„Žmogaus profesija, jo kasdienė darbinė aplinka labai daug pasako apie patį žmogų bei jo laiką“ – teigia fotografas Arūnas Baltėnas, savo cikle „Dirbame. Esame“ užfiksavęs daugiau nei 200 įvairių profesijų atstovų. Savo sumanymą įamžinti kasdienio darbo temą fotografas priskiria ne meninei užgaidai, bet dokumentinei būtinybei ateities kartoms palikti konkrečiu istoriniu momentu sukurtą dirbančios šalies „portretą“.

Apie šią fotografijų seriją Arūną Baltėną kalbina Gediminas Kajėnas.

Akmentašys. Rokiškis, 2016

Neseniai kalbėjausi su fotografu Tadu Kazakevičium, kurio ciklas „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“ turi panašumų su Jūsų ciklu „Dirbame. Esame“ – jūs abu fiksuojate dirbantį žmogų. Ir vis dėlto, judviejų priėjimai prie šios temos yra skirtingi.

Išties, mus jungia tema, tačiau ją atskleisti bandome skirtingais būdais. Tadas šioje temoje susitelkė į vieną, tačiau labai įdomų aspektą – žmogų industrinėje aplinkoje, senoje gamykloje, dirbantį fizinį darbą. Išskirtinis yra ne tik jo matymas, fotoaparato valdymas, psichologinis priėjimas prie žmogaus, tačiau ir tai, ką jis renkasi fotografuoti. Jo nuotraukose atsiskleidžia iš sovietinių laikų išlikusi įspūdinga scenografija, kurioje pats žmogus, tartum koks aktorius, jaučiasi labai natūraliai. Fotografinėmis priemonėmis Tadas „tapo“ labai vientisą, subtilų paveikslą. Apsiribodamas gan siaura darbo poteme, jis kuria vizualiai labai patrauklų ir nuoseklų pasakojimą.

Tuo tarpu mano darbo specifika – tai ne tiek fotografijų ciklas, kiek archyvo kūrimas. Visas fotografijas jungia darbo tema, visos jos vienodo formato, juodai baltos, užfiksuotos analoginiu būdu, visos pastatyminės, o tuo pačiu – labai skirtingos, margos, įvairios. Tai lyg vienas kūrinys, knyga, kurioje yra ir labai įdomių, netikėtų, ir kartu nuobodžių dalykų, tačiau negalima išmesti nė pastraipos, nes nebeliktų visumos. Būtent todėl man rūpėjo užfiksuoti kuo didesnę dirbančių žmonių, profesijų įvairovę, kuri ir atskleidžia mūsų dienų dirbančios Lietuvos portretą.

Akušeriai. Vilnius, 2016

Yra tokia vaikiška knyga „Ką žmonės dirba visą dieną?“, kurioje piešiniais pristatomos įvairios profesijos. Ar galima sakyti, kad Jūs čia darote kažką panašaus?

Išties panašu… Tik tiek, kad aš pristatau gerokai didesnę profesijų įvairovę, o kartu ir mažesnę, nes cikle nerasite tokių veiklų kaip profesionalus sportas, politika ar biuro darbuotojai. Šia prasme į profesiją žiūriu kaip į meistrystę, kiekvienoje jų ieškodamas kasdieniško išskirtinumo.

Šiandien sudėtingiausia yra su biuro darbuotojais, kurių įvairovė gan didelė, tačiau maža vizualaus išskirtinumo. Gausybė profesijų atrodo absoliučiai vienodai: vyrai su kostiumais, o moterys su kostiumėliais sėdi biuruose prie kompiuterių, kartais tarp popierių, ir jokios akivaizdžios specifikos. Tad grynai dėl vizualumo, praktiškai visiškai atsisakiau šios „biurų profesijos“. Cikle labai sąmoningai rinkausi tas profesijas, kur daiktai, darbo įrankiai ir pati aplinka pasakoja apie žmogų, atskleidžia jo darbo kasdienybę.

Arboristai. Vilnius, 2017

Fotografuodamas nekeičiau aplinkos, jos nekoregavau, nedariau gražesnės, nenaudojau papildomo apšvietimo, nors kartais jis būtų padėjęs išgauti geresnį vaizdą – siekiau maksimaliai fiksuoti aplinką ir žmogų taip, kaip viskas atrodo šiandien. Šia prasme mano siekis buvo tiesiog dokumentuoti ir ateities kartoms palikti mūsų laiko liudijimą.

Beje, šalia fotografijų įrašiau ir kiekvieno žmogaus pasakojimą, ar bent kelis sakinius apie tai, kas jam pačiam yra šis darbas. Tai labai įdomu, nes archyve išliks ne tik vaizdas, bet ir to konkretaus žmogaus žodžiai, mintys, jo santykis su tuo, ką jis dirba. Šiandien gal tai ir atrodo banalu, įprasta, tačiau į fotografiją bei pasakojimą aš imu žvelgti iš ateities perspektyvų, galvodamas apie tai, kokius mus matys ateities kartos.

Archeologai. Elektrėnu sav., 2016

Kaip Jūs apskritai atėjote prie šios, sakyčiau, labai kasdieniškos, rodos, niekuo neišskirtinės temos?

Man kaip dokumentalistui, muziejiniam žmogui, labai svarbu palikti ateičiai mūsų dienų liudijimus. Manau, kad nuotraukos atskleidžia ne tik mūsų aplinką, tačiau ir laiką, pasaulėžiūrą. O žmogui visuomet bus smalsu apie kitus, juolab, gyvenusius gerokai iki jo, sužinoti kažką netikėto, autentiško, tikro.

Prie šios temos, o ir kitų dabarties mano darbų, atvedė galvojimas apie tai, kad ir pats norėčiau pamatyti išsamius fotografijų ciklus apie žmonių gyvenimą prieš šimtą metų. Tai labai stipriai papildytų, ką mes apie šiuos žmones žinome iš istorijos ar literatūros kūrinių. Fotografija šia prasme dėkinga tuo, kad ji tiesiog fiksuoja, dokumentuoja kaip yra. Štai todėl aš savo jėgomis ir bandau užpildyti pasakojimą apie mūsų dienų žmogų, ir ne taip svarbu, ar tos serijos centre yra profesijos, hobiai, emigrantai – visa tai kalba apie tą patį.

Automobilių restauratorius. Vilnius, 2016

Žvelgdamas į šį Jūsų fotografijų ciklą prisiminiau anksčiau matytą XX a. pradžios etnografinę fotografiją – pavyzdžiui, Edwardo S. Curtiso užfiksuotus Šiaurės Amerikos indėnus, Balio Buračo Lietuvos žmones bei daugelio kitų pasaulio fotografų. Jūsų specifika – tai XXI a. etnografija – miesto kultūra.

Aš tai vertinčiau kaip XXI a. socialinę antropologiją, kurios centre – darbinė žmogaus veikla. Šia prasme žengiu vokiečių dokumentalisto Augusto Sanderio pramintu taku. Nuo XX a. pradžios iki II-ojo Pasaulinio karo jis kūrė Vokietijos dirbančio žmogaus socialinį portretą. Tai unikali serija savo apimtimi, užmoju ir pasakojimu, nors šalia nuotraukų tėra profesijos įvardijimas ir nieko daugiau. Tiesa, A. Sanderis šią seriją praplėtė fotografuodamas ne tik profesijas, tačiau ir skirtingų pažiūrų žmones.

Vis dėlto, praėjus šimtmečiui po jo nuotraukų užfiksavimo, šiandien jas galima tyrinėti ne vien tik profesiniu pjūviu, bet gerokai plačiau. Vien ko verti tų žmonių žvilgsniai, veidų išraiškos – man rodos, šiandien labai sunku būtų rasti tokį atvirumą, nuostabą, šiltumą.

Aro kariai. Vilnius, 2017

Ar pritartumėte, kad pirminė fotografo užduotis yra jo paties kasdienybėje tartum kitomis akimis pamatyti tai, kas nuolatos matoma ir tai sureikšminti, išskirti, atkreipti dėmesį.

Būtent tai pagal savo supratimą ir galimybes aš ir darau. Nors dokumentalisto kelias išties yra sudėtingas. Tarkime, reporteriui rūpi reikšmingi, svarbūs įvykiai, menininką domina savitas žvilgsnis, kažkas neįprasto, unikalaus. Tuo tarpu kasdienybė lieka nematoma, todėl ir neužfiksuota, neįamžinta.

Paradoksalu yra tai, kad po kurio laiko reikšmingų įvykių fotografijose įdomiausia bus ne pats įvykis, o fonas, aplinka, tai, kas šiandien mums yra savaime suprantama. Dabar Amerikoje yra ne vienas fotografas, leidžiantis knygas iš savo archyvų, kuriuose fiksavo pačią gyvenimo pilkumą, nuobodulį – ten, rodos, nieko reikšmingo nevyksta, tačiau praėjus kuriam laikui, detalės, smulkmenos tampa labai iškalbingos, nes jos primena ir pasakoja.

Batsiuviai. Krokialaukis, 2016

Šiandieninėje Lietuvos fotografijoje mums sunkiai sekasi rasti raktą, kaip fotografuoti dabarties žmogų, šiuolaikišką gatvės gyvenimą. Mes vis dar bandome tai daryti Lietuvos fotografijos mokyklos fone. Tiesa, yra keletas labai gerų, išskirtinių pavyzdžių, tarkime, Andriaus Mikšio serija apie Lietuvos provincijos miestelių diskotekas. Būtent tai yra pasakojimas apie šių dienų pilkąją zoną, tai, kas mums labiausiai įprasta, savaime suprantama, todėl beveik nematoma.

Tačiau man ir pačiam labai sunkiai sekasi Vilniaus gatvėje pamatyti tai, ką būtų verta įamžinti. Aš tiesiog to nematau. Tuo tarpu išvažiavus į kitą šalį, ta pilka kasdienybė labai krenta į akis. Bet man tai jau yra egzotika, kitas pasaulis. Savo tikrovėje pamatyti tai, dėl ko galima nustebti, yra labai nepaprasta. Rodos, tam reikia pakeisti savo matymą ir mąstymą… Bet jei atrandi raktą į konkrečią temą, žinai, ko nori, tuomet jau galima daryti. Būtent taip man ir nutiko su šia profesijų serija.

Bokštinio krano montuotojai. Vilnius, 2016

Mūsų laiku viskas labai sparčiai keičiasi, o darbo rinkoje vis daugiau vietos užima technologijos. Ar įamžindamas šias profesijas turėjote galvoje ir tai, kad kai kurių netrukus gali ir nelikti?

Ne, tokio tikslo neturėjau. Juk tarp šių mano nufotografuotų daugiau nei 200 profesijų yra tokių, kurios gyvuoja jau kelis tūkstančiu metų, tačiau yra ir tokių, kurios atsirado ne taip jau ir seniai. Dalis jų išties gyvena paskutines dienas, tačiau man tai nebuvo labai svarbu. Šis ciklas nėra profesijų registras, tačiau aš stengiausi užfiksuoti maksimalią jų įvairovę.

Botanikės. Kaunas, 2016

O ar rinkote konkrečius žmones, kurie būtų išraiškingesni, kurių darbo aplinka būtų įdomesnė fotografiškai? Nes juk vienų profesijų atstovų yra labai daug, kitų – gal tik vos vienas kitas?

Pati profesija niekaip neapsprendžia personažo gylio ar jo įdomumo. Net priešingai, žmogaus portretą pavykdavo padaryti labai kasdieniškose profesijose. Tuo tarpu ten, kur net aplinka be galo įdomi, vizualiai patraukli, žmogus tartum pradingsta… Bet tai turbūt tėra mano paties problema, kaip sekasi prieiti prie žmogaus, rasti su juo santykį.

Kurdamas šį archyvą rinkausi žmones, kurie savo darbą dirba nuoširdžiai, kurį patys pasirinko. Net ir tas profesijas, iš pirmo žvilgsnio atrodančias atgrasiomis, tarkime, šiukšlių rūšiuotojo, duobkasio, morgo darbuotojo… Jie visi yra garbingi žmonės, dirbantys kaip profesionalai ir gerai suvokiantys, kad kažkas turi atlikti ir tokį darbą.

Kubilius. Anykščiai, 2016

Dar vienas iš mano tikslų buvo siekis parodyti, kokia gausybė profesijų yra, kiek skirtingų galimybių gyvenime pasirinkti darbą. Nuo sovietmečio mūsų švietimo sistemoje vis dar yra išlikęs gan prastas profesijos mokymosi įvaizdis. Daugelis siekia aukštojo mokslo, tuo tarpu profesija – tartum žemesnė žmogaus kategorija. Paradoksalu, tačiau žmonės, dirbantys paprastesnius darbus, neretai daugiau ir uždirba nei dirbantys protinį darbą ir tai dar labiau iškreipia mūsų sistemą. Todėl turėtume išmokti gerbti, vertinti bet kokią profesiją ir puoselėti suvokimą, kad svarbiausia yra, ar žmogus laimingas tai darydamas, ar jis tobulėja ne tik profesine, tačiau ir žmogiškąja prasme. Būtent tokį požiūrį turėtume puoselėti, skleisti ir tvirtinti.

Delfinų dresuotojai. Klaipėda, 2016

Visos ciklo fotografijos padarytos tartum tuo pačiu pastatyminiu principu: žmogus ar žmonių grupė savo darbo aplinkoje. Ką suteikia toks serijos kūrimo būdas, tokia pasirinkta forma?

Taip, visi kadrai labai sąmoningai padaryti vienu ir tuo pačiu principu: fotografuota nuo štatyvo, kadruojant horizontaliai, o žmonės pozuoja fotografui. Tai buvo viena iš užsibrėžtų ribų ,siekiant vientiso pasakojimo.

Pastatyminė fotografija šiuo atveju tinkama todėl, kad žmogus iš fotografijos žiūri tiesiai į objektyvą. Jei kalbėtume plačiau, tai tarsi žmogus iš praeities žvelgia į ateities žmogų. Tokiu būdu fotografija tampa įrankiu, kuriame susitinka praeities ir ateities žmogus ir tarp jų vyksta nebylus bendravimas. Šios koncepcijos labai griežtai laikiausi viso ciklo metu, nes tai padeda nesiblaškyti ir siekti maksimalaus užsibrėžto rezultato. Koncepcija ir taisyklės gali varžyti, bet jei jos laisvai pasirinktos, jos teikia daug privalumų ir džiaugsmo.

Mėsos išpjaustytojas. Biržų r., 2017

Kiek pati profesija, žmogaus veikla atskleidžia jį kaip asmenybę, parodo, kas jis išties yra?

Jei žmogus tikrai jaučia, kad dirba savo mėgstamą darbą, tuomet tai suteikia daug galimybių būti tvirtam savyje, būti savo vietoje. Ir tai yra labai svarbus aspektas, iš kurio matyti žmogaus darna su pačiu savimi. Beje, tai galima pastebėti net ir žvelgiant iš šono. Tuomet supranti, kad visiškai nesvarbu, kokia tai profesija, visur žmogus lieka žmogumi tauriausia šio žodžio prasme.

Pastaruoju metu fotografiją aš skirstau į dvi kategorijas – tas, kuriose yra žmogus, ir tas, kuriose žmogaus nėra. Pastaroji fotografija kalba apie įvairius dalykus, net ir tai, kas susiję su žmogumi. Tačiau fotografijoje, kur atsiranda žmogus su savo žvilgsniu, veido išraiška, nuotaika, rodos, kad čia įsikūnijo pats Dievas. Iki žmogaus fotografija gali būti dekoras, dizainas, architektūra, grožis, gyvenimas, kas tik nori, bet su žmogumi joje atsiranda tartum kita dimensija, kitas išmatavimas, kita tikrovė. Žmogaus veidas čia ima pasakoti savo istoriją… Būtent tokiu būdu žiūrovas gali daug sužinoti ne tik apie patį žmogų, tačiau ir apie jo gyvenimą, laiką, mąstymą ir t.t. Štai kodėl žmogaus fotografiją aš vertinu ir branginu labiau nei visas kitas.

Gaisrininkai. Rokiškis, 2016

Ar susipažinus su šitokia profesijų įvairove nekilo noras ir pačiam pabandyti kažką kitko?

Ne, nekilo… Mano paties profesija man yra be galo spalvinga ir labai nenuobodi, todėl nekeisčiau jos į jokią kitą.

Muziejininkė. Vilnius, 2016
Muzikantai. Vilnius, 2017
Primadona. Vilnius, 2017
Geležinkelio darbininkai. Mažeikiai, 2017
Radijo žurnalistas. Vilnius, 2016
Narai gelbėtojai. Trakai, 2016
Rėmintojas. Vilnius, 2017
Scenos įrangos montuotojai. Vilnius, 2016
Šiukšlių rūšiuotoja. Marijampolė, 2017
SGD apsauga. Klaipėda, 2016
Siuvėja. Alytus, 2017
Styginių instrumentų meistras. Vilnius, 2016
Tekstilės restauratorė. Vilnius, 2016
Žvejai. Palūšė, 2017
Vairuotojas. Naujoji Akmenė, 2016
Valstiečiai. Lynežeris, 2016

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *