Remdamasis šiuo mamos laišku dvasininkas ir psichologas Aleksandr Tkačenko analizuoja nuoskaudą – vieną labiausiai įkalinančių ir žeidžiančių jausmų, būdingų ne tik tėvų ir vaikų, bet ir suaugusiųjų santykiams.

„Aš dažnai įsižeidžiu ant savo sūnaus. Jam viso labo penkeri, tačiau jis visą laiką ginčijasi, atsikalbinėja, keikiasi, siekia, kad būtų paisoma tik jo norų, o kartais matau, kad specialiai stengiasi mane sunervinti, išvesti iš pusiausvyros… Stengiuosi jam paaiškinti, kad tai negerai, tačiau paprastai pajaučiu tokią didelę nuoskaudą, kad negaliu net kalbėtis su juo ir išeinu į kitą kambarį, verkiu. Po kiek laiko sūnus visada ateina į mano kambarį taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. O aš noriu, kad jis suprastų, kaip stipriai mane įskaudino. Tad ir toliau ant jo pykstu. Tačiau jis ateina, norėdamas, kad su juo žaisčiau arba kad kartu paskaitytume knygelę. Aš akmeniniu veidu guliu ant sofos ir apsimetu, kad jo nepastebiu. Jis išsigąsta, pradeda verkti, atsiprašinėja. Tokiomis akimirkomis man jo labai pagailsta, tačiau netikiu, kad tuomet jis tikrai žino, dėl ko atsiprašinėja ir kaip mane įskaudino. Tad pykstu toliau. Man pačiai nuo tokių pasikartojančių istorijų labai negera… Suprantu, kad įsižeisti nėra gerai, o tuo labiau – ant mažo vaiko. Tačiau nieko negaliu padaryti. Vis galvoju, kaip tokiu atveju yra su pagarba tėvams – juk mane įžeidinėdamas sūnus manęs negerbia… Nuoskauda – labai smaugiantis jausmas, tačiau nežinau, kaip su juo kovoti…“

*****

Dažnai sakome – negerai pykti, negerai jausti nuoskaudą… Tačiau, žvelgiant psichologiškai, nėra „gerų“ ir „blogų“ jausmų. Yra tiesiog jausmai, kuriuos žmogus išgyvena, ir tai nėra apmaudi klaida ar atsitiktinumas. Kiekvienas jausmas yra realus ir vertas jūsų dėmesio bei pagarbos. Juo labiau, jei to jausmo palydovai – skausmas, kančia, dvasinė žaizda.

Šį laišką parašiusios mamos nuoskauda sūnui – labai stiprus ir skausmingas jausmas. Tačiau kai jį nuvertiname ar įvardijame kaip „neteisingą“, tai tas pats tartum danties skausmo kamuojamam žmogui pasakotume, kodėl jis pats kaltas dėl to, kad skauda.

Mamos pyksta ant savo vaikų – tai įprastas emocinio gyvenimo faktas. Kartais tai nutinka dėl ilgai besitęsiančio streso, ilgalaikio miego trūkumo, nuovargio, giminaičių ir artimųjų palaikymo stokos, per didelės atsakomybės dėl vaiko sveikatos ir apskritai gyvenimo.

Taigi, kas yra toji nuoskauda, kaip ji veikia? Ar galima susitvarkyti su šiuo skausmingu jausmu?

Pradėkime nuo to, kad psichologijoje nuoskauda turi keletą apibūdinimų. Vienas jų: nuoskauda – tai užgniaužtas poreikis. Ir išties, šis jausmas kyla, kai manome, kad mūsų teisės pažeistos, kad mus pažemino, įžeidė, suteikė skausmo, tačiau dėl kažkokių priežasčių negalėjome iš „skriaudėjo“ pareikalauti, kad šis nustotų taip elgtis.

Kartais nuoskauda vadinama vaikišku jausmu. Tai visai nereiškia, kad įsiskaudinti gali tik vaikai. Tiesiog būtent vaikas, bendraudamas su savo tėvais, labai dažnai susiduria su tuo, kad negali išreikšti savo poreikių ir turi savyje kaupti emocijas, nes jau žino, kad emocijų demonstravimas nieko gera neatneša. Paklausite, kokias emocijas vaikui tenka sulaikyti bendraujant su tėvais ar seneliais? Visų pirma, pyktį, susierzinimą, apmaudą, įniršį. Vaikas, kaip ir bet kuri kita gyva būtybė, patiria šiuos jausmus. Tačiau bet koks bandymas juos išreikšti dažnai tėvų yra stabdomas ar negailestingai uždraudžiamas.

Iš čia ir dar vienas nuoskaudos apibūdinimas – „supakuotas“ pyktis. Iš esmės nuoskauda yra emocija, susidedanti iš dviejų elementų: gailesčio sau ir pykčio skriaudikui. Ji kyla tuomet, kai žmogus, priešingai savo natūraliam poreikiui, yra priverstas „sustabdyti“ savo pyktį ir jį „supakuoti“. Tačiau, kad ir kaip keistai tai skambėtų, nuoskaudoje galime atrasti ir konstruktyvumo, leidžiančio kuriam laikui užgesinti ar bent sumažinti pavojingas bręstančio konflikto pasekmes.

Akivaizdus ir dar vienas dalykas – didžiausią nuoskaudą galime pajusti tiems, kurie yra mums artimiausi, brangiausi: dažniausiai mes nesame linkę pyktis su artimiausiais žmonėmis, tad kylantį pyktį, kol jausmai šiek tiek aprims ir bus galima ramiai kalbėtis, tenka „supakuoti“. Tačiau atsisakę jausmų išsakymo, nuoskaudą vis tiek jaučiame – mums skaudu ir labai gaila savęs. Šis kartus jausmų kokteilis akivaizdžiai išreiškiamas kūnu: virpančios lūpos, nusivylimo kupinos akys, ūmūs judesiai… Arba, jei reakcijoje daugiau pykčio kitam nei gailesčio sau, tada – stipriai surauktais antakiais, sučiauptomis lūpomis, sufokusuotu žvilgsniu. Būtent kūno kalba gali tapti socialiniu signalu skriaudėjui ir padėti suprasti, kad jo žodžiai ar veiksmai sukėlė skausmą ir būtina taisyti padėtį. Tačiau taip nutinka tik tuomet, kai abu konflikto dalyviai suinteresuoti tęsti santykius ir yra pakankamai emociškai brandūs bei sugebantys neleisti sau „užstrigti“ šioje santykių fazėje. Įsiskaudinimui nurimus, galima imti ir pasakyti apie savo jausmus, o skriaudėjui – užjausti, atsiprašyti, pagailėti. Tokiu atveju nuoskauda veikia kaip švyturio signalas naktyje, informuojantis kapitoną: būk atsargus, tavo laivas išsimušė iš kurso ir gali sudužti.

Tačiau darkart noriu pabrėžti – tokie santykiai įmanomi tik tarp brandžių žmonių, nelinkusių manipuliuoti vienas kitu. Nes esama žmonių, kurie įpratę bet kokį savo poreikį reikšti skaudindami kitą. Tuomet sučiauptos lūpos bei rūstus žvilgsnis atsiras pačiose įvairiausiose situacijoje – nuo nuolatinio įtikinėjimo, kad myli ir yra ištikimas, iki atostogų išvykos ar naujo automobilio pirkimo. Tokiu atveju galima sakyti, jog nuoskauda yra peraugusi į ligą. Taip nutinka ir kai žmogus ilgai „įstringa“ savo nuoskaudoje – taip ilgai, kad net pradeda jausti tam tikrą paradoksalų pasitenkinimą.

Taigi, kaip elgtis, kai konflikto dalyviai yra nevienodos emocinės brandos – pavyzdžiui, mamos ir vaiko atveju. Pažvelkime į laiške pateiktą situaciją:

Pirmas klausimas: ar gali mama pykti ant savo vaiko? Žinoma, kad gali! Ji – gyvas žmogus ir gali išgyventi pačius įvairiausius jausmus, tarkim, supykti, kai vaikas neklauso ar „isterikuoja“. Tik knygose ir filmukuose mamos visada linksmos ir geros, viską suprantančios ir kantrios iki begalybės. Tikrovėje bet kuri mama patiria daugybę situacijų, kurios sukelia pyktį ar varo į neviltį. Kartais, kai mama yra pavargusi, neišsimiegojusi ar paprasčiausiai prastai jaučiasi, ją įskaudinti gali ir, atrodytų, visai nekalti dalykai.

Antras klausimas: ar įsiskaudinusi mama gali elgtis agresyviai? Išties taip nutinka, tačiau kiek tik įmanoma, iš visų jėgų, tokiose situacijose mamai derėtų susitvardyti – ir priežasčių tam gausybė.

Trečias klausimas: kaip vadiname tą jausmą, kuris atsiranda tuomet, kai vos tik užgimęs pyktis yra staiga „supakuojamas“ ir neturi išėjimo? Taip, tai nuoskauda.

Ketvirtas klausimas: ar gali penkiametis vaikas atpažinti nuoskaudos ženklus mamos veide ir suprasti, kad mamai dabar skaudu ir bloga, kad mamos reikia pagailėti ir ją palaikyti? Vienareikšmiškai galime pasakyti, kad tokio amžiaus vaikai dar nesugeba taip tiksliai atpažinti kitų jausmų ir įvardyti: „Mamyte, atrodo, aš kažką padariau ne taip. Pasakyk, kas tave įskaudino.“ Greičiausiai penkiametis net nepastebės fizinio pasikeitimo mamos veide ir toliau elgsis taip, tarsi nieko nebuvo.

Taigi, prieiname svarbią išvadą.

Santykiuose su vaikais nuoskaudos, kaip emocinio signalo, funkcija neveikia. Ne todėl, kad jūsų vaikas žiaurus ar beširdis. O todėl, kad jis dar mažas ir neatpažįsta jausmų – ne tik kitų, bet ir savo paties.

Šioje situacijoje nuoskauda gali pagelbėti tik pusiau: ji padeda mamai sutvardyti savo pyktį ir nereikšti jo netinkamu elgesiu su vaiku, kuris dar nesupranta, kad jo elgesys gali skaudinti. Tačiau kalbėti apie savo jausmus mama turėtų labai atvirai. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau – pasakyti sūnui ar dukrai, ką dabar jauti. Tačiau ir čia esama taisyklių, be kurių toks pokalbis greičiausiai nieko neduos.

Viena pagrindinių taisyklių – kalbėti tik apie save ir savo jausmus, neužkraunant už tai atsakomybės savo vaikui. Pavyzdžiui, vietoj „matai, ką tu man padarei“ sakykite: „man dabar labai liūdna ir norisi verkti. Aš taip nemėgstu, kai mes su tavimi pykstamės“. Tokiu būdu mama padeda ne tik suprasti jos jausmus, bet ir apie tai kalbasi, dalinasi savo išgyvenimais. Juk labai dažnai vaikas „blogai elgiasi“, nes nemoka tinkamai išreikšti to, ką jaučia, kas jį liūdina ar piktina.

Žinoma, čia nekalbame apie tai, kad turime paisyti kiekvieno vaiko kaprizo. Vaikų auklėjime turi egzistuoti protingos ribos. Tačiau jei tik pajuntate, kad patiriate nuoskaudą, reikia išmokti susitvarkyti su savo emocijomis. Jokiu būdu savo nuoskaudos nenaudokite kaip „auklėjimo“ priemonės. Taip nutinka tuomet, kai mama įsiskaudina ant savo vaiko ilgą laiką ir ilgainiui savo nuoskaudą ima demonstruoti, taip siekdama sukelti vaiko kaltę ir gailestį. Deja, iš tokio „auklėjimo“ nieko gero nebus. Šitokį mamos elgesį vaikas elgesį „perskaito“ taip: mama manęs daugiau nebemyli, nenori su manimi kalbėti ir žaisti. Toks mamos meilės praradimas vaikui yra katastrofa. Kad ir kaip vaikas išdykautų, mama jam – svarbiausias žmogus pasaulyje, ji ir yra tas pasaulis, o jos meilė ir rūpestis – vaiko gyvasties šaltinis, be kurio jis tiesiog vysta.

Matydamas sustingusį mamos veidą ir buką žvilgsnį, jis mato tik tai, kad mama jį atstūmė. Jo mažas pasaulėlis dūžta į šipulius, jis išgyvena baimę dėl artėjančios praradimo ir supranta tik viena: kad išgyventum, turi bet kokia kaina gauti mamoms atleidimą. Jokio ryšio tarp to, kas dabar vyksta, ir ką tik įvykusio konflikto vaikas nemato. Jis išsigandęs ir sukrėstas. Jo pasakymas „mama, atsiprašau“ – tik bandymas sugrąžinti mamos meilę ir gyvenimą apskritai. Ir kai mama lediniu veidu klausia – „už ką tau atleisti?“, vaikas dar labiau sutrinka, nes atsakymo jis neturi. O mamą tai dar labiau pykdo, ji mano, kad vaikas apsimetinėja ir todėl toliau jį „baudžia“ savo užsitęsusia nuoskauda.

Net kai mama apkabina vaiką ir jam „atleidžia“, šis vis tiek lieka nesupratęs, dėl ko reikėjo atsiprašyti. Vietoj tikros pamokos, vaikas bus išgyvenęs tik atstūmimo jausmą. Dabar jis jau žinos, kad mama bet kuriuo metu gali atsiimti savo meilę ir kad tai yra be galo skaudu. Pasaulis vaikui nustoja būti saugus esmingiausiame taške – santykiuose su mama. Gyventi tokiame nesaugiame pasaulyje tampa baisu. Ir kuo dažniau mama „auklės“ tokiu būdu, tuo mažiau ji turės galimybių pasiekti norimą rezultatą. Esmė tokia: besikartojančiose skaudžiose situacijose, kad nesudužtų iš skausmo ir siaubo, vaiko psichika tampa vis mažiau jautri. Tačiau sumažinti tik vieno jausmo – skausmo – neįmanoma, todėl sumažėja bendras vaiko gebėjimas išgyventi bet kokius jausmus. Jo širdelė apmiršta – panašiai, kaip Kajaus „Ledo Karalienėje“. Džiaugsmą toks vaikas taip pat išgyvens silpniau, o nustojęs jausti savo skausmą, neužjaus ir kitų.

Tačiau pati liūdniausia tokio auklėjimo pasekmė – vaikas pradeda manyti, kad meilę reikia užsitarnauti, kad mylimi tik geri, nedarantys klaidų, tik tie, kurie visada ir viską daro teisingai.

Čia galime prisiminti ir tai, kas apie „užtarnautą“ meilę sakoma Evangelijoje: „O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ (Mt 5, 44–46)

Taigi, mama turi teisę pykti ant savo vaiko, būti pavargusi ir įsiskaudinusi. Juk tai – jos gyvenimas, jos skausmas ir ašaros, jos rankos, nusvirusios iš bejėgiškumo… Tačiau labai svarbu suprasti vieną priežastį nuoskaudai atsirasti, kuri būdinga visoms mamoms. Esmė ta, kad pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais mama su vaiku praleidžia beveik visą laiką ir patiria visišką emocinį susiliejimą. Po devynių nėštumo mėnesių mama dar ilgai vaiką suvokia kaip savo pačios dalį. Ji jaučia visas kūdikio emocijas kaip savo, žino visa, ko jam reikia. Šis motiniškas jautrumas reikalingas suprasti vaiko poreikiams, kurių žodžiais išreikšti jis dar nemoka.

Tačiau natūralaus vaiko ir motinos sutapimo momentas baigiasi – paprastai pirmas ryškus atsiskyrimo etapas įvyksta apie trečiuosius vaiko metus. Mamai sunku pereiti į naują santykį su savo vaiku. Būtent tuomet ir kyla didžiausia galimybė atsirasti nuoskaudoms. Po tokio ilgo sutapimo laiko mama natūraliai vaiką laiko lygiu sau. Arba pati tampa mažu nuoskaudoje skendinčiu vaiku. Štai kodėl mamai reikia išmokti atpažinti tuos momentus – ir nuoskaudų bus žymiai mažiau. Jokių specialių psichologinių technikų čia nėra. Tiesiog reikia išmokti pagauti save tą akimirką, kai pradedate save ir vaiką statyti į vieną gretą. Ir vis priminti sau – kiek toli gali nueiti mamos meilė? Ar aš pasiruošusi mylėti ir neklausantį, žeidžiantį, pykstantį savo vaiką?

Tėvų branda pasireiškia gebėjimu priimti vaiko pyktį, nuoskaudą, įžeidimą ir suteikti meilės kupiną atgalinį ryšį: aš myliu tave tokį, aš pasiruošusi būti su tavimi, palaikyti tave ir padėti. Toks elgesys ramina vaiką, nes jis jaučia suaugusio žmogaus reakciją. Žmogaus, kuriuo galima pasikliauti, nes jis sugeba susitvarkyti su tuo, kas vaikui dar neįveikiama.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *