Gediminui Žiliui daina yra būdas bendrauti su kalnu, medžiu, upe, šventa vieta. Klausiu jo, kaip vyksta tas bendravimas. Muzikantas pakyla nuo stalo ir vedasi mane pasivaikščioti po sodybą. „Štai, liepa auga ir žiedus krauna“, – rodo jis į medį, kuriame įkelta Laimos koplytėlė. Tada uždainuoja: „Lylio, lelijo, kas ti gražiai žydėjo? Lylio lelijo, liepa gražiai žydėjo. Lylio lelijo, liepa liepužėle. Lylio lelijo, graži viršūnėlė. Lylio lelijo, aukso žiedužėliai“. 

Siekdami kultūrinio dialogo, kalbiname Romuvos vaidilą Gediminą Žilį apie tai, kas yra senasis baltų tikėjimas. Iš kur atsiranda jo dainų tekstai apie dievus ir deives? Kas jam pačiam yra Perkūnas, Laimė, Žemyna – tik simboliai ar gyvos asmenybės? Kaip jam pavyksta dainų tekstus ir melodijas sukurti taip, kad daugeliui tai atrodo autentiškos lietuvių liaudies dainos?

Gediminą Žilį kalbina Ginta Gaivenytė.

Gilintis į baltų kultūrą ėmėte labai anksti. Iš ko mokėtės?

Mokytojų niekada neieškojau, jie tiesiog atsirasdavo šalia. Paauglystėje didelį įspūdį darė dailininkė Danutė Rudytė, kuri gilinosi į liaudies meną ir mitologiją. Ši kultūra skleidėsi ir per jos kūrybą. Aš jos gerai nepažinojau, bet jaučiau, kad ji turi tą vidinį žinojimą, kurio troškau pats. Kartą su ja užlipome ant alkakalnio ir atsisėdome prie ąžuolo. Paklausiau jos, ką turi žinoti vaidila. O ji man tarė: „Dvidešimt penkerius metus turi mokintis“.

Įdomu, kad daryti apeigas pradėjau būtent dvidešimt penkeriems metams praėjus nuo tų ant alkakalnio ištartų žodžių. Jau 20 metų kartu su jaunais žmonėmis dainuojame Vilniaus dailės akademijos rūsyje. Kartu ėmėme švęsti ir šventes. Ilgainiui žmonės ėmė prašyti, kad juos sutuokčiau, vaikus palaiminčiau ar net mirusiuosius išlydėčiau. Kartais, kai žmonės kreipdavosi, atsirasdavo žinojimas, kaip tas apeigas daryti.

Esate vienas iš folkroko grupės „Atalyja“ įkūrėjų, teko groti ir su grupe „Skylė“. Akivaizdu, kad muzika, ir ypač sutartinių giedojimas, jums labai svarbus. Kas su mumis vyksta dainuojant?

Daina yra bendravimas. Ji gali būti susiliejimas su pasaulio šventumu. Dainuodami gauname atsakymą. Tas atsakymas – tai nebūtinai žodžiai. Patyrimas gali būti daugiau negu žodžiais. Per dainą patiriame santykį. Dainos melodija neša į gelmes. Kartais daina suvirpa žmogaus viduje ir kažką pažadina. Žodžiai gali atrodyti visai neypatingi – kas nors apie dobilą ir bitę. Bet kartu tai yra labai gilu.

Dainuoji apie tėvą, motiną, seserį, brolį, liepą, eglę, sakalą, gegutę. Tačiau jauti, kad tai nėra tik žmonės, medžiai ar paukščiai. Santykis su tuo paprastu pasauliu yra toks pagarbus, kad per tai skleidžiasi šventumas. Juk ir gyvenime dieviškumas reiškiasi per labai paprastus dalykus.

Artėja saulėgrįža, ir pasižiūri – ką tuo metu dainuodavo žmonės? Kokios šio laiko dainos? Ir dainuodamas galiu pajausti tai, kaip prieš šimtus metų žmonės jautė tą laiką. Jie buvo labai jautrūs. Išorinis pasaulis gali būti stipriai pakitęs. Tačiau metų ciklas visada lieka tas pats. Ir yra galimybė patirti tą laiką birželio nakties šviesoje ar rasoje ant dobilo.

Sutartinės nuo kitų gerų muzikos kūrinių skiriasi savo švara. Ne viena karta jas gludino. Todėl jose nesijaučia asmeniškumų.

Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Kaip pats suvokiate dievus ir deives? Ar kaip tam tikrus simbolius, ar kaip esybes, su kuriomis galite bendrauti?

Ir taip, ir taip. Galime kalbėti apie vidinį šventumą, kurį simbolizuoja šviesa. Tačiau šventumą galime matyti ir tikroje Saulėje, ir iš žemės besiveržiančiame tyrame šaltinyje, ir sprogstančiame pavasarį pumpure. Visa Žemė yra gyva, o mes esame Žemės dalis.

Šventumą imame regėti, kai atpažįstame Vienį. Esame priklausomi nuo mažiausio žiogelio, nes visa gyvastis Žemėje yra kaip bendras skambesys. Ir mūsų dievų įvairovė taip atspindi supratimą, kad Dievas reiškiasi per įvairius dalykus.

Pavyzdžiui, Perkūnas negali būti susiaurinamas iki to dievo, kuris leidžia žaibus ir perkūniją. Atvirkščiai – žodis „perkūnija“ kilęs iš Perkūno vardo, tai yra kaip dangaus galios simbolis, kaip  ugnis, kuri atveria dangų, paleidžia pavasarį ir nugali neigiamas galias. Galima galvoti, kad Perkūnas yra dangų valdančios dievybės įvardinamas. Tai ir dangiška šviesa, ir dangiškas lietus, ir žaibas.

Žemyna yra moteriška galia, kuri reiškiasi žiedais, žolynais, maistu. Ji yra visos gyvasties Motina. Juokauju, kad mes turime tris motinas – Saulę, Žemyną ir tą, kuri mus pagimdė.

Žemyna suteikia gyvybę, o Laima atsakinga už žmogaus lemtį.  Kiekvienas turi savo likimą, savo kelią. Kiekvienam skirtingai sekasi gyvenime ir skirtingi dalykai atsiveria. Laime tuos dalykus ir vadiname. Galima tai vadinti ir ryšiu su deive Laima. Nebūtina jos įsivaizduoti kaip moters. Galima ją matyti kaip liepą, kuri šalia auga.

Gabija – tai sugobta ugnis. Ji – šeimos būvio centras. Ilgą laiką buvo vienintelė, kuri naktį švietė ir šildė, taigi, buvo kaip tarpininkė tarp dievų ir žmonių pasaulio. Mainais už tai, ja reikėjo nuolat rūpintis.

Tarp Vėlino ir Dievo (Perkūno) visada yra įtampa. Vienas su tamsa ir požemiu, o kitas su šviesa ir dangumi yra susijęs. Tai yra kaip svarstyklės, kurios svyra tai į vieną, tai į kitą pusę. Šis šviesos ir tamsos virsmas atsispindi ir senosiose apeigose. Pavyzdžiui, per Kalėdas ir Kupoles.

Žinai, kas yra apeiga? Apeiga yra tada, kai sustoja laikas – nebėra nei šiandien, nei vakar. Viskas sustoja. Tarsi plyšys pasidaro ir išeini į tokią erdvę, kurioje nėra nieko kito, tik buvimas.

Jums teko būti Indijoje. Ar stebėdamas tenykščius ritualus, pastebėjote analogijų su senąja lietuvių kultūra?

Manau, turime daug bendro. Kai buvau Indijoje, mačiau ne vienas apeigas. Paskui prie šventosios Gangos upės giedojau sutartinę „Teka upelė duinoja“, pritardamas kanklėmis. Susirinko vietos maldininkų ir jie, sudėję rankas, meldėsi su manimi. Vienas jų sakė esąs brahmanas iš Indijos Šiaurės.

Kita kultūra gali mums padėti save atrasti. Visada gerai pasitikrinti, iš šalies pasižiūrėti. Indijoje irgi žmogus randa Visatą, tik per kitą spalvą ją pamato. Esmė visur ir visada ta pati, tačiau ją suvokiame per skirtingų spalvų akinius.

Pažįstu daug žmonių, kurie keliavo po Rytus, o grįžę ėmė ieškoti savo šaknų. Baltiška kultūra yra mūsų prigimties dalis. Daug yra šventų vietų. O čia yra mūsų prigimtinis šventumas. Jeigu mes jo netęsim, jis ir nesitęs. Čia yra mūsų atsakomybė.

Vienas jūsų darbų – sukurtas albumas „Dievaitavimai“. Jame yra daug jūsų sukurtų giesmių baltų dievybėms. Kaip jos atsirado?

Jaučiau, kad trūksta dainų, kuriomis kreipiamės konkrečiai į Laimą, Perkūną, Gabiją, Žemyną. Tautosakos rinkiniuose yra užrašytų maldelių, tai man tereikėjo tik įdėti melodijas.

Kai kurie sako, kad senovės baltų tikėjimas yra visiškai sunykęs. Tačiau tebėra dirva, kurioje yra pasislėpusios sėklos. Ir būtent mes tas sėklas galime auginti. Tęsti – tai kartu reiškia ir kurti. Modernumas yra būtina sąlyga, kad tai gyvuotų toliau. Mėgstu sakyti, kad jeigu trūksta, tai gali „nusikalti“. Taip kultūra įgauna naują vertę.

Juk ir kalba, kuria kalbame, nėra ta, kuria kalbėjo mūsų protėviai. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje daug kam atrodė, kad lietuvių kalba jau išnykusi. Kalbininkai rinko mirštančios kalbos žodžius, o paskui sukūrė bendrinę kalbą, kuria ir kalbame šiandien. Lygiai tą patį galima padaryti ir su baltų tikėjimu.

Man pačiam dabar toks jausmas, kad esu atradęs savo kelią. Daugiau nieko neieškau. Tai nereiškia, kad nesidomiu niekuo kitu. Bet ar ieškau esminių atsakymų į gyvenimo klausimus? Nebeieškau. Tiesiog gyvenu. Ir gyvenimas plaukia.

2 Comments

  1. … gražiai, dailiai surašytos teksto mintys…

  2. Įsiklausykime į Gedimino mintis…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *