri būtų aktuali, nauja ir sudomintų darbo vadovą, esi priverstas grįžti nebaigęs studijų. Iš pradžių sugalvojau, kad norėčiau rašyti apie tai, koks yra teisingas atlyginimas. Dėstytojas man pasakė: „Ieškok medžiagos ir po savaitės ateik su bibliografijos sąrašu.“ Atsimenu, atnešiau jam gal 60–70 puslapių vien bibliografijos. Kai parodžiau, man pasakė: „Matau, kad rimtai ruošiesi dirbti. Sutinku vadovauti tavo darbui, bet šitos temos neliesim.“ Darbas, darytas savaitę nuo ryto iki nakties, nuėjo perniek. Toks buvo pirmas krikštas. Tada ieškojom kitos temos ir galiausiai rašiau apie emigraciją ir imigraciją, lygindamas Vokietijos, Italijos ir Lietuvos patirtis.

Diakonystės šventimai, 1996

Per porą metų įvykdėte užduotį apginti daktaro disertaciją moralinės teologijos srityje…

Disertacijos rengimas ir gynimas man buvo iššūkis. Iš prigimties nesu ekscentriškas, bet gyvenimas priverčia nugalėti vidinę baimę, eiti į priekį ir nebijoti. Ačiū Dievui, viskas įvyko sėkmingai.

Labai įdomu buvo tai, kad tais metais, kai grįžau į Lietuvą, staiga mirė mons. Petras Puzaras, kuris Telšių seminarijoje dėstė moralės teologijos kursą. Tuomet visi kursai – nuo fundamentaliosios iki specialiosios moralės – užgriuvo ant mano pečių. Pamažu pradėjau dėstyti ne tik seminarijoje, bet ir Klaipėdos universitete, katechetikos katedroje. Taip įsivažiavau į dėstytojo gyvenimą.

Dėstytojo tarnystė Jums buvo artima?

Tiesą pasakius, dirbti Klaipėdos universitete man buvo įdomiau nei seminarijoje. Vienu metu teko dėstyti ir bendrąją filosofiją Jūrų technikos fakultete. Tada buvo labai įdomu, nes susidūriau su studentais, kurie neturi nieko bendro su Bažnyčia. Į bendras paskaitas susirinkdavo 160 studentų – jausdavausi prieš juos toks mažas mažas skruzdėliukas… Buvo nemenkas iššūkis juos sudominti. Naudodavau skaidres, fotografijas ir bandžiau kalbėti per simbolius, aiškindamas filosofiją…

Apie teologiją per paskaitas jiems nekalbėdavau, bet po paskaitų nemažai studentų pasilikdavo pasikalbėti būtent apie tikėjimą. Studentai turėdavo labai daug klausimų, paliesdavom įvairiausias temas. Pavyzdžiui, vienas sako: „Pradėjau domėtis chiromantija“ – ir kalbamės apie ezoteriką… Taip įdomu, bendraudavom iki nukritimo.

Primicijos Telšių katedroje, 1997

O po studijų Romoje ir dėstymo Jūsų gyvenime įvyko labai įdomus posūkis – ketveri metai tarnystės kaimo parapijoje.

Dar dėstydamas kaip rezidentas metus praleidau Gargžduose, o tuomet vyskupas mane paskyrė į Plikių parapiją ir davė užduotį – įkurti naują parapiją, pastatyti bažnyčią… Šalia Klaipėdos buvo daug besikuriančių, naujų gyvenviečių. Ėmiausi užduoties: pirmus metus žvalgėmės, nupirkom žemę, įteisinom… O svarbiausia – įsteigti naują parapiją, pasakant ten gyvenantiems žmonėms, kad jie priklauso nebe Klaipėdos, nors ji arčiau, o Plikių parapijai. Kaip tai padaryti? Kaip pradėti kurti parapiją? Nežinau…

Pradėjau lankyti šeimas, dalindamas vyskupo dekretą… Tiesa, iš pradžių į mane žiūrėjo įtartinai, kaip į kokį sektantą… Supratau, kad parapijos kūrime esminis dalykas – kad noras burtis kiltų iš pačios bendruomenės. Susipažinau su senūnaičiais, su bažnytiniais žmonėmis, pradėjau dalyvauti bendruomenės šventėse, renginiuose, toliau lankyti šeimas, ir pamažu atsirado asmeninis ryšys. Ir kai žmonės jau patikėjo, kad čia gali būti pastatyta bažnyčia, kad čia – jų parapija, kai jau gavom ir paramą bažnyčios statybai, visi ledai pajudėjo, tada mane pašaukė tarnauti į Vilnių – į Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatą…

Dar vienas staigus posūkis?

Labai staigus. Turėjau apsispręsti per penkias minutes. Visą gyvenimą man panašiai. Nežinau, kodėl Viešpats taip duoda, bet paprastai turiu apsispręsti labai greitai – pakeisti gyvenimo stilių, kraštą, viską, ir tam – penkios minutės. Net galiu sakyti, kad mano gyvenimo credo – apsispręsti per penkias minutes!

O nutiko taip. Kai vyko Vyskupų konferencijos posėdis, skaičiau paskaitą seminarijoje, o po paskaitos pažiūriu į telefoną – 15 praleistų skambučių! Vyskupas Jonas Boruta skambinęs. Ir lygiai tiek pat – Gintaras Grušas. Išsigandau: gaisras ar numirė kas. Pirmi vyskupo Borutos žodžiai buvo: „Aš tikrai nenorėjau. Tikrai nenorėjau nieko blogo. Bet vyskupai nusprendė skirti tave generalinio sekretoriaus padėjėju…“ Klausiu, kiek turiu laiko apsispręsti. Sako: „Dabar visi laukia atsakymo. Penkias minutes pamąstyk.“ Telefonas vos neiškrito iš rankų. Taip staiga viskas keičiasi. Svarbiausia, kad Plikiuose buvau pradėjęs bažnyčios remontą, keičiau stogą, lentas… Darbai ėjo į pabaigą, o čia duotos penkios minutės… Vyskupas man dar priminė vieno straipsnio pavadinimą – „Einu ten, kur Viešpats mane kviečia“. Ką gi, tai įtikino.

Pamenu, grįžau namo kaip nesavas, paskui aukojau šv. Mišias ir… dienos skaitiniai: apaštalas Paulius palieka vieną bendruomenę, vyksta kitur, atsisveikinimas… Nebuvo lengva išvykti, nuoširdžiai pasakysiu, nubraukiau ašarą…

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II, 1999 m.

Kokie ryškiausi atsiminimai iš metų, praleistų Plikių parapijoje?

Geriausiai atsimenu, kaip tuoj po paskyrimo Plikiuose turėjau labai įdomų „krikštą“. Vieną naktį miegu, ir staiga kažkoks automobilis įvažiavo į kiemą, švysteli šviesos, o užuolaidų tuomet dar neturėjau… Persigandau – gal vagys, banditai kokie… Skambina į duris. Pasižiūriu – antra valanda nakties. Atsikeliu drebėdamas ir klausiu – kas čia. Sako: norim pas ligonį vežtis, ligonis miršta, pročkelė nukreipė čia… O jau buvau galvojęs, kad atėjo man paskutinioji… Na ką, apsivilkau sutaną, nuvažiavau į bažnyčią, pasiėmiau Švenčiausiąjį ir važiuojam. Naktis, sėdžiu tarp trijų vyrų, jie visi tyli, važiuoju nežinia kur, įtampa… Atvykstam – sunkiai serganti moteris, visi verkia. Suteikiu ligonių sakramentą… O ryte skambutis, sako: „Labai ačiū, kad atvažiavot, ligonė šįryt mirė…“

Per tą laiką parapijoje su žmonėmis labai susidraugavom, o paskui teko išsiskirti…

Po darbo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriate sugrįžote į gimtuosius Telšius?

Visada labai norėjau tarnauti parapijoje. Man labiau patinka žmonės, o ne darbas su popieriais… Juk ir baigęs esu pastoracinę teologiją. Todėl kai baigėsi kadencija sekretoriate, pasakiau arkivyskupui: „Labai norėčiau grįžti į Telšių vyskupiją ir tarnauti parapijoje.“

Grįžau, ir prieš pat Žemaičių krikšto jubiliejų vyskupas paskyrė mane Telšių katedros administratoriumi. Aš juk gimęs ir augęs toje parapijoje, ten buvęs nuo mažumės, ir štai esu paskiriamas tos pačios katedros administratoriumi. Ką tai reiškia? Tada prisiminiau seną svajonę… Paauglystėje man labai patiko gegužinės ir birželinės pamaldos. Vargonai, giesmės, smilkalai… Ir vieną vakarą per gegužines pamaldas galvojau: „Kai aš užaugsiu, labai norėčiau padovanoti ką nors savo gimtajai bažnyčiai. Nežinau, kuo būsiu, gal rinksiuosi inžineriją, gal ką nors sukonstruosiu naujo, inovatyvaus…“ Pasirodo, Viešpats išklausė – paskyrė mane į Telšius administratoriumi – daryk, ką tik nori, darbuokis.

Svajodamas apie dovaną savo bažnyčiai, visai negalvojote, jog tarnausite čia kaip kunigas. O nuo kada pradėjote galvoti apie kunigystę?

Vaikystėj vienas kunigėlis, su kuriuo mūsų šeima bendraudavo, šnekino: „Užaugsi, stosi į seminariją“. Bet tada aš nė nežinojau, kas ta seminarija. Kai nuvykdavom pas jį į svečius, buvau gal 6 ar 7 metų, klebonas mane aprengdavo maža kamžele, patarnaudavau per Mišias ir už tą patarnavimą gaudavau rublį (juokiasi). Taip buvo tik keletą kartų, tokia visa patarnavimo patirtis…

O paauglystėje jau ateidavo minčių apie seminariją, bet nugindavau jas šalin. Juk toks amžius –16 metų – natūralu, merginos pradeda traukti, apie šeimą galvojau. Be to, man pradėjo patikti farmacija, chemija sekėsi.

Su jaunimu primicijų dieną, 1997

Bet Telšiuose vyskupas Antanas Vaičius atidarė seminariją, ir pamačiau pirmuosius klierikus – kunigiškai apsirengę, rimti, ateina prie altoriaus… Įdomu, galvoju – seminarija čia pat. Tuo metu atsidarė ir pirmoji Lietuvoje katalikiška mokykla, pagalvojau: jeigu jau mąstau apie seminariją, būtų gerai palankyti tą mokyklą, geriau pažinsiu tikėjimą, ir kapelionas jos – seminarijos dvasios tėvas. Įstojau į paskutinę – dvyliktą klasę. Vis pajuokauju, kodėl seminariją pasirinkau: mano klasėje buvo tik penkios klasiokės ir dešimt klasiokų, tai merginas palikau kitiems.

Pamenu, atšventėm išleistuves ir ryte ėjom sutikti saulės. O mano klasiokas, su kuriuo drauge buvom nusprendę stoti į seminariją, buvo ūmaus charakterio, it apaštalas Petras. Pasitikus saulę, jis man sako: „Nelaukim nieko, šįryt eikim ir paduokim pareiškimus stoti į seminariją.“ Parėjau, gal porą valandų numigau, ir ryte jau pas kleboną – raudonom akim ir su pareiškimais rankose…

Iškart po dvyliktos klasės pradėjot mokytis Telšių kunigų seminarijoje. Kaip sekėsi?

Kai įstojau į seminariją, sunkiausias buvo pirmas pusmetis, ypač pirmas mėnuo – nauja dienotvarkė, gana griežta, rutininė… Paskyrė mane gyventi prie koplyčios, ketvirtame aukšte, graži vieta, bet turėjau labai griežtą prepozitą – kambario prižiūrėtoją, vyresnio kurso klieriką. Jis buvo baigęs tarybinę armiją, tai sakydavo taip: „Nu ką, dūchai, turit taip paklot lovą, kad su tuo kantu būtų galima musę papjaut. O klozetas turi blizgėt kaip veidrodis.“ Taip mus ir auklėdavo – kaip tarybinėj armijoj!

Sudėtingiausia buvo tai, kai aš pats buvau telšietis, mano namai nuo seminarijos – vos 10 min. kelio, o aš negalėdavau ten nueiti. Tėvai galėjo aplankyti mane tik kartą per savaitę. O klierikus išleisdavo į miestą tik penktadieniais trims valandoms, tik po du ir… draudžiama eiti į namus. Atvirai pasakius, tą nežmonišką regulą sulaužiau. Susitardavom su vienu kompanionu, jis prie ežero nueidavo, aš į namus ir sutartu laiku prie ežero susitikdavome. Arba kartu eidavom pas mane…

Kalnuose prie Torreciudad šventovės Ispanijoje

Kas padėjo išgyventi tą sunkų laikotarpį seminarijoje?

Ramunėlės. Nauja tvarka, paskaitos – buvo daug įtampos ir kartais nebeužmigdavau naktį. Ką daryti? Mama įdėjo žolynėlių – ramunėlių, dar kitokių raminančių. O seminarijoje negalima būdavo išsivirti arbatos kada nori, bet aš turėjau po lova pasislėpęs virdulį. Prieš miegą išgerdavau ramunėlių arbatos ir tada jau gerai miegodavau.

Vieną vakarą su tom ramunėlėm turėjau nuotykį. Išsiviriau arbatos, išgėriau. Reikia tas žolytes išpilti į tualetą, pradarau duris – rektorius eina į koplyčią. Grįžtu, bijau eiti – pagaus mane… Tai išpyliau pro langą (juokiasi). Nepastebėjau, kad apačioj vaikščiojo lotynų kalbos dėstytojas – viskas tiesiai ant jo. Greit uždariau langą, užgesinau šviesą. Paskui visi klausinėjo, kas ant dėstytojo tas paplavas užpylė…

Ar besirengdamas kunigystei patyrėte pašaukimo krizių?

Ketvirtam kurse buvo toks momentas, kai reikia rimtai pasakyti, ar esi apsisprendęs, pasiruošęs kunigystei. Natūralu, kad niekada gyvenime negali sau iki galo atsakyti, ar esi pilnai pasiruošęs… Viešpats dažnai duoda man malonę, bet dažnai ir abejonių. Tik paskui pamatau, kad jeigu pasitikiu, Viešpats nuveda ten, kur iš tikrųjų reikia.

Tuomet nuėjau pas dvasios tėvą ir pasakiau: „Jūs – mano nuodėmklausys, geriausiai mane pažįstat – kaip man dabar elgtis?“ Gražiai pakalbėjom, jis pasakė: „Visur reikia kažko atsižadėti, bet svarbu apsispręsti ir nesižvalgyti. Abejonių kartais bus, bet turi eiti į priekį ir su Dievo pagalba viską įveiksi. Kunigystėje, kaip ir šeimos gyvenime, būna krizių, bet jeigu meldiesi, jeigu gyveni dvasinį gyvenimą, Dievas tau padės.“ Atsimenu, tai buvo labai gražus pastiprinimas ir tuomet jau nebesižvalgydamas ėjau į priekį.

Kokios asmenybės Jus ugdė? Kokius kunigus laikote savo autoritetais?

Didžiausią įtaką man padarė vyskupas Jonas Kauneckas. Kai buvo paskirtas Telšių katedroje vikaru, jis mane ruošė Pirmajai Komunijai, mokė, duodavo šventų paveiksliukų… ir Sutvirtinimui paruošė. Dar turiu nuotrauką, kur aš, po Pirmosios Komunijos, toks mažas piemenukas nutrintais sandalais, stoviu kartu su juo prie Katedros kryžiaus… Paskui Kauneckas mane pasitiko kaip dvasios tėvas katalikiškoje mokykloje ir seminarijoje. Galiu sakyti, kad jis užaugino mane.

Dar man labai svarbus vyskupas Antanas Vaičius. Jis labai pastoraciškas – mokėjo su visais bendrauti, žodį visuomet rasdavo, bet kartu buvo ir griežtas, solidus.

Drauge su piligrimais einant Kryžiaus kelią Jeruzalėje

Žvelgiant į Jūsų pašaukimo kelionę, panašu, jog niekada nebuvo nuobodu – Viešpats nuolat parūpindavo Jums iššūkių. Ko gero, didžiausias jų – žinia, jog esate skiriamas vyskupu. Kaip pasitikote šią naujieną?

Vieną vakarą netikėtai man paskambino apaštalinis nuncijus ir pakvietė atvažiuoti į Vilnių. Šmėkštelėjo mintis: galbūt, kai dirbau vyskupų konferencijos sekretoriate, berašydamas raštus į Romą, ką nors ne taip parašiau… O prieš pat tą kelionę į Vilnių, sekmadienį, skelbdamas skelbimus bažnyčioje, pasakiau, kad ateinantį penktadienį Telšių katedroje vyks kun. Karolio Petravičiaus koncertas. Ir kadangi tai jau ne pirmas jo koncertas, paskelbiau, kad šis bus kitoks – su intriga.

Dar tą patį vakarą nuvažiavęs į nunciatūrą sužinojau, kad esu paskiriamas Vilniaus vyskupu. Man davė truputį laiko pagalvoti – galiausiai ir vėl pasakiau „taip“.

Atėjo minėtas penktadienis ir paaiškėjo, kad užsisakiau sau koncertą ir dar paskelbiau, kad bus nepaprastas. O, būčiau žinojęs… Ir kaip tik tą dieną turėjo oficialiai paskelbti, kad mane paskyrė vyskupu. Be to, penktadienį į Mišias atvyko vyskupas emeritas Jonas Boruta, ir dar – vysk. Kęstutis Kėvalas. Taigi, vakarinės Mišios – išeina tie abu vyskupai ir aš jau su pijuse… Žmonės nesupranta, kas čia vyksta (juokiasi). Štai ir intriga! O iš tiesų, ta žadėta intriga koncerte turėjo būti tokia maža mergaitė, kuri padainavo keletą dainelių. Pačią paskutinę dainavom trise – kunigas Karolis, mažoji dainininkė ir aš.

Vyskupystės pradžia veikiausiai nebuvo lengva. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Natūralu, kad nelengva – viskas pasikeičia tavo gyvenime. Ir gimtuosius Telšius vėl teko palikti… Net nustebau tą vakarą – staiga supratau, kad nebesu Telšių vyskupijos kunigas. Taip staiga viskas pasikeitė. Aišku, tai, kad paskyrė į Vilnių, man buvo džiaugsmas, nes prieš tai trejus metus dirbau sekretoriate, jau pažinojau vyskupus ir kitus kunigus, tad atėjau į jau pažįstamą aplinką. Kita vertus, didelis iššūkis tai, kad Vilniuje reikalinga dar viena kalba – lenkų. Iš karto rūpestis – nuo ko pradėti? Tad porai savaičių, kad susipažinčiau su lenkų kalba, buvau išvykęs į Čenstakavą.

O svarbiausias rūpestis buvo perduodi kitiems visas turėtas pareigas – be Katedros administravimo, buvau Telšių vyskupijos ekonomas, tvarkiau ir ekonominius seminarijos reikalus…

Kiekvienas vyskupas turi savo šūkį ir herbą. Papasakokite, kaip pasirinkote savąjį, kokie svarbiausi jo simboliai?

Viską reikėjo sugalvoti greitai – ir vyskupo herbą, ir šūkį… Pradėjau mąstyti, kokie žodžiai man labiausiai patiktų ir į galvą atėjo du – paprastumas ir nuoširdumas. Norėjau, kad jie būtų mano herbe, tačiau tokios vietos Šventajame Rašte, kur šie žodžiai būtų kartu, nėra. Herbą man darė dizainerė Silvija Knezekytė kartu su Dalia Šmerauskaite. Pasakiau joms savo troškimą ir, mano laimei, jos rado, kad šie du žodžiai yra paminėti Antrajame laiške korintiečiams: „iš Dievo einančiu paprastumu ir nuoširdumu“. Taip yra ir lotyniškame, ir angliškame vertime, bet lietuvių kalba išversta kiek kitaip: „šventumu ir nuoširdumu“.

Džiaugiausi atrasta Rašto vieta, nes čia kalbama ne apie tokį paprastumą, kurį galima painioti su prastumu, bet tokį, kuris kyla iš Dievo. Apaštalas Paulius šiais žodžiais apibrėžia praktiškai visą savo veikimo strategiją: „Mes vadovavomės iš Dievo einančiu paprastumu bei nuoširdumu – ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone“ (2 Kor 1, 12). Kokia nuostabi programa! Paulius, jau perėjęs vyskupystės kelią, sako, kad pagrindinis jo būdas kalbėti žmonėms – paprastumas ir nuoširdumas.

Kai mane išsiuntė į Lenkiją, ten susipažinau su vienu biblistu ir jo paklausiau, koks turėtų būti tikslus vertimas. Jis išsitraukė Naujojo Testamento tekstą originalia graikų kalba ir sako: „Paprastumas ir nuoširdumas. Gali būti verčiama ir šventumas, yra ir tokia prasmė, bet „paprastumas“ labiau atitinka originalų tekstą.“ Kai biblistas autoritetingai tai pasakė, nusprendžiau, kad galiu drąsiai naudoti šį šūkį.

O herbe pasirinkau Marijos ir šv. Antano simbolius. Man dar labai svarbus šv. Kazimieras, kuris seminarijoje buvo mano kurso globėjas ir, pasirodo, kad ir šv. Antano, ir Kazimiero simbolis yra tas pats – balta lelija. Septynios kalvos yra mano gimtojo miesto – Telšių, o taip pat ir Amžinojo miesto – Romos, pastatyto ant septynių kalvų, simbolis. Herbe vaizduojamas kryžius – keliautojo, piligrimo. Visi šie simboliai man labai svarbūs, norėjau, kad atsispindėtų vyskupo herbe.

Po paskelbimo vyskupu, panašu, kad Jūsų gyvenimas pasidarė itin intensyvus: daugybė renginių, kelionių, susitikimų… Be to, esate labai aktyvus socialiniame tinkle – feisbuke, ten dalinatės ne tik įvairių susitikimų, renginių nuotraukomis, bet ir aktualia informacija, straipsniais. Toks buvimo matomu būdas Jums yra galimybė būti arčiau žmonių ar naudojate feisbuką kaip evangelizacijos priemonę?

Feisbuko paskyrą susikūriau pradėjęs dirbti Telšių katedroje, iki tol maniau, kad socialiniai tinklai – tik laiko gaišimas. Katedroje tiesiog perėmiau parapijos tinklapį, išmokau dėti informaciją. Kartą kun. Karolis Petravičius per šv. Antano atlaidus koncertavo Katedroje, tada jo koncertą nufilmavau gabaliukais ir įdėjau į feisbuką. Po kiek laiko patikrinęs puslapį apstulbau – šimtai peržiūrų, žinučių… Tada supratau, koks galingas yra tas socialinis tinklas ir kaip svarbu įdėti įdomių dalykų iš bažnytinio gyvenimo – žmonės tikrai to pasiilgę, ir tokiu būdu galima juos pasiekti. Pagalvojau, kad koncertai, nuotraukos – gerai, bet kodėl feisbuko nepanaudojus kaip evangelizacinės priemonės – juk galima įdėti visokių straipsnių. Tad kai atėjau į Vilnių jau turėjau daug praktikos… Čia pradėjau į feisbuką dėti nuotraukas iš renginių, įvairios veiklos, nes daugelis žmonių, kurie mane pažinojo tiek Klaipėdos rajone, tiek Telšiuose, norėjo toliau palaikyti ryšį, žinoti, kaip man sekasi. Pirmoji įkelta nuotrauka – kaip po vyskupystės šventimų Gailestingumo šventovėje aukoju Mišias. Kita – apsilankymas Rasų kalėjime – tarsi vėl liudijimas, kad vyskupas nebijo eiti į paribius…

Keukenhofo gėlių parke Olandijoje

Įprasta manyti, kad vyskupo statusas įpareigoja tam tikram atstumui ir oficialumui. Bet Jumyse to nesijaučia. Kaip Jums pavyksta, būnant vyskupu, išlikti arti žmonių?

Kad aš kitaip bendrauti nemoku… Pradžioje išgyvenau didžiulę baimę – kaip reikės būti vyskupu. Man vyskupai atrodė tokie solidūs, jeigu pasako žodį – komentarų nebereikia… O aš… Gal Viešpats taip juokauja? Kai mane paskyrė vyskupu, būdavo, vis galvoju, kaip čia nepasirodyti per daug nesolidžiai. Bet man kitaip neišeidavo – esu toks, koks esu.

Supratau vieną dalyką – kai eini prie žmonių su šypsena, ir jie pradeda šypsotis. Iš tikrųjų džiaugiuosi tuo artimu ryšiu su žmonėmis. O bendrauti paprastai man visą laiką patikdavo. Be to, tokiam bendravimui įtakos turi ir tai, kad dirbau parapijoj – vienoj, kitoj… Supratau, kad jeigu paprastai nebendrausiu su parapijiečiais, nesuprasiu jų rūpesčių, jų kasdienybės, viskas, ką kalbėsiu, bus kaip į sieną. Todėl man labiausiai patikdavo lankyti parapijiečius – būdavo, Plikiuose kartais nuo ryto iki vakaro lankydavau šeimas, ligonius, bendraudavau, melsdavausi už juos. Tada tie žmonės pasidaro artimesni. Kai matai juos jų kasdienybėje, pradedi suprasti jų rūpesčius, nebegali būti tas, kuris nuleidžia žinią iš viršaus ir visi turi klausyti. Štai tuomet tave iš tiesų girdi.

Būdamas klebonas lankėte parapijiečius, o dabar neseniai pradėjote Vilniaus parapijų vizitaciją…

Taip, pradėjome parapijų vizitaciją. Man svarbiausia, kad nuvažiavęs į parapiją susitinku su parapijos grupelėmis, bendrauju, žmonės pradeda atsiverti, išsakyti savo poreikius ir taip aš galiu stengtis juos atliepti. Džiaugiuosi, kai žmonės išsako konkrečius pasiūlymus ar prašymus. Pavyzdžiui, vienoje parapijoje katechetė pasakė: „Ekscelencija, mes turim paprasčiausią prašymą – parapijoje yra tik keletas Biblijų, o jų ypač reikia dirbant su sutvirtinamaisiais, gal galėtumėte padėti?“ Nuvažiavau į Biblijos draugiją ir iš Dievo malonės ir jų dosnumo gavau Šventojo Rašto knygų. Neįspėjęs nuvežiau į tą parapiją ir atnešiau dovaną į katechezę, taip nustebindamas tą mokytoją, kuri to visiškai nesitikėjo (juokiasi).

Man patinka lankyti parapijas ir susitikti su paprastais žmonėmis, nes mums, vyskupams, kontakto su jais labai trūksta. Kol gyveni užsidaręs kurijoje, žvelgiant tik į popierius, atrodo, kad viskas yra gerai, tvarkingai, o kai bendrauji su žmonėmis, lankai juos, pamatai, kokie iš tiesų yra jų poreikiai.

Kaip randate laiko poilsiui ir kokius poilsio būdus mėgstate?

Dar tik bandau atrasti nuoseklumą poilsyje. Dabar stengiuosi vis išeiti pasivaikščioti: grynas oras – privalomas dalykas. Tiesiog išeinu ir sukalbu Rožinio maldą lauke. Besimelsdamas mėgstu judinti lūpas ir tuomet, matyt, gal kiek keistai atrodau. Štai kodėl mane bevaikštantį prie Prezidentūros ne kartą buvo sustabdžiusi sargyba. Vis sustabdydavo ir klausdavo, ar man viskas gerai, nes jiems pasirodydavau įtartinas. Geriausias momentas buvo, kai vaikščiojom kartu su mons. Žydrūnu Vabuolu, besikalbėdami po Rožinio maldos, mus abu apsauginis sulaikė ir liepė nešdintis (juokiasi). Dabar sargyba mane jau pažįsta, net pasisveikinam.

Dar žiūriu filmus, ypač mėgstu istorinius, vis stengiuosi ką nors lenkų kalba pažiūrėti…

O pomėgiui keliauti dar skiriate laiko, ar keliaujate tiek, kiek reikalauja vyskupo pareigos?

Atostogos, kurias galiu susiplanuoti sau, dabar jau tolimesnis dalykas… Dabar daugiau keliauju mokymosi ar tarnavimo tikslais: nemažai laiko praleidau Romoje – vyskupų kursuose, Panamoje – Pasaulinėse jaunimo dienose, dar planuoju vykti į anglų kalbos kursus, norėčiau papraktikuoti lenkų kalbą Lenkijoje…

Esate jaunas vyskupas ir vis minit, kad nuolat mokotės. Kaip manote, ko svarbiausia išmokti vyskupui?

Kasdien meldžiu Viešpaties, kad mane mokintų būti dvasiniu tėvu. Tai svarbiausias dalykas vyskupo tarnystėje. Meldžiu, kad mokytų mane tokios tėvystės, kad jausčiau atsakomybę už kiekvieną žmogų, kuris ateina pas mane, už visą bendruomenę, kuri man yra patikėta, ir kiekvienam turėčiau ką išmintingo ir svaraus pasakyt, kad galėčiau padėti… Kai tampi brandžiu dvasiniu tėvu visiems, tada ateina ir išminties žodis. Tad didžiausias mano rūpestis ir malda – kad Viešpats padėtų man bręsti dvasinėje tėvystėje.

Anksčiau vakarais ateidavau į Gailestingumo šventovę, pasakydavau Jėzui „labanakt“ ir eidavau ilsėtis. Dabar jaučiu, kad to nebeužtenka, ir kas vakarą ten sukalbu Gailestingumo vainikėlį, nes suprantu, jog kiekvieną dieną turiu pelnyti atlaidus ir melstis už žmones, kuriems reikia pagalbos. Ir tai mane augina dvasinėje tėvystėje.

Be to, kasdien prašau visų Vilniaus arkivyskupijos šventųjų ir palaimintųjų užtarimo ir Fissianos vyskupijos šventųjų užtarimo. Fissianos šventieji pirmaisiais krikščionybės amžiais iškentėjo persekiojimus, sugebėjo nenusilenkti imperatoriui, tad meldžiu jų palaikymo ir jį jaučiu.

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš vysk. Dariaus Trijonio archyvo

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *