Ankstesnius laiškus rasite čia – 1, 2, 3

Brangus Adomai,

Krikščionys tiki, kad Jėzus yra Gelbėtojas, vienas už visą žmoniją savo Dievo Tėvo akivaizdoje įvykdęs Įstatymą, duotą Izraeliui. Įvykdyti – pirmiausiai reiškia tobulai paklusti Įstatymui. Jėzus Kristus yra vienintelis žmogus, kuriam tai pavyko. Vadinasi, per visą žmonijos istoriją Jis yra vienintelis žmogus esąs teisingas savo paties pastangomis. Be to, Jis suteikė naują tikslą Įstatymui, kuris anksčiau žmones vien tiktai smerkdavo. Kaltinimo įrankį Jėzus pavertė įrankiu žmonėms išsigelbėti.

Kadangi Jėzus Kristus yra Dievas, tapęs žmogumi, Jis yra tobuliausias Dievo ir žmonių tarpininkas. Jis prisiėmė atsakomybę už visas žmonių nuodėmes. Būdamas visiškai nekaltas ir tobulai paklusdamas, Jis panoro prisiimti visą bausmę, kuri už nepaklusnumą Įstatymui turėtų varginti žmoniją. Kristaus pastangomis kryžius, iki tol buvęs tik kankinimo ir mirties įrankiu, mums tapo išganymo šaltiniu.

Tad dešimt įsakymų, kuriuos izraelitams nuo kalno atnešė Mozė, tapo Dievo įsakymais dviguba prasme. Dievas juos ne tik rašė, bet ir pats išpildė. Įsakymų autorius pats atėjo, kad jiems paklustų. Ir paklusdamas Jis pasirinko paimti ant savęs tų žmonių, kuriems paklusti nepavyko, pasmerkimą, taip juos išteisindamas. Dievas yra Mozei padiktuotų įsakymų šaltinis. O Kristuje Jis yra jų Tikslas.

Todėl, kai krikščionių tikėjime yra kalbama apie religines pastangas, visų pirma žvelgiama į Jėzaus Kristaus, Mesijo, mūsų Gelbėtojo pastangas. Krikščionių veiksmas prasideda ne nuo įsakymo ką nors daryti arba ko nors nedaryti, bet nuo žvilgsnio į Jėzaus pastangas, ypač paskutiniąsias – kenčiant ant kryžiaus, kurios mus ir išgelbėjo. Labai svarbu suprasti, kad mūsų dvasinis gyvenimas prasideda ir pasibaigia, žvelgiant į nukryžiuotąjį Jėzų: „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!“ (Apr 1, 7).

Susitikti Kristaus žvilgsnį

Žiūrėti į nukryžiuotą Jėzų nelengva! Aukodamasis ant kryžiaus, Jis atrodo taip apgailėtinai silpnas, kad norisi iš ten sprukti kuo toliau, nes būtų gėda vadintis Jo draugu. Jėzus nieko nebegali, netgi atrodo, jog Jis nieko nedarė, kad ten neatsidurtų. Tai mus tiesiog šokiruoja! Jis – pranašas, kurio misija nepavyko, mirštantis siaubinga mirtimi, visų paniekintas ir atstumtas. Taip, Jo žodžiai buvo galingi, o stebuklingi pagydymai – įtikinantys, bet visa tai nuvertina baisi nesėkminga atomazga. Vienam draugui išdavus, Jis atsiduria prieš savo tautos, norinčios tik Jo mirties, religinius vadovus, kurie veikia vedami paprasčiausio pavydo. Jie Kristų išduoda imperatoriaus atstovui Pilotui. Šis buvo svetimšalis pagonis ir iš tiesų nežinojo, kaip elgtis su tuo keistu veikėju, tačiau, baimindamasis žydų, įsakė jį nuplakti. Kadangi tai vis tiek nenuramino įsiutusios minios, galų gale Pilotas atidavė Jėzų budeliams. Prikaltas ant kryžiaus, išstatytas nuogas, Jis kentėjo keletą valandų trukusios siaubingos agonijos kančią. Paprastai kryžiaus agonija tęsdavosi keletą dienų, tačiau šiuo atveju truko tik šešias valandas. Evangelijose pasakojama, kad Jėzus mirė devintą valandą (mums tai būtų trečia valanda po pietų), o buvo prikaltas ant kryžiaus trečią valandą (mums – devintą valandą ryto). Trumpa Jėzaus kančia nustebino net sargybą ėjusius kareivius. Tačiau ji buvo labai stipri. Prieš nukryžiavimą plakamas Jėzus buvo jau netekęs daug kraujo. Jo motina bei geriausias draugas, mokinys Jonas, irgi dalyvavę šiame baisiame įvykyje, turėjo žiūrėti, ir tai Jėzui kėlė dar didesnę kančią.

Priartėję prie kenčiančio Jėzaus liudytojai nematė jokių silpnumo ženklų. Buvę šalia romėnų šimtininkas bei pagonys kareiviai, kurie buvo kieti žmonės, iš tiesų mokėję įvertinti žmonių drąsą ir jėgą, labai stebėjosi: „Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: Tikrai, šitas buvo Dievo sūnus!“ (Mt 27, 54). Tad tai buvo pirmieji pagonys, pripažinę, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Jie tikriausiai išvydo daugiau negu tuos išorinius gamtos ženklus. Kita evangelija tai patvirtina: „Šimtininkas, matydamas, kas buvo įvykę, pradėjo garbinti Dievą ir tarė: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ (Lk 23, 47).

Atidžiai stebėjusieji tai, kas vyksta, turėjo pamatyti nenuginčijamus Jėzų apėmusios neregimos jėgos ženklus. Paprastai nukryžiuotas žmogus neištaria nė žodžio, juo labiau nebeįstengia šaukti, nes nebegali kvėpuoti, o Jėzus ramiai guodė kartu su Juo nukryžiuotą atgailaujantį nusikaltėlį, skardžiu balsu meldėsi, vėliau kreipėsi į savo motiną bei ištikimą mylimąjį mokinį.

Lemiamu momentu – Jėzų suimant – tikrasis padėties šeimininkas irgi buvo Jis pats. Būdamas geras vadovas Jis numatė neišvengiamą pavojų. Atsižvelgė į grupės, už kurią buvo atsakingas, teisę apsiginti, mokiniams davė nurodymą imtis ginklų: „Jis paklausė juos: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko“. Tada jis tęsė: „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‚Jis bus priskaitytas prie piktadarių‘; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“. Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“ (Lk 22, 35–38).

Mokiniai tik trumpai panaudojo ginklus. Nesulaukę jokių Jėzaus nurodymų, jie per skubiai puolė ginti savąjį vadą, taip elgdamiesi gal iš baimės, bet veikiau iš neišmanymo: „Jam bekalbant pasirodė būrys, o jo priekyje ėjo vienas iš dvylikos – Judas. Jis prisiartino prie Jėzaus jo pabučiuoti. Jėzus jam tarė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės, gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį“ (Lk 22, 47–51). Vadinasi, Jėzus viską kontroliuoja, atitaiso netinkamo savo mokinių įsikišimo padarinius.

Esminis ir lemiamas faktas yra, kad joks priešo pranašumas nepriverčia Jėzaus pasiduoti persekiotojams. Jėzus pasiaukoja todėl, kad to nori. Tam Jis apsisprendžia laisva valia. O Jo pasirinkimas nepražudo kitų žmonių: „Jei manęs ieškote, tai leiskite jiems pasišalinti“ (Jn 18, 8b–9).

Tad Jėzus iki galo jaučia atsakomybę už savo mokinius ir draugus. Tik tada, kai kitų laisvė yra garantuota, Jis atsisako teisėtos gynybos ir pasiaukoja.

Tai rodo, kad kankinystė, sutikimas žūti už Kristų, neprieštarauja teisei gintis. Bažnyčiai gynyba yra ne vien tik pripažinta teisė, bet ir kiekvieno žmonių bendruomenės nario pareiga. Tad kankinystė niekada nėra privaloma ar kolektyvinė. Dievas Tėvas tik asmeniškai ir individualiai gali kviesti už Jį pasiaukoti. Tai gali įvykti staiga ir netikėtai, mes kol kas liekame atsakingi už bendruomenės, kurios nariais esame, teisę apsiginti.

Jėzų supę žmonės matė, kad Jis buvo pasirengęs kovoti. Bet Jį suėmus, įvykiai pasisuko nenumatyta linkme. Jėzus pratęsė kovą netikėtu būdu. Likęs vienas su priešais, Jis jiems vis dar kalbėjo, ką norėjo ir kada to norėjo. Kai šie pagaliau darė tai, ką nusprendė, ir budeliai darė tai, ką privalėjo daryti, Jėzaus valia liko nepalaužta. Juk Jis pats visa tai jiems leido! Nepaisant to, ką Jam teko išspręsti, Jėzus ir toliau valdė situaciją. Kūno – savo žemiškojo gyvenimo buveinės – Jis ne prarado, bet jį atidavė, paaukojo. Jo kančia nebuvo pasyvi. Tai – nuostabus atsidavimas!

Stovėję atokiau to pastebėti negalėjo. Stebint iš toliau, nukryžiavimas atrodė baisiai, gėdingai ir absurdiškai. Arčiau buvę žydai ir pagonys, žinodami, kad Jėzus nekaltas, stebėjosi Jo ištverme ir nežmoniška jėga. Nepaliaujamas gerumas ir apsisprendimo tvirtumas stebino juos. Jų žvilgsniai turbūt susitiko Jėzaus žvilgsnį ir jame išvydo dvasios šviesą. Dar nesuvokdami turėjo nujausti Jėzuje esant paslaptingą jėgą, įgalinusią Jį atsiduoti iki galo. Tai juos stebino, kėlė susižavėjimą, ir jų širdis atvėrė tikėjimui. Nušviesti Jėzaus žvilgsnio šviesos, į savo širdis jie įsileido tiesos dvasią ir įtikėjo, kad Jėzus yra Dievas ir Gelbėtojas, pasiaukojęs, kad išgelbėtų žmones.

Mes, XXI a. vaikai, nedalyvavome istoriniame nukryžiavimo įvykyje, bet apie tai girdėjome. Be to, žinome istorinį faktą, kad per amžius žmonės tikėjo Kristų ir tūkstančiai už šį tikėjimą paaukojo savo gyvybes. Tai turėtų sužadinti bent jau mūsų smalsumą. Bet jeigu mes, šiandienos žmonės, susitinkame žavesį keliančių krikščionių, mūsų širdys taip pat gali staiga atsiverti ir įtikėti Kristų. Krikščionys yra vadinami Kristaus liudytojais, nes per juos mus pasiekia Jo žvilgsnis. Iš krikščionių žvilgsnio turėtų sklisti paslaptinga, stipri ir švelni šviesa, kurios šaltinis yra nukryžiuoto Jėzaus žvilgsnis.

Tad ką tu, Adomai, regi Kristuje? Aš klausiu, tave provokuodamas, tačiau neverčiu atsakyti tuoj pat. Tu esi įpykęs ir dėl to slepi savo pykčio priežastį ir savo liūdesį. Tu taip pat slepi ir savo viltį. Manau, kad gerai darai. Tai, kuo viliamės, mus skatina rizikuoti, lyg kertant lažybų, todėl neverta per daug to rodyti kitiems. Būkime kantrūs. Palaukime, kol Dievas atsilieps į tavo kilniausias viltis, kuriomis buvai pasirengęs rizikuoti, ir taip perkeis tavo liūdesį į džiaugsmą. Tad ir toliau visa tai slėpk. Žinok, kad Dievas tave myli net ir tavo pykčio tyloje.

Beje, pasakodami, kaip įsivaizduoja nukryžiuotą Jėzų, šiandien žmonės dažnai tai daro verkšlendami, todėl norisi iškart užsikimšti ausis. Net Bažnyčioje kartais graudulingas jausmingumas turi persvarą, kliudančią susižavėti Kristumi ir Jį garbinti. Tas sentimentalumas taikosi į žmonių paviršutinius jausmus ir stengiasi sukelti įsivaizduotą gailestį. O juk truputį keista gailėtis žmogaus, kuris prieš du tūkstančius metų prisikėlė iš numirusių! Fantazija gali išstumti tikėjimo slėpinį. Verkšlenantis žmogus nebežiūri nei į Jėzų, nei į Trejybės slėpinį, o gėrisi savo paties šventeivos išvaizda. Kariuomenė dažnai deramiau pamini praeityje kritusius savo brolius – emocionaliai, bet su ypatinga pagarba. Tad jeigu norime atminti Jėzaus kančią, reikia viską pavaizduoti realistiškai, tačiau svarbiausia derėtų pažymėti tai, kad visus kančios baisumus pranokstanti paslaptinga jėga bei šviesa Jėzų traukė prie Tėvo. Būtent per šią šlovės šviesą bei toje šviesoje, Jis ir prisikėlė. Būtent toje šlovės šviesoje Jėzus sau ir mums kūrė buveinę pas Tėvą. Iš ten Tėvas ir Sūnus dabar žiūri į mus. Jeigu šiandien mes norime jausmingai gailėtis, labiausiai reikėtų gailėtis šalia mūsų esančių neteisingumo ir pykčio aukų.

Krikščionio lobis – kontempliacija

Taigi, Adomai, kaip jau sakiau, kol kas visai nebūtina man pasakoti, ką įžvelgi nukryžiuotame Jėzuje. Verčiau pasidomėti tuo, ką pats Dievas Jame regi. Nes, kadangi Jėzus yra Dievas, kai keliame klausimą, kaip pats Dievas žvelgia į Jėzų, iš tikrųjų klausiame, kaip Dievas žvelgia į Save. O čia jau susiduriame su svaiginančiu slėpiniu! Jeigu Jėzus yra Dievas, amžinasis amžinojo Tėvo Sūnus, vadinasi, ant kryžiaus susitiko du amžinieji meilės žvilgsniai. Jėzui kenčiant, neregima amžinoji Trejybės šviesa apgaubė Golgotą. Ten esantys žmonės, kurių žvilgsniai sutiko Jėzaus žvilgsnį, kuriuos sukrėtė tai, kaip Jis miršta, ir Jį įtikėjo, pagavo spindulį iš tos šviesos. Kopę į Golgotos kalvą ir tikėdami, jie įsiskverbė į neprieinamą Trejybės šviesą. Taip jie tapo šviesos bei tiesos liudytojais.

Štai palaipsninis įtraukimas į neprieinamą Švenčiausiosios Trejybės šviesą, kurį Bažnyčios tradicija vadina „kontempliatyviuoju“ arba „mistiniu“ gyvenimu. Štai tas visą gyvenimą trunkantis įvesdinimas, kur mus veda visagalės Dievo meilės Dvasia, kuria Tėvas ir Sūnus amžinai žvelgia vienas į kitą. Mirtingas krikščionis per savo tikėjimą, viltį ir meilę gali tik akimirkai pajusti dievišką Jų žvilgsnių šviesą kaip švystelėjimą ir kartais tikrai kaip jį trenkiantį žaibą. Tai yra tauriausia, ko žmogus gali savo žemiškame gyvenime tikėtis. Be Kristaus tai neįmanoma. Tačiau Kristuje tai duota visiems, kurie to trokšta. Ši dovana yra Jėzaus pasiaukojimo už mus visus vaisius. Krikščionis mistikas viską, kas įvyko ar vyksta jo aplinkoje, trokšta matyti nušviestą amžinosios Meilės šviesos.

Kaip, aukodamas savo sielą ir kūną, Jėzus Kristus žiūrėjo į Tėvą? Kaip Tėvas žiūrėjo į savo Sūnų ir ką Jis Jam davė kaip atlygį už auką ant kryžiaus? Kaip, visagalės meilės šviesoje amžinai atsiduodami vienas kitam, Tėvas ir Sūnus žiūrėjo ir tebežiūri į vargšus, nuodėmingus, tačiau išgelbėtus savo kūrinius? Kol krikščionis neieškos atsakymo į šiuos klausimus, tol savo tikėjimo mistinės dimensijos neatskleis. Kol jis nesuvoks, kad savęs atidavimas Dievui išreiškia troškimą Jį regėti, tol nesupras savo gyvenimo prasmės.

Tikintįjį, kurio įtikėjusi širdis įsisąmonina amžinybės šviesą ir vis labiau jos trokšta, Dievas po truputėlį panardiną į visagalę meilę. Pakliuvęs į šią nežinomą žemę, žmogus suvokia, jog Dievo dovanos visada mus rengia svarbesniam dalykui: Jis pats nori save dovanoti. Dievas, kuris duoda dėl meilės, pats yra Meilė, Jis pats yra Dovana, amžinas Atsidavimas. Net jei mirtingas žmogus dar negali matyti amžinosios Tėvo ir Sūnaus žvilgsnių šviesos, tikėjimas, viltis ir meilė padeda jam suvokti, kaip Dievas žvelgia į jį bei pats į Save. Priimdamas Jėzų kaip Gelbėtoją, krikščionis gali pašventinti save tiesai ir gyventi Dievo Dvasia, kuri yra Meilė ir Dovana. Švenčiausiosios Trejybės slėpinys – Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra patikėtas ir mums. Mes gyvename šio slėpinio akivaizdoje, net jei ir pakankamai to nesuvokiame. Kad aiškiau pajustume, jog Dievas iš tiesų nuolat į mus žvelgia, mums būtini liudytojai.

Tiesos liudytojai

Aš jau minėjau, kad paprastai mūsų krikščioniškasis gyvenimas prasideda nuo susitikimo su liudytojais. Adomai, tu puikiai žinai, kad lemiamu momentu dažniausiai kalba akys. Savo įkyriu žvilgsniu vyras gali mesti iššūkį ir grasinti. Tačiau akimis žmogus taip pat gali tyloje atrasti tokią tiesą bei gerumą, kurie, išreikšti žodžiais, nublanktų ir sumenktų. Mums iš žmogaus žvilgsnio įspėjus jame esant kažką stipresnį už mus, audringa tylos jėga tiesiog apstulbina. Kai susitinka žvilgsniai – „atėjo valanda!“ – kaip sakė Jėzus žvelgdamas į Tėvą (Jn 17, 1). Tada yra ta vadinamoji tiesos valanda, kai siela daugiau nebegali slėpti savo kokybės: „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi, jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 22–23).

Tikri draugai visada prisimena, kaip jų žvilgsniai susitiko pirmą kartą. Jeigu juos išskiria mirtis, jų paskutinis žvilgsnis dažniausiai būna nepaprastai intensyvus. Tai pranašauja, kokiame šviesos proveržyje draugai vėl susitiks, prisikėlę pasaulio pabaigoje.

Aišku, dabar negalime tiesiogiai regėti prisikėlusio Jėzaus veido. Jo žvilgsnis mums tebėra didžiulis slėpinys. Simboliškai apie jį kalba Apokalipsė: „Jo akys tarsi ugnies liepsna <…>, o jo veidas buvo tartum saulė, žibanti visa jėga“ (Apr 1, 14–16).

Mus supantis pasaulis slepia šią nesuvokiamą tiesą, tačiau ją galime atpažinti iš kai kurių krikščionių žvilgsnių, kurie, net ir būdami mirtingi žmonės, mums liudija Kristų. Ne visi krikščionys yra geri liudytojai, nes vieni jų labai mėgsta grasinti arba moralizuoti. Dažniausiai tokie žmonės neturi humoro jausmo, todėl juos nepaprastai lengva ir net smagu išprovokuoti. Yra ir perdėtai malonių, kurie mano, kad būtent taip patrauks kitus. Jų manieringumas kelia pasišlykštėjimą ir norą kuo greičiau sprukti šalin.

Tačiau yra krikščionių, – o ačiū Dievui, jų man teko sutikti nemažai, – kurie įstabiai liudija tiesą. Atrodo, kad jų akyse regi tiesiai į mus žvelgiantį Kristų. Nuo to laiko, kai Jėzus, ant kryžiaus atperkantis mūsų nuodėmes, matė šalia Savęs tuos, kurie liko ištikimi iki galo, Jo veidas spinduliuoja per visą istoriją. Jo liudytojų dėka, Jo akių šviesa laisvai atsklinda iki mūsų.

Liudytojai visada labai svarbūs atsivertimo pradžioje. Paskui eidamas pirmyn, atsivertęs žmogus vis dar atpažins liudytojus, tačiau jo tikėjimas nuo jų jau nebepriklausys. Nes kiekvienam žmogui, kuris stengiasi mistiškai regėti Dievo-Meilės slėpinį, tiesą liudija pati Dievo Dvasia. Ji mus traukia ir įvesdina į amžinąją Meilės šviesą, kurioje Tėvas žiūri į savo Sūnų, Sūnus – į savo Tėvą, Dievas – pats į Save bei į visus žmones.

Tačiau nedarykime iš to sudėtingų teorijų! Tiek mūsų atsivertimo pradžioje, kai atvėrėme savo širdis tikėjimui, susitikę Kristaus liudytojus, tiek tada, kai prisikėlę siela ir kūnu stosimės prieš Dievą, į mus prabyla ir prabils tas pats mums atsiduodantis Viešpats. Dievui tiek pat vertingas ir paprastas nusidėjėlio atsivertimas, ir oloje besislepiančio švento atsiskyrėlio dėkojimas. Į juos abu Dievas žvelgia su ta pačia amžinąja meile, savo Sūnuje Jėzuje Kristuje kiekvienam iš jų visiškai atsiduodamas.

Manau, kad tu supranti, jog krikščionio gyvenime pirminė yra ne mūsų žmogiškoji pastanga, bet dieviškoji Kristaus pastanga, kitaip sakant, jo atperkamoji auka ant kryžiaus. Nors tikėjimo istorijoje Kristaus liudytojai vaidina svarbų vaidmenį, jie niekada neužima pirmosios vietos. Slėpiningos šviesos, apšviečiančios mūsų širdis ir atskleidžiančios mums, kaip Dievas žiūri pats į save bei į mus, šaltinis visada išlieka Kristus. Būtent Jo pastangomis buvo atverti dangaus vartai, kad Dievas, Jo Tėvas ir mūsų Tėvas, galėtų mus įtraukti į neprieinamą savo Meilės šviesą. Krikščioniškosios mistikos kelias neišvengiamai veda per krauju prakaitavusį Kristų, pasiaukojusį už mus. Ten mes atskleidžiame amžinosios Meilės, amžinosios Dievo Dovanos, slėpinį.

Iki kito laiško.

Telaimina tave Dievas.

Pagrindinėje nuotraukoje Vaidoto Kvašio piešinys

Vertė Jūratė Grabytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *